Kauniečiai sekmadienį turės retą galimybę pabendrauti su čia gimusiu, augusiu, vaidinusiu žinomu aktoriumi ir savito braižo režisieriumi Valentinu Masalskiu.

Nacionalinės premijos laureatas ir jo jaunų aktorių grupė pristatys pakerėjusį Prancūzijos žiūrovus novatorišką ritmo ir dainos spektaklį „Gaidos“. Antroje vakaro dalyje V.Masalskis pristatys knygą „Valentinas Masalskis: ieškant teatro“, kalbėsis su žiūrovais, atsakys į klausimus.

– Niekada nebijojote būti savimi, siekdamas švaraus, jūsų žodžiais tariant, teatro – priešingai nei nemažai jūsų kolegų, kurie, pavyzdžiui, televizijos pramoginėse laidose kalba ir elgiasi taip, tarsi būtų iš visuomenės paraščių. Kodėl?

– Išlaikyti savastį svarbu bei sunku ir atskiram žmogui, ir tautai. Man atrodo, kad būtent todėl, kad mes buvome originalūs, išlaikę savastį, prancūzai taip šiltai sutiko mano jaunų aktorių grupę ir spektaklį „Gaidos“. Mes buvome kitokie, nemėgdžiojantys Vakarų madų. O mūsų televizijos nuėjo lengviausiu keliu, kopijuodamos, tiražuodamos tai, kas jau buvo sukurta Vakaruose, užversdamos ekranus šiukšlėmis, siūlydamos talentingiems aktoriams gerus atlyginimus už apgailėtinus vaidmenis kai kuriose pramoginėse laidose. Manau, kad ilgai gyvenusieji socializmo skurde – turiu galvoje materialųjį skurdą, – panoro gražaus, t.y. turtingo gyvenimo, ir sutiko už nemažus pinigus atlikti, švelniai tariant, šviesos neskleidžiančius vaidmenis.

Kapitalistinėje visuomenėje susvetimėjome, pradėjome rūpintis tik savo reikalais ir materialine gerove, tapome savanaudiški, nejautrūs aplinkiniams. Tačiau turime atsitokėti, nutraukti naudos vien sau paieškas – turime matyti vienas kitą ir užjausti. Juk nusiritome iki to, kad tokį normalų dalyką kaip atjautą artimam žmogui imta vadinti žygdarbiu. Tokiu atveju noriu priminti Josifo Brodskio žodžius: „Vargas tautai ir laikui, kuriame normalūs dalykai vadinami žygdarbiais.“ Jei aš matau, kad studentas alkanas ar neturi tinkamo apavo, atnešu jam sumuštinį ar batų porą. Ar tai – žygdarbis?! Juk tai normali normalaus žmogaus reakcija į situaciją.

– Grįžkime arčiau teatro, o tiksliau, kodėl jūs 1992 m. pabėgote iš Kauno dramos teatro ir įsikūrėte provincijoje – mažame Vievio miestelyje?

– Aš nepabėgau – tiesiog pasijutau nereikalingas teatre, kai pasikeitė vadovai. Kiek gali save siūlyti, nesulaukdamas teigiamo atsakymo?! Mylėjau tą teatrą, į kurį atėjau 1976 m., baigęs anuometę konservatoriją Vilniuje, kur studijavau aktorinį meistriškumą. Iki šiol esu dėkingas likimui, leidusiam pažinti Kauno dramos teatre Kęstutį Genį, Algimantą Voščiką, Rūtą Staliliūnaitę, Leonardą Zelčių, Antaną Žeką, kitus vyresnės kartos aktorius.

Tai buvo puikūs mano mokymosi teatre metai. Sovietmečiu scenos meistrai negailėjo man ir kitiems jauniems aktoriams patarimų, mokė, padėjo, kritikavo. Be to, Kaune anuomet gyveno didysis Mokytojas Vaclovas Šiugždinis, bet apie jį kalbėti reikėtų atskirai... Dabar tokio aktorių kartų susilietimo teatruose nebėra – kiekvienas galvoja tik apie save, o išlieka tik stipriausieji.

