„Vienas žmogus žiūri į kiaušinio lukštą ir nieko nemato, o kitas, žiūrėk, pagamina iš jo mažas sūpuokles, pakabina ant karklo šakelės – ir stalas iškart gražesnis“, – sako Zita Kelmickaitė, garsi muzikologė, televizijos ir radijo laidų vedėja. Pasak jos, tikrasis žmogaus kūrybiškumas – tai pamatyti detalę, iš kurios gali kažką sutverti. Būtent toks įžvalgumas praverčia ruošiantis gražiausiai pavasario šventei – Velykoms.

Z. Kelmickaitės teigimu, nuo seno žmonės Velykoms rengdavosi labai kruopščiai ir atsakingai. Tai buvo svarbiausia pavasario šventė ir ypatingas metas – baigdavosi Gavėnia, todėl žmonės galėdavo sau leisti daugiau iškilmingumo, linksmybių ir sotesnio maisto. Būtent čia atsiskleisdavo žmonių kūrybiškumas.

„Vienas pagrindinių Velykų akcentų būdavo stalas. Jį žmonės puošdavo tuo, kas buvo po ranka – įvairiais gamtos elementais. Juk kas gali būti gražiau už sprogstančias beržo šakeles arba „kačiukus“. Be to, prieš Velykas prie namų išdygdavo ir sužydėdavo pirmosios gėlės, miškuose – žibutės, prasikaldavo pataisai. Šiais augalais žmonės papuošdavo lėkštes, apkaišydavo kraitelę su pagrindine Velykų „valiuta“ – margučiais“, – pasakoja garsi moteris.

Dar daugiau kūrybos žmonės pasitelkdavo gamindami maistą. Pasak muzikologės, jei šiandien lietuviai neįsivaizduoja velykinio stalo be margučių, tai anksčiau ant jo būtinai turėdavo atsirasti koks nors sotus patiekalas, dažniausiai – iš mėsos.

„Pavyzdžiui, Žemaitijoje žmonės iš anksto kepdavo kugelį – su kiaulės kojomis, karka. Kiti gamindavo kumpį, kepdavo žąsį arba antį. Stalas būdavo itin gausus, nes po ilgo pasninkavimo pagaliau galėdavai valgyti mėsą. O štai kiaušinius žmonės užkąsdavo su velykiniu pyragu, daug sviesto ir aštriais krienais, kurie net ašaras varydavo“, – sako muzikologė.

Būtent sviesto ant velykinio stalo niekada netrūkdavo. Ir, kaip sako Z. Kelmickaitė, ne paprasto gabalo, kokį šiandien nusiperkame iš parduotuvės, bet tokio, iš kurio giminės padarydavo velykinį avinėlį.

„Kadangi Velykos – Kristaus prisikėlimo šventė, avinėlis būdavo itin svarbus simbolis. Moterys jį formuodavo iš sviesto, gražiai išsukdavo šaukšteliu, padarydavo mažą meno kūrinį. O tos, kurios nemokėjo to padaryti, prašydavo kaimynių. Avinėlis iš sviesto tapdavo prabangia stalo puošmena“, – teigia Z. Kelmickaitė.

Ji pabrėžia, kad Velykos visada buvo didelių giminių šventė – to nereikėtų pamiršti ir šiandien. Jos teigimu, kad ši pavasario šventė būtų dar linksmesnė, reiktų nepamiršti ir žaidimų – margučių ridenimo, daužimo, dalybų.

O tiems, kurie Velykas švenčia kaime, muzikologė siūlo išbandyti seną lietuvių paprotį – pakabinti pirmąsias sūpynes ir kuo aukščiau išsisupti. Senovės lietuviai tikėjo, kad kuo aukščiau išsisupsi, tuo geriau linai derės. Be to, supimasis reiškė jausmų atgimimą, vaisingumą.