Pasikeitė poreikiai

Vasarį 20-metį švęsianti Vilniaus knygų mugė tradiciškai daug dėmesio skirs vaikų literatūrai, skaitymo skatinimui, edukacijai, įvairioms dirbtuvėms. Atskiroje Vaikų literatūros salėje vėl įsikurs kūrybinė studija "Tu gali sukurti knygą", o su mažaisiais skaitytojais bendraus dailininkai ir rašytojai iš viso pasaulio.

Tradicija susitikti ir bendrauti su vaikų rašytojais, leistis į kūrybines dirbtuves su knygų dailininkais tapo ne tik neatsiejama mugės dalimi, bet ir pakeitė tai, kaip šiandien apskritai įsivaizduojami vaikų rašytojai.

Vaikų literatūros tyrinėtojas, žurnalo apie vaikų literatūrą "Rubinaitis" redaktorius Kęstutis Urba sako, kad per dvidešimtmetį vaikų literatūros lauke įvyko didelių ir pozityvių pokyčių.

Suklestėjo paveikslėlių knygos, paauglių literatūra, tarptautinės klasikos spragas lentynose užpildė puikūs nauji vertimai.

"Vaikų literatūra Lietuvoje tradiciškai turėjo stiprias pozicijas, netrūko ir vaikams rašančių, ir knygas iliustruojančių autorių. Tiesa, po nepriklausomybės atgavimo buvo susidaręs šioks toks vakuumas, bet dabar tikrai stebime puikų renesansą – daug naujų jaunosios kartos autorių, įvairių žanrų ir formų istorijų, puikūs rašytojų bei dailininkų tandemai kuria knygas, pripažinimo sulaukiančias visame pasaulyje, – sako K.Urba ir vardija svarbiausius pasikeitimus: – Suklestėjo paveikslėlių knygos, paauglių literatūra, tarptautinės klasikos spragas lentynose užpildė puikūs nauji vertimai."

Pasak jo, pasikeitimus lėmė ne tik natūrali kartų kaita, bet ir išoriniai paskatinimai: įvairios vaikų literatūros premijos, apdovanojimai, konkursai ir rinkimai.

Lietuvos leidėjų asociacijos vadovė Rūta Elijošaitytė-Kaikarė sako pastebinti, kad Vilniaus knygų mugėje suklestėjusi tradicija susitikti su autoriais, diskutuoti apie vaikų literatūrą pakeitė ne tik rašytojus, bet ir užaugino sąmoningą, knygomis besidominčią bei kokybiškos literatūros savo vaikams ieškančią jaunų tėvų kartą.

"Pasikeitė ne tik literatūrinės mados, rašytojų ar dailininkų pavardės, bet ir jaunuosius skaitytojus auginantys tėvai. Jie tapo tikrai reiklūs, ieškantys įvairovės, įdomaus ir ugdančio turinio", – pastebėjo R.Elijošaitytė-Kaikarė.

Anot jos, atsirinkti intensyviame naujai leidžiamų knygų sraute padeda ir įvairios recenzijos, profesionalų ar tiesiog knygų mėgėjų, tinklaraščiai, galimybės susitikti su vaikų rašytojais.

Kaip susitinka žodis ir vaizdas?

Abiejų specialistų teigimu, pastaruoju metu lietuvių literatūros vaikams lauke ypač didelio populiarumo sulaukia vadinamosios paveikslėlių knygos. Leidėjai kelia sau labai aukštus reikalavimus ir vis dažniau žvelgia į knygą kaip į visumą – kūriniuose tekstas ir iliustracijos žengia kartu, nekonkuruoja, o papildo vienas kitą.

"Paveikslėlių knygų populiarumas veikiausiai yra iškalbingas mūsų laikmečio ženklas. Juk vaizdas, vizualumas darosi be galo svarbus, todėl knygos, kuriose iliustracijoms skiriamas didelis dėmesys, jau kuris laikas klesti visame pasaulyje, tad ne išimtis ir Lietuva. Naują kokybę vadinamosioms paveikslėlių knygoms suteikia ir spaudos bei poligrafijos galimybės, taip pat ir iliustratorių, knygų dailininkų ir dizainerių noras kurti išskirtines knygas, ieškoti savo braižo", – sako literatūrologas K.Urba.

Pasak jo, pasiteisino ir puikių vaisių davė nauja, jau ir tarptautinės sėkmės sulaukusi savotiška rašytojų ir dailininkų tandemų tradicija. Teksto autoriui ir dailininkui dirbant kartu gimsta puikios, vaizduotę praplečiančios knygos.

