– Tekstus knygai rašėte tiek metų, kiek globojate vaikus. Kas tai buvo: svajonė parašyti knygą ar tam tikra saviterapijos forma?

– Pasakysiu nekukliai: visada jaučiausi rašytoja, net neparašiusi nė vienos knygos. Stebėti gyvenimą, jį analizuoti ir užrašyti man taip pat svarbu kaip kvėpuoti. Tik iš pradžių svarbiau atrodė jį gyventi, o knygą tikėjausi išleisti, kai turėsiu laiko. Kol knyga atsiranda, tenka nuveikti daug kantrybės ir atkaklumo reikalaujančių darbų.

Labai norėjosi nepamiršti tų dalykų, kuriuos kartu su vaikais patyrėme: dėl savęs ir dėl vaikų. Norėjosi, kad apie tai sužinotų daugiau žmonių, nes globos ir įvaikinimo temas vis dar dengia paslapties skraistė. Todėl tuos tekstus viešinau – skelbiau Sikorskių šeimynos feisbuko puslapyje. Žinoma, tai buvo ir tam tikra saviterapijos forma: kartais ištverti savo emocijas būdavo labai sunku.

– Kaip dėl to rožinio laikotarpio, kurį minite knygoje, kai globėju ar įtėviu tapęs žmogus pasijunta superherojumi: ar teko tai išgyventi pačiai?

– Niekada nesijaučiau esanti visagalė, nes su kiekvienu nauju vaiku turi vėl iš naujo bandyti lanksčiai prie jo prisitaikyti, suprasti jo savijautą, apibrėžti tam tikras taisykles. Jauti daug nerimo. Tas adaptacijos laikotarpis gana sudėtingas, nes bet kuri tavo klaida gali apsunkinti tolesnio santykio kūrimą. Kartu jauti ir labai gerą emociją – stebi, kaip vaikas iš susigūžusio, liūdno, niekuo netikinčio pamažu virsta smalsiu, išmoksta šypsotis, ima jaustis saugus. Tada ypač norisi tikėti, kad viskas bus gerai.

– Nuojauta Jums visada kuždėjo, kad padėsite užaugti bent vienam vaikui iš globos namų. Iš kur ateina tas žinojimas, leidžiantis tarsi numatyti ateitį?

– Manau, kad tą norą turėjau galbūt dėl to, kad man nuo vaikystės labai svarbi buvo šeima. Deja, mano mama tėvus prarado būdama ketverių... Augau su jos savijauta ir supratimu, kaip sunku vienai kautis dėl vietos gyvenime. Galbūt dėl močiutės, kuri daugybę metų rašė laiškus savo vyrui į kitą pasaulio kraštą, kalėjusiam iki gyvos galvos dėl savo politinių pažiūrų... Galbūt dėl mano vyro, kuris per atsitiktinumą nepateko į sovietinius globos namus ir buvo išaugintas ne biologinės mamos...

Sukūrėme šeimą, kuri nuo pat pradžių buvo priimanti, tai buvo užkoduota genuose. Mes buvome tarytum atvirų durų bendruomenė, nevartojome žodžio „svetimas“ ir turėjome supratimą, kad vaikai tiesiog negali augti valdiškuose globos namuose. Jei yra šeimų, kurios nepajėgios auginti vaikų, bet jų turi, tai privalo būti šeimų, kurios perims tą funkciją. Kas, jei ne mes? Kai įgijau socialinio darbo specialybę, supratau, kad laikas tam jau tikrai atėjo. Tada įglobinimo procesai vyko labai organiškai, per daug nemąstant, bet įsitikinus, kad būtent šis kelias mums tinkamas – nesusipykus su savimi, žmonėmis ir pasauliu.

Apskritai, manau, kad globoti nėra stebuklas. Stebuklas yra pats vaikas, kai jis turi namus. Kiekvienas vaikas vertas jį mylinčios šeimos. Tačiau tikrai ne kiekvienas žmogus gali tai daryti. To ir nereikia. Labai svarbu pagalvoti ir įvertinti savo galimybes prieš priimant vaiką į šeimą, kad netektų darsyk traumuoti jau ir taip sužeistą vaiką.

– Apie dvidešimt metų atidavėte socialiniam darbui vaikų globos srityje. Ar ne per didelis krūvis, kai namuose auga visas būrys globotinių?

