Anot jos, kai veidrodžių dar nebuvo, į savo atspindį žiūrėta vandenyje, nušlifavus akmenis ar metalą.

– Rašote, kad jau XIV amžiuje aukščiausio rango lietuviai turėjo mažus veidrodėlius. Kaip jie atrodydavo?

– Iš lietuviškų duomenų žinoma, kad veidrodžiai naudoti jau XIV–XV a. Lietuvoje jie rasti Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje, Valdovų rūmuose. Archeologai nerado pačių veidrodėlių, tik medinius fragmentus, kuriuos identifikavo kaip veidrodžių dėžutes. Jei tuometinį veidrodį suprantame kaip veidrodinį paviršių, tai buvo arba metalas, arba stiklas. Didelė tikimybė, kad XIV–XV a. tai buvo metalo plokštelės.

Žemutinės pilies teritorija – labai pelkinga vieta, ten gerai užsikonservavo mediniai radiniai, iš jų ir žinoma, kad veidrodžių būta. Tie veidrodėliai, mano manymu, buvo nešiojami, kišeniniai, su dviem uždaromis detalėmis. Kadangi ne taip paprasta medinius daiktus identifikuoti tokioje siauroje srityje, Lietuvos archeologai tai padarė remdamiesi panašiais vokiečių ir slavų archeologų radiniais.

Tai yra naujas atradimas. Kadangi visas miestas tuo metu buvo įsikūręs žemutinės pilies teritorijoje, sunku tiksliai nuspręsti, kas turėjo veidrodžius. Pagal europinę tradiciją, veidrodžiai buvo prabangos daiktai, todėl sprendžiama, kad jie galėjo priklausyti turtingųjų luomui.

– Kaip save matydavo lietuviai ir kitos tautos anksčiau, kai veidrodžių dar nebuvo?

– Rašytinių šaltinių apie tai neišlikę, bet žinoma, kad atspindys žmogų lydėjo visuomet. Tai galėjo būti ir lygus vandens paviršius, ir dubuo su vandeniu, vėliau – nugludinti akmenys, galiausiai – metalas.

Metalas būdavo šlifuojamas, ilgą laiką jis buvo daug geresnis nei stiklas. Jau romėnai turėjo stiklinius veidrodėlius, bet jie buvo trapūs ir maži. Todėl nupoliruotas metalas daug geriau reflektuodavo ir atlikdavo veidrodžio funkciją. Tikėtina, kad veidrodėliai galėjo būti gaunami su keliaujančiais pirkliais.

– Rašote, kad XVII a. Lietuvoje atsirado nemažai veidrodžių. Jie atlikdavo ir estetinę funkciją, ar ne?

– Taip, XVII a. veidrodžiai pradėti taikyti interjere, jie iš tiesų buvo gražūs ir puošnūs, kaip meno dirbiniai. Būtent tada iš veidrodžio pavogta ta naudinga, tualetinė funkcija, jis perkeltas į interjerą.

Naudojant veidrodį, žaista su šviesa ir erdve. Gražus ir pats veidrodis, bet jis naudotas ir erdvei praplėsti, patalpoje didinti apšvietimą – kabintas priešais langus, taip interjere sukuriant tarsi gyvą peizažą.

Šios funkcijos išliko iki pat XX a. ir net dabar naudojamos. Kalbant apie erdvę ir šviesą, niekas geriau nepasitarnauja interjere nei veidrodis. Be to, kad buvo gražus, jam suteikta daug kitų funkcijų. Kadangi tai buvo brangus dirbinys, veidrodžio rėmai galėjo būti drožinėti, auksuoti, veidrodiniai – tarsi meno kūrinys.

– Ar tokį daiktą galėjo įsigyti tik turtingi žmonės?

– Taip, toks veidrodis, apie kokį papasakojau, buvo būdingas aukščiausiam sluoksniui – tai prabangos ir prestižo daiktas. Prancūzų istorijoje yra atvejų, kai žmonės nuskursdavo ir parduodavo žemės plotus už tai, kad galėtų įsigyti veidrodį.

