Klaipėdos muzikiniame teatre atnaujinama Pietro Mascagni’o „Kaimo garbė“. Koncertinis operos atlikimas – jau kitą savaitę. Jį teatras dedikuoja Pasaulinei kultūros dienai.

Šis kūrinys, laikomas kietu riešutėliu atlikėjams, rimtu jų meistriškumo išbandymu, uostamiesčio teatro rampų šviesą pirmąsyk išvydo 2005-aisiais per 8-ąjį operos ir simfoninės muzikos festivalį „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“, darsyk buvo atliktas 2006-aisiais.

Ekspresyvia, jausminga muzika, aistringa meilės drama publiką žavinti P.Mascagni’o „Kaimo garbė“, tiesa, vėlgi koncertinis, teatralizuotas operos atlikimas trečiąkart į Klaipėdos muzikinio teatro sceną sugrįžta intriguodamas ambicingu užmoju ir atlikėjų vardais.

Pagrindines operos partijas dainuos Valerija Balsytė ir Dalia Kužmarskytė (Santuca), Mindaugas Gylys ir Artūras Kozlovskis (Alfijas) bei svečias iš sostinės Vaidas Vyšniauskas (Turidu). Prie teatro choro šįsyk prisijungs Klaipėdos žvejų kultūros rūmų mišrus choras „Cantare“, vadovaujamas Artūro Dambrausko. Diriguos Dainius Pavilionis.

Sudėtinga tik atlikėjams

Istorija mena, kad prieš 120 metų, 1890-ųjų gegužės 17-ąją, Romos „Teatro Costanzi“ pirmąsyk suvaidinta P.Mascagni (1863–1945) opera „Kaimo garbė“, kurios herojai – valstiečiai, sulaukė neregėto pasisekimo. Atlikėjai buvo 30 kartų pakviesti nusilenkti publikai, karalienė plojo, neslėpdama emocijų. Po kelių mėnesių 26-erių kompozitorius rašė draugui, kad ši opera jį padarė turtingą visam gyvenimui.

Apie šį veikalą kalbėjomės su vilniečiu projekto dalyviu tenoru V.Vyšniausku.

– Kokia jūsų patirtis dainuojant „Kaimo garbėje“ ar kitaip atliekant Turidu partiją?

– Turidu vaidmens ankščiau neteko dainuoti. Tad balandžio 15-ąją Klaipėdoje bus mano debiutas. Mokytis muzikinę medžiagą išties nesunku ir džiugu, nes „Kaimo garbės“ melodijos jau seniai pažįstamos. Šį spektaklį esu matęs ne kartą tiek Lietuvoje – Kauno muzikiniame teatre, Vilniaus operoje, tiek Italijoje – Florencijoje. Tad siužetas ir visa dramaturginė gija man nėra svetima.

– Kaip į šį sudėtingą kūrinį reaguoja publika?

– Turiu pasakyti, kad jis sudėtingas tik atlikėjams, bet ne klausytojui. Jo muzikinė kalba tikrai labai paprasta, bet neprimityvi. Todėl opera nesunkiai ras kelią į neišlepinto žiūrovo širdį.

Trumpa, bet „kieta“

– Kur, jūsų manymu, slypi šio veikalo fenomenas? Juk jis vienintelis iš P.Mascagni’o kūrinių, nenueinantis nuo scenos, ir vienintelis žinomas.

– P.Mascagni’o opera „Kaimo garbė“ yra viena gražiausių veristinių operų. Šis pilnas ekspresijos ir dramos veikalas supintas iš nuostabiausių melodijų. Tai nepaprasto grožio muzika. Ji taip išgarsino kompozitorių, kad mažai kas žino jo kitus kūrinius. Ši opera yra gerokai trumpesnė už įprastas Verdi’o ar Puccini’o, bet ji reikalauja kur kas daugiau ekspresijos. Todėl ir Turidu partija – nors trumpa, bet „kieta“. Čia panašiai kaip su kava: yra normali, įprasta kava ir yra espreso. Jos mažiau, bet ji stipresnė. Todėl dažnai pasaulyje yra rodomi iš karto du spektakliai: minėtoji „Kaimo garbė“ ir R.Leoncavallo „Pajacai“. O tai jau dvigubas espreso!

– Kokios apskritai jūsų mintys apie operą „Kaimo garbė“ ir ko iš artisto reikalauja koncertinis atlikimas?

– „Kaimo garbė“ – paprasto siužeto, bet vulkaninių emocijų spektaklis, ir tai būdinga būtent verizmo žanrui. Visą dramą „veža“ trys pagrindiniai personažai – Santuca, Turidu, Alfius. Žinoma, nenumenkinu ir kitų, juolab kad nesvarbių vaidmenų apskritai nebūna, taip pat svarbu choras ir orkestras. Tačiau šioje operoje realiai didžiausias emocinis krūvis tenka minėtiems trims solistų vaidmenims. Tad ir koncertinis atlikimas, manau, pareikalaus ne mažiau jėgų nei sceninis, nors judėti reikės ne tiek daug.

Klaipėda – artisto grafike

– Kokiuose projektuose, naujuose pastatymuose šiuo metu dalyvaujate, kokie svarbiausi darbai?

– Dabar pagrindiniai darbai yra Turidu ir Kalafas (G.Puccini’o „Turandot“). Pastarąjį ruošiu Kopenhagai, Danijos karališkajai operai, kur gegužę ši opera bus statoma. Bet ir be šių darbų nemažai veiklos, taip sakant „pakeliui“... Teks padainuoti ir G.Verdi’o „Requiem“, beje, Klaipėdos koncertų salėje, ir Otelą Vilniuje, ir Andrea Chenier Kauno muzikiniame teatre bei Alfredą – vėlgi sostinėje.

–  Ar dar turite bendrų sumanymų su Jelena Obrazcova?

– Po paskutinio iškilmingo koncerto su Rusijos primadona Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre šiemet kalbėjomės apie P.Čaikovskio operą „Piku dama“ ir apie galimybę kartu padainuoti viename spektaklyje Sankt Peterburgo Michailovskio teatro scenoje. Šis bene didžiausias rusų operos šedevras, kaip ir šedevrinės jo ištakos – A.Puškino apsakymas „Pikų dama“, gimė būtent Sankt Peterburge XIX a. pabaigoje. Sukurti Germano vaidmenį ir atlikti jį su operos įžymybe J.Obrazcova, bene garsiausia visų laikų Grafiene (Pikų dama), ir dar Sankt Peterburge – kuris gi solistas apie tai nesvajotų?!.

 – Kada paskutinį kartą dainavote Klaipėdoje?

– Šiemet vasarį Klaipėdos koncertų salėje su Judita Leitaite, Merūnu Vitulskiu ir Audrone Juozauskaite. Sakyčiau, kad nelabai jau seniai.

P.Mascagni’o „Kaimo garbė“ Klaipėdos muzikiniame teatre – balandžio 15 ir 16 d. 18.30 val. Bilietai – nuo 22 iki 52 Lt.