– Tai buvo procesas – ne visada turėjau tiek daug vaikų, kartais dirbau nuotoliu. Kai pirma globotinė buvo labai maža, išėjau motinystės atostogų. Be to, ar mama, turėdama daug vaikų, privalo atsisakyti  darbo karjeros? Kaip visi tėvai, mes su vyru bandėme derinti šeimos ir darbo peripetijas.

Dirbau įvairiose socialinio darbo pozicijose, į vaikų globą galėjau pažvelgti iš įvairių pusių. Bendravau su moterimis, praradusiomis teisę į savo vaikus dėl priklausomybės, psichikos sutrikimų. Kalbėjausi su vaikais, kurie gyvena vaikų globos namuose, taip pat su įtėviais ir globėjais, kurie pasakodavo apie savo bėdas. Daug niuansų atskleidė šios srities specialistai ir ekspertai. Visa tai man buvo labai įdomu – juk tai ir yra gyvenimas su visomis savo spalvomis ir atspalviais.

– Teko girdėti, kad žmonės verkia skaitydami Jūsų tekstus. Kaip manote, kas juos labiausiai sujaudina?

– Žmonės skaito taip, kaip jie tuo metu jaučiasi. Manau, jei verkia, tai tekstas paliečia kokį nors jų skaudulį, sukelia prisiminimą ar emociją. Džiaugiuosi, jei paliečiu jautrias skaitytojo sielos stygas. Bet kokia emocija yra geriau nei jokia. Pati esu per daug jautri, turbūt taip ir rašau. Viena pažįstama kartą yra pasakiusi apie mano jausmingą stilių – krauju gėles tapai. Kartais sąmoningai rašau taip, kad sukelčiau jaudulį, ypač savo kartos žmonėms. Mes ir mūsų tėvai taip ilgai tylėjo, kad, atrodo, prarado mokėjimą kalbėti apie savo savijautą. Manau, vis dar to mokomės. Jei išmoksime verkti, gal išmoksime ir džiaugtis taip betarpiškai, kaip tai daro žmonės šalyse, kurių taip skaudžiai nepalietė represijos ir istorinės traumos.

– Kodėl visuomenei būtina kuo daugiau kalbėti apie tėvų paliktus vaikus?

– Be tėvų globos likusius vaikus vadinu sužeistais, o iš sužeistų vaikų išauga sužeisti suaugusieji... Tai rimta socialinė problema. Esu nemažai svarsčiusi, ar gerai darau rašydama apie skaudžius dalykus. Galiausiai nusprendžiau, kad tai daryti verta, nes Lietuvoje vis dar yra per daug sužeistų vaikų. Tylėjimas niekuo nepadės, o kalbėjimas gali pakeisti padėtį. Jei gebėtume vaikams padėti, kol jie dar vaikai, pagerėtų mūsų visų emocinė sveikata.

– Kokią pagrindinę žinią norėtumėte perduoti skaitytojams?

– Labai tikiuosi, kad kiekvienas skaitytojas ją ras pats. Mano šeimos istorija – neišskirtinė. Tačiau žinau, kad ji tikra. Jeigu ji pasieks bent vieną žmogų: vaiką, kuris užaugo be meilės; mamą, kuri abejoja, ar užteks jėgų; tiesiog žmogų, kuris šiandien nori išgirsti, kad gyvenimas, net ir skaudus, gali būti gražus, tuomet tai, ką išgyvenau, ir tai, ką parašiau, buvo verta.

– Patyrėte didžiulį sukrėtimą, kai po sunkios ligos mirė jūsų vyras. Ką patartumėte susidūrusiems su sunkumais, išgyvenantiems netektį?

– Patarčiau išbūti su savo netektimi, išliūdėti, išjausti. Perėjus visus netekties etapus, galbūt padėkoti likimui, kad apskritai buvo tas santykis, tas žmogus. Tada – paieškoti šviesos ir gyventi toliau.

– Kokia dabar Jūsų kasdienybė? Ar vis dar tenka gerti atšalusią kavą, nes su vaikais per daug visokių reikalų?

