Sužinojo tiesą

"Ar tokią karštą vasaros dieną kaip ši rengti knygos pristatymą? Žmonių visai nedaug susirinko", – žvelgdama į Lietuvos karininkų ramovės didžiąją salę žurnalistė, tarpukario Lietuvos vidaus reikalų ministro, brigados generolo Kazimiero Skučo dukterėčia Virginija Skučaitė nė neįtarė, kad jau už poros minučių visos sėdimos vietos bus užimtos, o kiekvienas jos žodis palies net toliausiai sėdinčių klausytojų ausis ir širdis.

Kone pustrečio šimto puslapių knygoje "Traukinio į mirtį pėdsakais. Kazimieras Skučas istorijos akivaruose" V.Skučaitė nuosekliai pasakoja, kada, kodėl ir kaip buvo suimti K.Skučas ir saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis. Aprašo, kaip jie buvo gabenami į Maskvą, ten tardomi, kalinami ir galiausiai, patenkinus 1940 m. SSRS ultimatumo Lietuvai reikalavimą suimti šį valstybės pareigūną, kartu suimant tuometės žvalgybos vadovą A.Povilaitį, nužudyti. Tiksliau, sušaudyti. Šį faktą, anot V. Skučaitės, ji sužinojo tik 1989-aisiais.

"Vieną rugsėjo dieną parėjau į namus iš darbo. Matau, tėtis palinkęs prie stalo, ant jo dega žvakė, perrišta juodu kaspinėliu. Šalia guli šviesus popierėlis. Kas jį tąsyk prislėgė, supratau perskaičiusi tekstą. Tai buvo tėvo brolio, paskutinio tarpukario Lietuvos vidaus reikalų ministro, brigados generolo K.Skučo mirties liudijimas, kuriame rašoma, kad 1941 m. liepos 30 d. jis buvo sušaudytas. Tada tėtis paprašė padaryti viską, ką galiu, kad į Lietuvos istoriją būtų grąžintas 50 metų trintas jo vardas ir įamžintas atminimas", – tėčiui duotą pažadą V.Skučaitė tesėjo.

Simboliška: knyga "Traukinio į mirtį pėdsakais. Kazimieras Skučas istorijos akivaruose" publikai pristatyta Karininkų ramovėje. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Rinko po kruopelę

Bemaž 30 metų žurnalistė, tuo metu dirbusi "Kauno dienoje", rinko istorinius faktus, žmonių pasakojimus ir nuotraukas, kurios virto prisiminimo ženklais, dokumentiniais filmais ir knyga "Traukinio į mirtį pėdsakais. Kazimieras Skučas istorijos akivaruose". Leidinys, kurį išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, gausiai iliustruotas istorinėmis nuotraukomis, čia išdėstyti K.Skučą pažinojusių žmonių ir artimųjų prisiminimai, glausta jo biografija, keliami iki šiol skaudūs klausimai, pavyzdžiui, kodėl iki šiol nežinoma bent apytikrė Lietuvos karininko, rezistento, Lietuvos partizanų vado Jono Žemaičio-Vytauto palaikų užkasimo Maskvoje vieta. Arba kodėl iki šiol nė viena atsikūrusios Lietuvos vyriausybė, kaip tarpukario Lietuvos teisių ir pareigų tęsėja, nepaskelbė dekreto, kuriame būtų įvardyti neteisėti Vyriausybės veiksmai 1940-ųjų birželį prieš K.Skučą ir A.Povilaitį.

Tėtis paprašė padaryti viską, ką galiu, kad į Lietuvos istoriją būtų grąžintas 50 metų trintas jo brolio vardas ir įamžintas atminimas.

"Taip, šioje knygoje labai daug vietos skirta Maskvai, į kurią vykau su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istoriku, specialiųjų tyrimų skyriaus vedėju Rytu Narvydu", – apie šią kelionę, anot knygos autorės, yra susuktas ir filmas "Traukinys į mirtį", kurio ištraukas pristatymo metu galėjo išvysti susirinkusieji. Tiesa, prieš tai režisierius Virgilijus Kubilius perskaitė eilutes iš V.Skučaitės knygos ir taip prikėlė kelių to meto liudininkų prisiminimus.

