„Šie metai man buvo gausūs darbų, aš jaučiu gyvenimo pilnatvę“, – besibaigiančius 2013-uosius vertina Valstybinio simfoninio orkestro smuikininkas Zbignevas Levickis.

Interviu Zitai Kelmickaitei „Auksinio balso“ teisėjas taip pat atskleidžia, kad jį gyvenime šiuo metu labiausiai žeidžia jo paties pernelyg griežtos ar emocingos reakcijos į kai kurias situacijas.

Smuikininkas laidoje „Ryto suktinis“ viešėjo kartu su sūnumi – Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų gimnazijos dvyliktoku Konradu Levickiu.

- Gerbiamas Zbignevai Levicki, Jūs esate aukščiausios klasės profesionalas, tačiau visiems įdomu, kaip ten su tais pašmaikštavimais, pažaidimais „Auksiniame balse“? Kaip Jūs į tai žvelgiate?

- Žinote, aš tiesiog galvoju, kad gyvenimas ir taip pakankamai sudėtingas, ypač klasikos muzikanto. Tai ilgos repeticijos, kartojimai, po to stresas koncerto metu... Todėl savęs pateikimas tokia linksmesne forma iš tikrųjų yra kaip atgaiva.

- Konradai, Tu žiūrėdavai į tėvą televizijoje – ar būdavo po to klasėje kokios kalbos apie jį, ar nebūdavo?

- Iš tikrųjų ir namie, ir tarp draugų šnekėdavomės, bet tai didelių emocijų nesukėlė.

- Pats jau dvylika metų groji smuiku – ar sieji savo karjerą su šiuo instrumentu?

- Taip. Jeigu nebūčiau planavęs, tai, manau, anksčiau būčiau viską nutraukęs.

- Kaip pats žvelgi į muzikus profesionalus? Ar nebuvo kilusi mintis pasirinkti kitokią profesiją?

- Nežinau, apie tai net nepagalvojau. Turiu tokį autoritetą namie, mane veikia jo įtaka.

- Zbignevai, tai kaip Jūs veikiate sūnų?

- Aš kaip tik per daug nesistengiu veikti. Kai Konradas įstojo, aš primygtinai norėjau, kad jis nesimokintų groti smuiku. Jis buvo priimtas mokytis groti arfa – 2 metus buvo puikus arfistas. Susipažino su rektoriumi, su meru Zuoku, su visais susidraugavo, taip sakant, Lietuvoje „padarė“ karjerą kaip arfistas ir po to nusprendė, kad gros smuiku. Aš nieko negalėjau pakeisti. Jam pradedant aš kažkiek su juo užsiiminėdavau, bet nuo 8 klasės jis savarankiškas.

- Konradai, esi jaunas žmogus ir klausaisi įvairios muzikos. Ką pats mėgsti?

- Mėgstu visus žanrus, bet ta muzika turi man patikti. Man to paties žanro kūrinys, pavyzdžiui, roko, gali vienas patikti, o kitas jau ne.

- Visi sako: tegu greičiau baigiasi tie metai ir ateina kažkas naujo! Zbignevai, kokie tie metai Jums buvo šiemet?

- Man buvo labai darbštūs metai, kadangi turėjau labai daug darbų, daug koncertų ir pats dalyvavimas televizijoje atėmė kažkiek laiko ir pastangų, nes reikėjo kelis numerius paruošti. Buvo daug pasinėrimo į darbą ir aš stengiausi pagal galimybę visur suspėti, visus patenkinti – visus, kas norėjo klausytis mano koncertų ar susitikti su manimi. Aš dėl to viliuosi, kad ateinantys metai man bus ramesni. Jau net iš gruodžio pabaigos jaučiu, kad jie jau truputį ramesni.

- Na, o dvyliktoko gyvenimas, aš manau, turėtų būti labai neramus. Kokie Konrado metai?