– Dabar visi vaikai jau paaugliukai. Todėl kavą geriu ramiai, kai jie išvažiuoja į mokyklą. Pirmoje dienos pusėje stengiuosi atlikti svarbius dienos darbus, vakare kartu vakarieniaujame, kalbamės, planuojame ateitį. Savaitgaliai ir atostogos mūsų šeimoje pralekia gana audringai, nes visi vaikai turi įvairių veiklų. Labai stengiuosi juos įtraukti į savanorystę, įvairius projektus ar tiesiog bendravimą su kitais žmonėmis. Todėl pas mus dažnai būna daug žmonių: vaikų draugai, mano anūkai, mūsų šeimos pažįstami ir prijaučiantys.

– Kas bus, kai visi devyni globotiniai pakels sparnus ir namai ištuštės?

– Galbūt tai bus geras laikas pabūti su savimi? Kol kas apie tai negalvoju. Tačiau tikrai to nebijau, nes tai natūralus procesas. Galbūt bijau, kad ne visi pajėgs gyventi savarankiškai. Tačiau tai irgi nebus pasaulio pabaiga – ieškosime išeičių.

Ne iš kraujo ryšio, o iš pasirinkimo mylėti

Leidyklos nuotr.

Užauginę keturias atžalas Vaiva ir Povilas Sikorskiai priėmė į savo šeimą dar devynis vaikus, o mylimą Vilnių nusprendė iškeisti į kaimą – arčiau gamtos, daugiau erdvės vaikų žaidimams. Taip prasidėjo istorija apie šeimą, kuri gimsta ne iš kraujo ryšio, o iš pasirinkimo mylėti.

Netikėtai Povilą pakirto klastinga liga. Vaiva liko gyventi viena atokiame vienkiemyje su būriu mažų vaikų, iš kurių ne vienam teko grumtis ir su sveikatos ar raidos sutrikimais. Tačiau moteriai nekilo nė menkiausios minties atsisakyti globos – juk, sykį tapusi mama, lieki ja visą gyvenimą, nesvarbu, kokie sunkumai užgriūva.

Knygos autorės tvirtas tikėjimas, kad gražus gyvenimas įmanomas net sudėtingiausiomis situacijomis, užlieja optimizmo šviesa. Ji jautriai pasakoja apie vaikų likimus – ne tik tų, kurie auga jos namuose, bet ir sutiktų užsiimant socialinės darbuotojos veikla.

Vaivos Sikorskienės knygą „Papasakok apie gražų mūsų gyvenimą“ išleido BALTO leidybos namai.

Iš knygos „Papasakok apie gražų mūsų gyvenimą“

Vieną rudenį trys mūsų vyriausieji vaikai, pasipustę padus, išsilakstė po neseniai atrastus užsienius. Išskrido iš namų į savo naujuosius gyvenimus. Įdėjau jiems į kišenes Agotos duonos. Palinkėjome jiems sėkmės.

Patys irgi buvome pasikeitę. Nebesakėme „pašokau iš lovos“ ir „nulėkiau“. Išmokome pagalvoti prieš ką nors darydami. Nebesitaškėme momentinėmis emocijomis, nes išmokome saugoti save.

Nebesiplėšėme dėl pinigų, nes suvokėme, kad didžiausią džiaugsmą patiriame ne tada, kai gauname, o tada, kai duodame. Supratome, kad patirtys yra svarbiau nei daiktai. Kad galime prarasti viską, ką turime, bet neprarasime to, kas širdyje. Mėgavomės tuo, ką užgyvenome. Mėgavomės ramybe.

Sielą vis dažniau užplūsdavo visa apimantis suvokimas – viskas yra gerai! O jei kas nors negerai, reikia tik luktelėti, ir tuoj pasikeis. Netektys, problemos, nelaimės – tai tik kita gyvenimo spalva. Ji reikalinga ne mažiau nei ta kita, šviesioji. Nes visi jausmai yra reikalingi.

Turbūt tai buvo branda.

Džiaugsmas dėl to, ką nuveikei. Vis dažniau aplankančios mintys apie tai, ką prasmingo dar galėtumei nuveikti.

Vis dar svajojome sukurti, aplankyti, pajusti.

Turėjome laimės išgyventi tą stebuklingą metą, kai nauji dalykai vėrėsi ne tik mūsų užaugusiems vaikams. Mūsų tėvystė nusekė jiems iš paskos nutekėdama per namų slenkstį ir pasklisdama po pasaulį. Visur pradėjome jaustis savi. Nebesakydavome žodžio „svetimas“, išmokome naują – „globalus“.

