Paakino pandemija

Vieniems pandemija ir ją lydėjęs karantinas, privertęs užsidaryti namuose, kėlė liūdesį, neviltį, pyktį, o štai Lietuvos kariuomenės karių, nukentėjusių nuo sovietinio ir nacistinio genocido, artimųjų sąjungos pirmininkas vilnietis V.Zabielskas išnaudojo netikėtą stabtelėjimą kūrybai – pastatė rašytinį paminklą Lietuvos kariuomenės karininkams – sovietinės ir nacistinės okupacijų aukoms atminti.

Tai išsamus, paremtas skaičiais ir faktais, gausiai iliustruotas nuotraukomis enciklopedinis leidinys. Jame apžvelgta Lietuvos karininkijos tragedija, kuri prasidėjo 1940 m. birželio 15-ąją, kai Lietuvos vyriausybė išdavė savo gerai gerai ginkluotą, profesionaliai parengtą ir patriotiškai nusiteikusią kariuomenę, nutarusi nesipriešinti SSRS ultimatumui.

Pasak V.Zabielsko, svarstant SSRS ultimatumą, tik prezidentas Antanas Smetona, krašto apsaugos ministras brg. gen. Kazys Musteikis, švietimo ministras Kazimieras Jokantas ir valstybės kontrolierius Konstantinas Šakenis pasisakė už pasipriešinimą ginklu Raudonosios armijos dalinių įvedimui į Lietuvą. Tačiau Vyriausybės daugumos ir anuomečio kariuomenės vado Vinco Vitkausko bei buvusiojo – Stasio Raštikio – nuomonė buvo kitokia.

Maža to, V.Vitkauskas netrukus savo įsakyme kariuomenei teisino Lietuvos okupaciją, teigdamas, kad į Lietuvą įžengė daugiau SSRS kariuomenės tam, kad „... padidintų mūsų ir savo krašto saugumą“. Ir čia pat patikino, kad mūsų kariuomenė liks, kokia buvusi, tik jau kartu „... su mums drauginga SSRS kariuomene“. Kaip buvo iš tiesų?

Rusiška kariuomenės pertvarka

Kai V.Vitkauskas leido minėto pobūdžio įsakymus kariuomenei, SSRS užsienio reikalų liaudies komisaro Viačeslavo Molotovo pavaduotojas Vladimiras Dekanozovas, 1940 m. birželio 15-ąją į Lietuvą atvykęs kaip Maskvos ypatingasis įgaliotinis pasirūpinti marionetinės „Liaudies vyriausybės“ sudarymu ir Lietuvos inkorporavimo į SSRS teisėtumo regimybe, buvo patenkintas – Lietuvos vyriausybė savo rankomis dar birželio 15-ąją suėmė savo aukštus pareigūnus – vidaus reikalų ministrą ministrą ats. brg. gen. Kazimierą Skučą ir Valstybės saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį. Birželio 25-ąją aukšto rango Lietuvos kariuomenės karininkus pradėta leisti į atsargą – tai sovietai traktavo kaip kariuomenės apvalymą nuo reakcingų elementų, t.y. nenorinčiųjų susitaikyti su revoliuciniais pokyčiais Lietuvoje.

Vertė: knygoje pateikiama pagrindinė informacija apie represuotą kariuomenės elitą. / Leidėjų nuotr.

Lietuvos kariuomenę pradėta tvarkyti pagal rusišką modelį ir liepos 6-ąją ji buvo pavadinta Liaudies kariuomene. Jai vadovauti buvo paskirtas Maskvos statytinis gen. mjr. Feliksas Baltušis-Žemaitis. Prasidėjo esminis Lietuvos kariuomenės likvidavimo etapas.

Liepą pradėta suimti karininkus. Pirmosiomis aukomis tapo žvalgybos ir kontržvalgybos pagrindiniai asmenys: pulkininkai Kostas Dulksnys, Petras Kirlys, Juozas Matusaitis ir kt., nes Maskvą domino Lietuvos žvalgybos ryšiai su kitų šalių žvalgybomis, Sovietų Sąjungoje turėta agentūra. Kartu naikinta sovietų nekenčiama Šaulių sąjunga.

Masiniai suėmimai

1940 m. rugpjūčio 27-ąją (rugpjūčio 25-ąją vadinamasis Liaudies Seimas ypatingos sesijos metu patvirtino sovietinę Lietuvos Konstituciją) buvo panaikinta lietuviška Krašto apsaugos ministerija, o Lietuvos kariuomenė, inkorporuota į Raudonąją armiją, nustojo egzistavusi. Masiniai jos karininkų suėmimai prasidėjo 1941 m. birželio 14-ąją. Buvo suimti ir išvežti į sovietinius lagerius 236 karininkai. Planus suimti jų dar daugiau sugriovė prasidėjęs karas.