Kai dėl provincijos, kurioje gyvenu, tai esu laimingas – ten žmonės paprasti, šilti, jautrūs. Beje, provincija yra ne vietovėje, o mumyse.

– Dabar jūs – dažnas svečias Klaipėdoje. Ką ten veikiate?

– Palikau triukšmingą, mano gyvensenai svetimą buvimą didmiestyje Vilniuje, nes buvau pakviestas dėstyti į Klaipėdos konservatoriją. Sutikau nedvejodamas, nes čia laikomasi metodikos, puikūs, jautrūs pedagogai, kuriems iš tiesų rūpi studentai. Čia yra palanki terpė mokytis kurti kartu su studentais. Pabrėžiu – kurti, o tai yra itin svarbu šioje aukštojoje mokykloje. Džiaugiuosi, kad su manimi čionai atvyko ir mokosi Vilniaus kolegijos menų fakulteto mano studentų grupė. Dabar su kitais konservatorijos studentais turiu jų daugiau nei tris dešimtis. Siekiu, kad gimtų šitų jaunų žmonių teatras. Jų švarus teatras. Be lakstymų į televizijas, įvairius renginius, projektus, kiną. Nenoriu, kad jie praktikuotų dabar įprasta tapusią „šlepečių“ politiką.

– Ar į Kauną – miestą, kuriame gimėte, atvažiuojate ne vien gastrolių? Kaip jis jums atrodo dabar, parėjus beveik dviem dešimtmečiams po išsiskyrimo su juo?

– Mane su Kaunu sieja ne tik šviesūs jaunystės prisiminimai, teatras, bet ir šiame mieste gyvenančios seserys, mama. Galėdamas dabar žvelgti į Kauną iš šalies, pastebiu – ir tai man skaudu, – kad jis prarado veido savitumą, kuriuo garsėjo daugybę dešimtmečių. Pastebiu, kad jis tapo panašus į Vilnių, kitus šalies didmiesčius. Gal dėl to kaltas didžiulis gyvenimo tempas? Juk lakstome iš vieno miesto į kitą dirbti, net nepastebėdami didelių atstumų. Tai kas nuostabaus, kad kartu su mumis laksto ir mūsų idėjos?

Kaunas nejučia tapo sostinės priemiesčiu, patekusiu į erzacinių sprendimų spąstus. Akivaizdus to įrodymas – stiklainiai Laisvės alėjoje, kuri, beje, tapo nebegyvenama zona. Tiesa, mėginama atgaivinti Senamiestį – džiaugiuosi tuo, tačiau nereikėjo šitaip sudarkyti Laisvės alėjos veido. Pasigendu ir ryškesnių Kauno studentijos judesių. O ir žmonių santykiai pakito – Klaipėdoje jie gerokai šiltesni, artimesni.

– Bet juk tai nėra vienintelė priežastis, pavyzdžiui, emigruoti iš Kauno. Ką jūs pasakytumėte kauniečiui, sėdinčiam ant lagamino ir sprendžiančiam, kur dangintis laimės ieškoti?

– Man emigracija būtų nelaimė. Juk svetimoje šalyje, kurioje laikinai gyveni, esi svetimas, negali jos kritikuoti, visavertiškai dalyvauti jos kūrimo procese, o tai yra itin svarbu daugeliui iš mūsų. Būdamas emigrantu atlieki tik pinigų kalimo funkciją – augti kaip žmogus nustoji, nes tavo šaknys liko tėvynėje. Kaip gali žmogus gerai jaustis svetimoje šalyje, jei net persodintas augalas signalizuoja, kad jis tuo nepatenkintas? Sunku patarti tiems, kurie nori emigruoti. Man atrodo, tokių žmonių būtų mažiau, jei visuomenė būtų draugiškesnė, jei mes girdėtume vieni kitus, užjaustume, padėtume, parodytume daugiau širdies.