Abu su Povilu jautėme, kad galime ir norime pasidalyti patirtimi. Įsileisti į namus ir širdis prigimtinę šeimą praradusį vaiką. Troškome parodyti jam visas pasaulio spalvas.

Dabar arba niekada!

O gal buvo kitaip? Atmintin įstrigo epizodas, kai su Povilu iškūrėme savaitgaliui į Nidą. Ten jam pirmąkart pasakiau, kad norėčiau įsivaikinti. Netikėtai užkluptas Povilas sureagavo kaip visi normalūs žmonės: „Kokia tai didelė atsakomybė! Ar supranti?“ Tačiau jis, ačiū Dievui, nebuvo „kaip visi“ ir nemėgino atkalbėti.

Vėliau vienai žurnalistei Povilas juokaudamas sakė: „Manęs niekas neklausė. Liepė pasirinkti: arba įvaikiname, arba skyrybos.“ Kad ir kaip buvo, mano vyro sprendimas buvo teisingas ir džiugino jį patį. Su mūsų globotiniais, kurių skaičius netikėtai nuo vieno išaugo iki devynių, Povilas dar spėjo patirti didžias sielos transformacijas, kurios jį gerokai kilstelėjo žmogiškumo link.

Ugdydami nebiologinius vaikus ne tik kasdien turėdavome prigaminti kalnus maisto ir suplanuoti daugybę vizitų pas odontologą. Darėme kur kas daugiau. Kaskart apkabindami tuos vaikus jautėme, kad apkabiname visą žmoniją. Paguosdami vieną verkiantį, mažinome visuotinio skausmo. Užmegzdami šiltą ryšį su nors viena sužvarbusia siela, išgelbėjome ne tik ją, bet dar kažką... Žmonės, pasirinkę padėti užaugti pamestinukui, nuolat jaučia mažiausiai dar vienos pasimetusios sielos alsavimą – tylų ir rimstantį... Kas tai? Kažkas iš vaiko praeities, ko nežinai.

Globėjai ir įtėviai atlieka prasmingą nematomą darbą – nutraukia nesėkmės pančius, sustabdo degradacijos procesą, parodo normalumo ribas, kurios buvo gerokai aptirpusios.

Dažnai, aišku, jausdavausi lyg bandydama savimi sustabdyti pagreitį įgavusį vežimą, kuris rieda žemyn ir tuoj tėkšis į pakelės akmenį. Nesisekė. Nusibalnodavau kelius ir visur pritaškydavau savo kraujo... Visgi vežimo greitis sumažėdavo. O, žiū, jis ir visai sustodavo, apstulbęs nuo tokio mazochizmo!

Žmonės, darantys ne taip, kaip daugumai įprasta, visada nukenčia, bet jie laimi didžiąją kovą – vidinę.

MAMA, kur tu?!

Žinau, jis kviečia mane, nes dar nepajėgus suvokti, kad realybė gali būti tokia skaudi, – jo mamos niekada nebus šalia... MAMA, KUR TU? Tai žodžiai, sprogdinantys tylą. Tai žodžiai, kurie sminga it kulkos į širdį ir stingdo kraują gyslose. Kai juos girdi, tampa skaudžiai nejauku. Kai juos parašai, jie gali pradeginti popierių. Jie šaukia net parašyti. Jie dega raudonai lyg pavojaus signalas.

Taip šaukia vaikas, kuriam mamos buvimas šalia – gyvenimo ir mirties klausimas.

Aš čia, mažutėli, šalia tavęs.

Nešiosiu tave kiaurą dieną, tik nesakyk tų žodžių...

Rasiu širdyje vietos ir tavo mamai, pasimetusiai ir nesuvokiančiai, ką padarė.

Kad ir kaip smarkiai spausčiau tave prie krūtinės, tavo mama visada įsiterps tarp mudviejų. Nieko, kaip nors... Vaike, mylėti reikia visus žmones. Kartais meilė sukelia skausmą.

Apie keturių mano vaikų mamą, tėtį ir močiutę man papasakojo atsitiktiniai žmonės. Nors ir be to tiesa yra aiški kaip pasaulis – jų mama būtų buvusi miela moteris, jei ją būtų mylėję tėvai. Deja. Jos gimimo niekas nelaukė, niekas nemokė laikyti šaukšto ir pažinti raidžių. Ją prievartavo girtos motinos sugyventiniai, ji slėpdavosi naktį paupy, nes bijodavo grįžti namo. Neturėjo nė vieno žmogaus, kuriam būtų rūpėjusi... Skausmas trupino ją lyg duonos kepalą, kol nebeliko nieko. Nei kūno, nei sielos, nei trupinių...