Besitraukianti Raudonoji armija iš Kauno kalėjimo išsivežė dalį ten laikytų suimtų karininkų, kurių nemaža nužudė Červenėje. Dalis Lietuvos karininkų buvo sadistiškai nužudyti pirmosiomis karo dienomis Panevėžyje, Rainiuose, Zarasuose ir kt. Buvo suimami ir iš Raudonosios armijos dėl įvairių priežasčių nepasitraukę karininkai. Juos suimant ypač stengėsi Lietuvos NKGB Tardymo skyriaus viršininkas Eusiejus (Jehošua) Rozauskas. Tai šis sovietinės Lietuvos NKGB budelis pačioje karo pradžioje pats pasiūlė Maskvos emisarams: „Neturint galimybių evakuoti kalinių iš Kauno kalėjimo nr. 1, išskirti iš jų pavojingiausius ir prieš atsitraukiant sušaudyti.“ Jo nuomone, reikėjo sušaudyti apie 400 tokių kalinių. Beje, šis budelis klestėjo sovietmečiu ir liko nesuimtas bei nenubaustas nepriklausomoje Lietuvoje.

Vidutinis nužudytų generolų amžius buvo 47 metai, pulkininkų – 44, majorų – 43, kapitonų – 37, leitenantų – 31.

Skyrė bausmes žuvusiesiems

Išvežtus į lagerius karininkus dažniausiai tardė sovietinės NKVD Ypatingojo tardymo skyriaus pareigūnai, jie kai kurias sukurptas bylas perduodavo peržiūrėti NKVD Ypatingajam pasitarimui.

Ypatingojo pasitarimo darbo efektyvumas kėlė nuostabą. Pvz., vien 1942 m. rugsėjo 5 d. šis mistinis pasitarimas paskyrė ilgus kalinimo metus ar mirties bausmes 199 Lietuvos kariuomenės karininkams, tuo metu jau kalėjusiems. Pažymėtina, kad ne viena mirties bausmė buvo paskirta tuo metu jau žuvusiems lageryje, pvz., Sverdlovske jau sušaudytam ats. kpt. Juozui Gineičiui Ypatingasis pasitarimas paskyrė aštuonerius metus lagerio, o plk. ltn. Vladui Žutautui – penkerius metus lagerio, praėjus dvejiems metams po jo žūties.

Nemažai mūsų karininkų žuvo kalėjimuose, taip ir nesulaukę jokio nuosprendžio. Vos po kelis mėnesius gyvenimą lageriuose ištvėrė penki pulkininkai leitenantai, septyni kapitonai, trylika leitenantų ir kt.

Kitas mūsų karininkų naikinimo būdas – nuteisimas mirties bausme. Karininkus šaudė Maskvos, Gorkio, Sverdlovsko, Norilsko, Archangelsko, Rešotų, Kansko lageriuose ir kalėjimuose. Buvo šaudomi ir valstybės tarnybose dirbę atsargos karininkai. Sovietiniai tardytojai ypač nekentė buvusių šaulių. Raudonieji okupantai skubėjo naikinti išsilavinusią, gabią Lietuvos karininkiją, kad būtų lengviau valdyti mūsų šalį. Beje, vidutinis nužudytų generolų amžius buvo 47 metai, pulkininkų – 44, majorų – 43, kapitonų – 37, leitenantų – 31.

Unikalūs autoriaus darbai

Lietuvos karininkija patyrė netekčių ir po pirmosios sovietų okupacijos – dalyvaudama Birželio sukilime, Vietinėje rinktinėje, savisaugos daliniuose, Tėvynės apsaugos rinktinėje, partizaninėje kovoje. Viena pirmųjų aukų tapo 1945 m. gruodį enkavėdistų iš anglų zonos Vokietijoje pagrobtas ir Maskvoje sušaudytas gen. Petras Kubiliūnas. Vilniuje, KGB rūsiuose, buvo sušaudyti 24 Lietuvos kariuomenės karininkai. Iki šiol negirdėti, kad koks nors kagėbistas būtų sulaukęs už tai bausmės. Nacistinės okupacijos aukų sąraše – 29 Lietuvos kariuomenės karininkai, tarp kurių už antinacinę veiklą buvo sušaudyti, pvz., kpt. Vladas Čekauskas, kpt. Albinas Gailius ir kt.

Leidinyje pateikti trumpi karininkų biografijos duomenys, nuotraukos, paskutinės tarnybos pareigos, kariniai laipsniai ir jų pakeitimai, apdovanojimai. Išsamaus, labai reikalingo mūsų istorijai leidinio autorius tikisi, kad mūsų karininkai, sušaudyti ir kitais būdais nužudyti ar žuvę kalėjimuose, niekada nebus pamiršti.

Leidinio autorius V.Zabielskas, beje, buvo vienas lyderių, statant 1991 m. Norilske memorialą žuvusiems Baltijos valstybių karininkams, buvo vienas iš Lietuvos kariuomenės karių, nukentėjusių nuo sovietinio ir nacistinio genocido sąjungos įkūrėjų, yra Lietuvos atsargos karininkų sąjungos garbės narys, Nepriklausomybės gynėjų sąjungos narys ir, kas itin reikšminga jo biografijoje, – dešimties tomų fundamentalaus enciklopedinio leidinio „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953 m.“ vienas iniciatorių ir autorių, leidybos organizatorius. Šis žmogus padarė tai, ko iki šiol nepadarė valstybė, – jo iniciatyva Kaune, Aukštųjų Šančių karių kapinėse, iškilo didingas paminklas Lietuvos kariuomenės karininkams – sovietinės ir nacistinės okupacijų aukoms atminti.