"Mane nuvedė į mažytį kambarį, išrengė nuogai, rūbus išnešė ir, užlaipinę ant taburetės, liepė daryti pritūpimus. Pasilenkę žiūrėjo į ten, kur niekados niekas nežiūri. Aš ne pirmą sykį buvau areštuotas, tardomas lenkų, bet čia man buvo naujiena. Palaikytas nuogas, gavau rūbus ir buvau nuvestas į kupė", – V.Kubiliaus lūpose suskambo vieno suimtojo, keliavusio tame pačiame kupė su K.Skuču, žodžiai.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Nematyti vaizdai

Netrukus vyko dokumentinės kino juostos peržiūra – klajonės po Maskvą, pokalbiai ir akimirka, žurnalistę, K.Skučo dukterėčią, parklupdžiusią ant kelių, – 2017 m. pamaskvėje, specialiajame NKVD objekte "Komunarka", ji aptiko apytikrę ne tik K.Skučo, vidaus reikalų ministro Juliaus Čapliko ir teisingumo ministro Antano Tamošaičio palaikų užkasimo vietą.

"O dabar dar daugiau nematytų vaizdų", – nors knyga, pasak autorės, gausiai iliustruota nuotraukomis, ne visos jos tilpo į puslapius.

V.Kubiliui lėtai spaudžiant pelės klavišus, ekrane pasirodė ne tik K.Skučo atvaizdas ir kalinio kortelė. Susirinkusieji išvydo vietą, kur jis buvo kalintas, salę, kurioje buvo paskelbtas mirties nuosprendis, ir myriop K.Skučą pasiuntusį aistringą drugelių kolekcininką Vasilijų Ulrichą.

"Pasakojama, kad visos jo kabineto sienos buvo nukabinėtos itin retais drugeliais…" – V.Skučaitei kalbant, ekrane pasirodė kitas – putlių žandų Vasilijaus Blochino – veidas. Žmones jis žudė savo malonumui, o prieš kiekvieną egzekuciją apsirengdavo specialiais drabužiais: odine kepuraite, prijuoste, ilgomis pirštinėmis ir auliniais batais. Per dieną jis nušaudavo apie 200 žmonių, o tada eidavo skaityti knygas apie žirgus, nes juos labai mylėjo.

"Štai čia dar vienas būrys..." – V.Skučaitės balsas virpėjo iš jaudulio.

Nespalvotoje nuotraukoje, kurią išvydo pristatymo dalyviai, – penki iš dvylikos budelių, šaltakraujiškai šaudžiusių žmonėms į galvas. Skaičiuojama, kad kiekvienas jų per savo gyvenimą nužudė apie 10 tūkst. ar net daugiau žmonių.

Palinkėjimas: A.Bubnys vylėsi, kad K.Skučo dukterėčios rengta knyga – ne paskutinė. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Lauks tęsinio

Knyga "Traukinio į mirtį pėdsakais. Kazimieras Skučas istorijos akivaruose" nuosekliai pratęsė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įamžinimo darbus, vykdomus okupacinių režimų nusikaltimų istorinius tyrimus. Praėjusiais metais visuomenei buvo pristatytas jau minėtas dokumentinis ciklas "Traukinys į mirtį". Dar anksčiau, 2017 m., istorikas R.Narbutas drauge su V.Skučaite leidosi į Maskvą bandyti "Komunarkoje" surasti nužudytųjų palaikus ir įamžinti jų atminimą. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro ekspertas padėjo susipažinti su FSB Centriniame archyve saugoma archyvine K.Skučo baudžiamąja byla.

"Man, kaip vadovui, labai smagu, kad mūsų centras išleido tokią vertingą knygą, kurioje atspindimas ne tik tragiškas vieno žmogaus likimas, bet kartu parodomas ir platesniame šalies istorijos kontekste, – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius Arūnas Bubnys sveikino V.Skučaitės atkaklumą, darbą ir galutinį rezultatą. – Labai tikiuosi, kad ši knyga – ne pabaiga, mūsų laukia ir antroji dalis. Jei tai įvyks, mūsų centras su mielu noru tokią knygą ir vėl išleis."

Justinos Lasauskaitės nuotr.