Tiesos balsas

Z.Kelmickaitei televizija visada atrodė magiška. Ji pamena, kai būdama vaikas televizoriaus žiūrėti eidavo pas kaimynus. „Savo televizoriaus neturėjome, – dalijasi ji. – Ir nors vaizdas buvo nespalvotas, ryškiausiai prisimenu, kaip stebėjome Jurijaus Gagarino skrydį į kosmosą. Kaip viskas tada atrodė tikroviška…“

Laidų kūrėjai televizija visada asocijavosi su žmonėmis, kurie joje dirba. „Čia turbūt dirba žmonės, kurie turėtų aiškiausiai pasakyti, kaip mums gyventi, – toks buvo vaiko įspūdis, bet, žinokite, aš ir dabar galvoju, kad televizija ir turi turėti tikrą, neapsimestinį teisybės skiepą, nes televizija gali būti ir prakilni apgaulė“, – atvirauja Z.Kelmickaitė

„Jeigu tu kažką rodai – neinterpretuok. Deramai informuoti žmones – svarbiausia“, – akcentuoja ji.

Žmonės dažnai Z.Kelmickaitės klausia, ar ji, dirbdama televizijoje, kada nors jautė baimių. Etnomuzikologė visada užtikrintai atsako: „Niekada. Aš taip norėdavau viską pasakyti – kas man rūpi, apie ką aš galvoju. Arba atvirkščiai – klausti žmogaus, kas atrodo svarbu, ko kiti nežino ir ką aš žinau. Kaip dabar atsimenu, kai amžinąjį atilsį Norbertą Vėlių, mūsų įžymųjį mitologą, kalbinau, arba Gintarą Beresnevičių… Mūsų žymiuosius artistus… Suprantate, tu įeini į jų gyvenimą ir jie pasitiki, ir va tas pasitikėjimo momentas yra labai svarbus.“

Z.Kelmickaitė sako nebesuskaičiuojanti, kiek laidų iš viso yra sukūrusi. „Per metus sukuriu 36-ias „Ryto suktinio“ laidas. Bet buvo „Gyvenimo ratu“, „Etnokultūros ratas“, buvo daugybė pavienių laidų, festivalis „Žemyna“ – nors tik pora jo laidų išėjo, nes paskui niekas nebedavė pinigų, bet man tai buvo labai svarbu, kadangi tai buvo televizijos festivalis, kuris buvo būtent su etnokultūros pakraipa“, – pabrėžia ji.

„Buvo ir įvairių laidų, skirtų kokioms nors progoms, pavyzdžiui, „Muzikai juokiasi“. Norėjau humoristinę laidą sukurti, kad žmonėms iš tikrųjų būtų pasakyta, jog, klausykite, mielieji, ne vien tik nuobodos profesionalai yra – jie irgi juokauja ir juokiasi. Buvo filmai apie Juozą Naujalį, Žemaitę… Prisilieti prie tų žmonių, ir tai yra tiesiog nenusakomas dalykas“, – savo televizijos projektus vardija daugybę Lietuvos kultūros lobių įamžinusi ir įprasminusi moteris.

Kad tik atsivertų

Z.Kelmickaitė sako, kad idėjas jos istorijoms diktuoja žmonės.

Laidos „Šeimos reikalas“ stop kadras

„Manęs klausia: „Kaip tos temos tau taip pasigamina?“. Aš klausiu: „Ar jūs išeinate į gatvę ir matote daug vaikščiojančių žmonių?“ Va čia yra vaikščiojančios temos. Tai yra jų gyvenimai, tai yra jų elgesys, jų svajonės. Viskas tau prieš nosį, tik sugebėk pamatyti, sugebėk pagauti, suprasti, kas tau įdomu ir ko tu nori. Kai kas galvoja, kad čia yra visuomeninis transliuotojas ir mums kas nors ką nors nurodo. Galiu prisiekti visais šventaisiais, kad niekada niekas nėra sakęs: padaryk tą ar aną. Tai visą laiką buvo mano apsisprendimas, mano domėjimosi sfera“, – tikina ji.

Ir dabar galvoju, kad televizija ir turi turėti tikrą, neapsimestinį teisybės skiepą, nes televizija gali būti ir prakilni apgaulė.