Mane visuomet suerzina teisuoliai, lyg užvesti giedantys tą pačią giesmę: „Pati kalta, narkomanė... Gėrė visą nėštumą, alkoholikė... Nežino, kas tėvas, pasileidėlė... Kaip taip galima?“ Neturime jokios teisės teisti ar vertinti! Neturime teisės smerkti. Turime teisę ir pareigą suprasti, padėti. Mudu su Povilu savo gražaus gyvenimo iliuzijoje puoselėjome viltį, kad anksčiau ar vėliau visuomenėje įsitvirtins priėmimo ir pagalbos dvasia. Norėjome tikėti, kad mes šiek tiek prie šio tikslo prisidėjome.

Per kiekvieną mamyčių šventę man skaudžiai nudiegdavo širdį... Lyg būčiau kam skolinga ar ką apvogusi. Kai gaunu kalną kūrybinių stebuklų – aptaškytų uogiene, nučiupinėtų purvinais pirštukais, aplamdytų, bet trykštančių vaikišku entuziazmu ir beribe meile, – kaskart apsipilu ašaromis. Kai matau scenoje savo vaikus deklamuojančius, grojančius, ginančius savo darbus, gaunančius atestatus, jaučiu, kad mano mintys, kalbos, jausmai, vertybės gyvena toliau...

Nesu joks tėtis ar tėvelis. Tik TĖVAS

Tėvas. Kiek daug telpa tame žodyje! Atsakomybė. Pareiga. Sąžiningumas. Parama. Tiesa. Laiku duotas patarimas. Petys, jei norisi nuverkti. Ausys, jei reikia išklausyti. Širdis, jei reikia pajusti.

Povilas mėgdavo kartoti: „Aš esu griežtas, bet teisingas!“ Išties toks buvo. Jo žodis turėjo svorį. Visada padarydavo tai, ką žadėjęs, net jei pažadas ar tiesa labai nemalonūs. TIKRAI niekada nemelavo.

TĖVAS mūsų šeimoje buvo kaip akmuo vidur kelio, kurio nepajudinsi. Gali tik apeiti.

Sukomės it voverės rate. Kalbėdamiesi, dažniausiai per naktis, gliaudėme savo gyvenimo rebusus it riešutus. Kol būdavau darbe, Povilas laikė visus keturis namų kampus. Tai jam sekėsi visai paprastai. Jis kažkokiu stebuklingu būdu neįsiveldavo į konfliktus, reikalus tvarkydavo pasitelkdamas savo įgimtą optimizmą ir humorą. Dabar mąstau, kad Povilui, užaugintam ne biologinės mamos, su mūsų globotiniais sekėsi lengviau nei man, pagal išsilavinimą pedagogei ir socialinei darbuotojai. Jis vadovavosi sveika logika ir elementariu padorumu. Nesureikšmindavo smulkmenų, neįpuldavo į emocines pelkes, kaip tai dažnai nutikdavo man. Jis darė tai, ką reikia.

TĖVAS niekada neskirstė vaikų į savus ir svetimus. Visiems buvo vienodai sąžiningas ir teisingas. Jis išsilaisvino iš slegiančios kaip jo vagonų sąstatas atsakomybės, atsikratė daugelį metų kankinusio nerimo ir išmoko džiaugtis kasdieniu vaiko auginimu.

Vakarais mažiai mėgdavo sugulti į mūsų didžiąją lovą ir tyliai tūnodavo.

Mes tik šiek tiek pabūsim...

Pakasyk nugarytę...

Tik pasišildysiu...

Pasikalbam...

Nuolat kalbėdavome apie meilę. Mano gražbylys vyras vaikams ant ausų kabindavo „makaronus“ apie gražų mūsų visų laukiantį gyvenimą. Tokį kaip pačioje gražiausioje mūsų nuotraukoje!

Tik man, kai būdavo pavargęs, nusivylęs ar nelaimingas, kartais tyliai tarstelėdavo: „Tu gyveni iliuzijų pasaulyje...“

Gal... Bet man tai patiko!