Nerasta įrašų apie tai, kad taip būtų buvę Lietuvoje, bet, be abejo, tai turtingųjų daiktas. Miestiečiai ir smulkesni bajorai iki XVII a. galėjo turėti ir naudoti mažus, prastesnės kokybės metalinius veidrodėlius. Tačiau tai nebuvo masinis reiškinys.

– Rašote, kad XVII–XX a. populiarūs veidrodžių tipai buvo psiche, triumo ir židinio triumo. Kaip jei atrodo ir kuo skiriasi?

– Tai pagrindiniai veidrodžių tipai, kuriuos man pavyko išskirti, jie skiriasi konstrukcija. Pirmąjį – psiche – priskirčiau tualeto veidrodžiams. Tai – žmogaus atspindžiui pamatyti sukurtas veidrodis, jo pavadinimas galėjo kilti nuo Psichės mito.

Šio veidrodžio konstrukcija išsiskiria tuo, kad tai aukštas vertikalus veidrodis, rodantis visą žmogaus ūgį. Veidrodis yra sukiojamas per centrinę horizontalią ašį. Pasukus skirtingais kampais, galima pamatyti daugiau savo nugaros, atrandama vadinamoji kūno geografija. Žmogus pirmą kartą pamato savo nugarą, gali pamatyti, kaip jis atrodo – be tarnų, bet kitų žvilgsnių. Kol nebuvo didelio veidrodžio, savęs nebuvo galima pamatyti, nebent – kitų akimis.

Triumo ir židinio triumo yra interjero veidrodžiai. Pats terminas triumo yra prancūziškas, jis reiškia erdvę arba mūro sieną tarp dviejų langų arba durų. Tai taip pat aukštas ir vertikalus veidrodis, jo apačioje galima pastatyti stalelį.

Kiek keistokas variantas – židinio triumo. Patys prancūzai yra pažymėję, kad toks veidrodis kabinamas virš židinio, jo funkcija – atspindėti ir taip paaukštinti žemą sumūrytą židinį, vertikaliai jį ištempiant. Taip padėtas veidrodis atspindi ir šviesą, ir ant židinio atbrailos padėtas meno vertybes. Tai žaidimas su interjeru, nes visko tuomet atrodo gausiau.

– Ar ilgai tarnaudavo tie senieji veidrodžiai?

– Viskas priklausė nuo to, iš ko veidrodis pagamintas. Iki XIX a., prieš atrandant sidabravimą, veidrodžiai gaminti su metalais, pavyzdžiui, gyvsidabriu. Todėl sudrėkęs gyvsidabrio veidrodis prastai reflektuodavo vaizdą, jį išmušdavo dėmėmis. Toks veidrodis būdavo ir pavojingas, nes gyvsidabris nėra saugiausia medžiaga.

Viskas priklausydavo nuo sąlygų – kaip buvo pagaminti veidrodžiai, kur jie kabinti. Būdavo net speciali informacija, kaip prižiūrėti, valyti veidrodį, kaip namų ruošoje su juo elgtis, kad nesuskiltų ir ilgai tarnautų.

XIX a. prasideda veidrodžių sidabravimas. Šis būdas leidžia vartotojams ir gamintojams džiaugtis daug kokybiškesniais veidrodžiais. Juk nekokybiškai pagaminti veidrodžiai galėdavo reikšti net bankrotą.

– Būdavo vertinami net suskilę veidrodžiai?

– Taip, pagal Vakarų Europos veidrodžių istoriją, net suskilę jie būdavo paliekami reprezentaciniuose kambariuose – nejudinami, laukiant keliaujančių meistrų. Tokie meistrai keliaudavo per miestus ir dvarus, taisydavo daiktus.

Neteko girdėti nieko apie tokius keliautojus Lietuvoje, bet yra žinių iš XX a., kad veidrodžiai buvo taisomi. Sudužę veidrodžiai tikrai buvo vertinti tiek, kad būtų taisomi. Šiais laikais to tikriausiai niekas nebedarytų. Be to, suskilęs veidrodis taip pat galėjo būti naudojamas. Minima, kad sienų apmušalai būdavo su veidrodėliais – galima įsivaizduoti, kad taip daryta panaudojant šukes.