„Dabar ieškau vienos moters, su kuria turguje kalbėjausi. Jai virš 50 metų, pardavinėjo gėles, šnektelėjau su ja, o ji sako, kad tos gėlės padeda truputį prisidurti prie jos kelionių. Dabar, sako, važiuos į Norvegiją su motociklu. Ir pernai buvo, tada labai norėjo pamatyti banginius, o šiemet nori pasižiūrėti į baltąsias meškas. Štai tau ir tema. Ir kažkur turiu jos telefoną užsirašiusi, bet nerandu… Ieškosiu, nes man tokia moteris yra įdomi“, – pasakoja Z.Kelmickaitė.

Laidas pavykusiomis ji laiko tik tada, jei jų herojai nuoširdžiai atsiveria. „Aš su tuo žmogumi šnekuosi kaip su artimiausiu bičiuliu, kuris niekam kitam nepasakytų, tik artimiausiam draugui. Ir jeigu pavyksta, kad žmogus man atsiveria, tai yra tiesiog laimė“, – atvirauja ji.

„Bet jeigu žmogus, kurį filmuoji, pradeda maivytis ir nori pasirodyti geresnis, negu yra, arba mandresnis, negu yra, atrodo, galėčiau nežinia ką padaryti. Jau tada pykstu, stengiuosi su juo taip šnekėti, kad vis tiek atsivertų. Bet jeigu jis yra nepalenkiamas ir nesugebu jo kiauto pramušti, na, tai nurašau gyvenimo nuostoliams“, – neslepia Z.Kelmickaitė.

Tačiau tokių nuostolių patirta labai mažai. „Ne veltui moteriškė, kurios veidą kaip per miglą vis prisimenu, kai rinkau tautosaką Dzūkijos kaime, pasakė: „Vaikeli, taip moki šnekinti, kad tu iš čigonės vaiką išmonytum.“ Gal aš tą asmenį ir galiu kartais prakalbinti, nes turiu daug kantrybės ir labai noriu, kad jis atsivertų. Man nereikia jo vidinių paslapčių, bet noriu tikrumo, nuoširdumo, paprastumo, nes tų kaukių ir taip mūsų gyvenime labai daug“, – sako laidų kūrėja.

Kad tos laidos gimtų, reikia įdėti daug kasdienio darbo. „Pirmadienį filmuoju nuo 9 iki 21 val. Antradienį montuoju nuo 9 iki 16 val. arba nuo 15 val. iki vakaro. Tris dienas montuoju. Penktadienį jau turiu laiko įkvėpti oro ir pagalvoti, ką dar reikėtų padaryti, su kuo telefonu pasikalbėti. Penktadienis yra tarsi žvejojimas, o šeštadienį galvoju apie sekmadienį, nes tada laukia eteris radijuje. Taip karuselė ir sukasi“, – apie nesibaigiantį darbų ir kūrybos sūkurį pasakoja Z.Kelmickaitė.

Tikra telemanė

Žinoma laidų vedėja sako, kad laisvalaikiu ji pati televizorių žiūri labai daug. „Labai mėgstu visus Europos kanalus. Man labai įdomu, kaip žinios atrodo kitur, kaip žmonės pristato žinias, kokia žinia pasiekia žmogų, kaip keičiasi stilistika. Kaip filmuojami koncertai, kaip jie yra pristatomi, kaip nufilmuota opera – kiek įtaigumo ji praranda, o kiek ne. Įdomūs visi tarptautiniai koncertai, į kuriuos nenuvyksi. Pažiūrėkite, kiek žmonių stebėjo karalienės Elžbietos II laidotuves – negali būti nuo to atitolęs“, – nė kiek neabejoja Z.Kelmickaitė.

„Man labai įdomu, kokių formų televizijoje yra ir kaip jos veikia – ar tai būtų interviu, ar reportažas. Vienintelis žanras, kuris man svetimas, – realybės šou. Man tiesiog neįdomu. Bet visa kita, kaip ir dokumentika, man labai įdomu. Galite sakyti, kad aš esu tikra telemanė“, – prisipažįsta ji.