"Laimė yra lapė", "Sibiro haiku", "Riešutortas" – tai vos kelios jau didžiulės sėkmės sulaukusios knygos vaikams, kurių tekstų autoriai ir dailininkai dirbo bei kūrė kartu. Toks tandeminis darbas duoda puikių rezultatų – piešiniai ne tik iliustruoja tekstą, bet jį interpretuoja, praplečia, papildo. Ir tai jei ne visiškai, tai bent jau gana nauja tradicija, nes anksčiau buvo įprasta, kad iliustracijos būdavo kuriamos tik pagal visiškai užbaigtą tekstą", – aiškina K.Urba.

Universalios temos ir žanrai

Kartu su dizainere ir dailininke Vilija Kvieskaite paveikslėlių knygas mažiesiems kuriantis rašytojas Benas Bėrantas sako, kad darbas kartu su dailininke – viena maloniausių kūrybinio proceso dalių. Įkvėpimo jis semiasi tiek iš savo vaikystės, tiek iš užsienio literatūros, o rašo apie tai, kas universalu.

"Daug kas mėgsta sakyti, kad vaikai dabar kitokie. Taip, akivaizdu, kad daug kas pasikeitė, išaugo technologijų svarba, vaikai tapo gerokai drąsesni. Bet tikiu ir tuo, kad yra universalių temų, bendražmogiškų siužetų, svarbių vaikams visais laikais. Kol kas esu parašęs dvi paveikslėlių knygas, iš kurių pirmojoje kalbama apie melą, o antrojoje – apie baimę. Abi šios temos be galo universalios, pats atsimenu jas iš savo vaikystės ir matau, kad šiuolaikiniams vaikams tai lygiai taip pat svarbu ir įdomu", – sako B.Bėrantas.

Specialistai sako, kad pastaruoju metu su kokybiška autorine bei verstine literatūra vaikams konkuruoti tenka ir tradiciškai vaikišku žanru laikomoms pasakoms. Pasak K.Urbos, nors turime puikių atnaujintų klasikinių pasakų vertimų, vis dar stokojame leidėjų iniciatyvos jas išleisti kokybiškai ir patraukliai. Vis dar eksperimentuojame ir ieškome būdo, kaip vaikams pagauliai pristatyti lietuvių tautosaką.

"Pasakos vaikams yra labai svarbios. Jas būtina klausyti, skaityti, suvokti, prie jų prisiliesti, nes tai raktas į platesnę pasaulėvoką ir visą meną. Juk mūsų pasaulio kultūriniai simboliai, kodai, ženklai – visa tai ateina iš tautosakos. Ir gaila, bet šiuo metu ypač lietuvių pasakos vis dar ieško savo kelio pas skaitytojus. Nėra aiškaus sutarimo, kaip jas pateikti, kad vaikai atrastų, suprastų ir prisijaukintų klasikines lietuvių liaudies pasakas", – sako specialistas.

Turime puikių atnaujintų klasikinių pasakų vertimų, tačiau vis dar stokojame leidėjų iniciatyvos jas išleisti kokybiškai ir patraukliai.

Jo teigimu, panaši ir autorinių pasakų situacija. Esama puikių atnaujintų Hanso Christiano Anderseno, Charleso Perrault ar brolių Grimmų pasakų vertimų, tačiau trūksta profesionaliai atrinktų ir sudarytų rinkinių, kurie pristatytų pačius svarbiausius garsiųjų klasikų tekstus, būtų patrauklūs vaikams savo išvaizda ir negąsdintų apimtimi.

Dar viena dvidešimtmečio tendencija, anot R.Elijošaitytės-Kaikarės, – lietuvių vaikų poezija pastaraisiais metais džiugina pastebimu proveržiu.

"Poetai, net ir tie, kurie anksčiau to nedarė, ima rašyti vaikams. Vyresnioji karta mielai skaito klasikinius, neretai dainomis virtusius eilėraščius vaikams, tačiau norėjosi ir šviežio, gaivaus žvilgsnio, kurio pagaliau sulaukėme. Ir patys vaikai naujuosius eilėraščius labai mėgsta. Tai puikiai iliustruoja ir poezijos knyga "Neša tulpę pelikanas", kurioje yra klasikos bei dar negirdėtų eilėraščių, ir Daivos Čepauskaitės knyga "Baisiai gražūs eilėraščiai", šiemet nominuota metų knygos rinkimuose. O tai, kad penketuke greta jos yra ir Violetos Palčinskaitės "Eilėraščiai iš namų", irgi parodo poezijos vaikams svarbą", – pastebi specialistė.