Z.Kelmickaitė – ne tik telemanė, bet ir muzikologė, etnomuzikologė. Jai muzikologija – viso pasaulio muzika, savyje talpinanti labai daug įvairių sluoksnių, apie kuriuos kaip pedagogė visada jautė pareigą ir džiaugsmą pasakoti tiek savo studentams, tiek savo folkloro ansamblio „Ratilio“ bendraminčiams, tiek laidų žiūrovams ar klausytojams.

„Dievulis taip surėdė, kad esu ir etnomuzikologė. Daug metų rinkau tautosaką, liaudies dainas, šokius, muziką – visko yra įrašyta, kaip tik laukia paskelbimas, tik neturiu laiko tam. Ta tradicinė kultūra, etnokultūra, padeda matyti žmogų šalia. Jei turėčiau laiko, studijuočiau antropologiją, nes tai yra studijos apie žmogų, – viskas čia labai susiję“, – dėsto ji.

„Visas pasaulis yra muzikos intonavimas, žmogaus girdėjimas, savos kultūros sustygavimas. Tu negali sakyti, kad aš šoku liaudies šokius, o jūs, gerbiamoji, tik tango. Tai ir gerai, vienas šoka linijinius šokius, kitas – kepurinę, ir mes visi galime susitarti. Pats baisiausias dalykas ne tik televizijoje, bet ir gyvenime yra, kai žmonės negali susitarti. Ir kultūroje, ir muzikoje, kai analizuoji kitus reiškinius, reikia susitarti, kaip mes tai įvardijame, kaip dabar elgsimės“, – tęsia muzikologė.

Laidas pavykusiomis ji laiko tik tada, jei jų herojai nuoširdžiai atsiveria.

Išsiniurzgėti namuose

Atrodo, kad Z.Kelmickaitė niekada neliūdi – tik šypsosi. Ir jėgų jai niekada nestinga. Ji pati sako, kad neturi kito pasirinkimo, – privalo būti tokia pozityvi.

„Kartais būna, kad jau važiuodamas iš filmavimo žinai, kad bus blogai, nes žmogus ne taip kalbėjo, išsisukinėjo, ir visa tai matyti. Galvoju, Dieve, kaip čia reikės padaryti. Bet gal dar yra galimybė tas klaidas pataisyti, gal tam žmogui reikėjo daugiau laiko atsiskleisti, gal tik pokalbio pabaigoje jam pavyko, o ilgesniam pašnekesiui mes jau neturėjome laiko? Tačiau tokie dalykai turi likti už kadro. Nemėgstu niurgzlių – neniurzgėk, išsiniurzgėk namie, norisi tokiam žmogui pasakyti. Nebūtinai turi visada žaižaruoti, bet negali savo nelaimių nešti ir rodyti kitiems, ir amžinai giedoti, kad ta kupra didėja, didėja ir didėja“, – taip pasaulį mato pašnekovė.

„Ir dabar man sunki diena – kuriu laidą apie autistišką vaiką ir galvoju, su kokiomis šilkinėmis pirštinaitėmis reikia prie tokios temos prieiti. Neturiu tokių pažįstamų, tokios patirties, vis galvoju, kaip neužgavus, parodžius žmonėms, nes daugelis net nežinome, kokie tie autizmo spektrai. Reikia parodyti, kad šeimoje auga toks vaikas, bet kaip jį parodyti taip įtaigiai, kad mes jį pažintume? Kas yra tas kitoks vaikas?“ – kūrybinėmis dilemomis dalijasi Z.Kelmickaitė.

Tokiais atvejais galvą pravėdinti padeda pasivaikščiojimai mieste. „Einu tuščiomis Vilniaus gatvėmis, bet tai reikia daryti anksti ryte, šiandien jau pramiegojau. Tada galva švari. Jeigu užeina ten mintelė – tai gerai. Jeigu neužeina, tai nors senamiestį pamatau“, – sako ji.

„Jei norisi gyvenimo šaršalo, nueinu į turgų. Ar Benedikto, ar Kalvarijų – matau kitokį gyvenimą, tada kyla visokių minčių, nes tai vienas kepšteli, tai kitas kepšteli, pamatau kitokių situacijų“, – tęsia Z.Kelmickaitė.

„Jeigu dar lieka laiko, aišku, varau per visas televizijas ir, kur ką nors aptinku, ten ir apsistoju“, – šypsosi ji.