- Metai iš tikrųjų įtempti, ypač nuo rudens, nes dvylikta klasė. Taip pat mūsų mokykloje yra tradicija statyti operą, mes ją kuriame patys – muziką, libretą. Ji bus pagal Skoto Fitzgeraldo novelę „Keista Bendžamino Batono istorija“ – kai žmogus gimsta senas, bet su metais jaunėja.

- Baigiantis metams žmogus visuomet apie kažką pagalvoja – kartais jis jaučia džiaugsmą, kartais liūdesį. Zbignevai, kas dažniausiai apninka patį, kai metai jau praeina?

- Aš nelabai atsimenu tų praėjusių metų, nes metai eina ir eina, o žmogus, atrodo, tik tais metais gyvena stipriausiai. Tai todėl, kad šie metai man buvo gausūs darbų, aš jaučiu gyvenimo pilnatvę. Manau, muzikantui tai yra naudinga, nes yra nemažai gabių muzikantų, kurie pilnai neišreiškia savęs. Jie iš tikrųjų galėtų žmonėms suteikti malonumą, bet dėl įvairių priežasčių – nemokėjimo savęs pareklamuoti, neturėjimo gerų draugų, organizatorių – jų talentas nyksta. Manau, nėra nieko blogiau jautriam artistui kaip nykstantis talentas. Kai televizija „ištraukia“ kokį žmogų, kaip, pavyzdžiui, mane, iš orkestro ir pateikia kaip komisijos narį, gaunasi toks staigus šuolis. Televizija, sakyčiau, taip idealizuoja žmogų ir man labai smagu, kad Jūs savo laidoje taip paprastai žmogiškai šnekatės apie įvairius dalykus.

- 25 metai orkestre, 20 metų kaip koncertmeisteris, o po buvimo televizijos konkurse „Auksinis balsas“ ir parduotuvėje atpažįsta!

- Aš džiaugiuosi, kad žmonės, kurie mane sutinka ir su kuriais pašnekame, pasižymi savo kultūringumu. Jie supranta, kas vyksta, ir džiaugiasi. Aš projekte dėl to ir dalyvavau, kad „Auksinis balsas“ nebuvo šou dėl šou, o iš tikrųjų kaip maži kursai tiems vokalistams, kad su komisijos pagalba pagerintų savo sugebėjimus.

- Konradai, Tau turbūt nueinantys metai reiškia tik judėjimą pirmyn. Kaip yra iš tikrųjų?

- Taip ir yra.

- O kas Tave gyvenime labiausiai žeidžia?

- Konradas: Galbūt kai meluoja ir tu tai žinai.

Zbignevas: Mane šiuo metu labiausiai žeidžia, kad aš, sakykim, nesusitvarkau su situacija, per daug griežtai kažką pasakau ar per ryškiai pasielgiu. Bendraujant visgi yra kažkokios ribos, kurių nereikėtų peržengti. Ankstesni laikai, kai aš studijavau, buvo labiau gaivališki, žmonės buvo labiau romantiški. Savo profesorių Katilių aš pirmą kartą pamačiau klasėje sėdintį ant fortepijono, rūkantį cigaretę ir mosuojantį kojomis. Man tuo metu tai buvo kažkoks siaubas! Tačiau po to aš supratau, ką reiškia menininko galia. Kartais, kai aš nesantūriai pasielgiu, mane tai žeidžia, kad ne toks tvarkingas ir normalus esu kaip visi žmonės.

- Kadangi tie metai nori ar nenori jau pasibaigia, tad palinkėkite visiems žmonėms ko nors iš širdies!

- Zbignevas: Aišku, yra tie standartiniai linkėjimai, kurie iš tikrųjų labai svarbūs, bet aš turbūt kartočiausi, jei linkėčiau sveikatos, meilės, pinigų. Mano palinkėjimas būtų, kad nesustotume tobulėti dvasine prasme – lankytis koncertuose, spektakliuose, skaityti įdomias knygas, kad norėtume sužinoti, domėtis, susitikti. Tegul ateinančiais metais mūsų gyvenime būna ne tik tikslas suspėti į darbą ar į kažkokį išpardavimą, bet ir laiko pagalvoti, pailsėti ir giliau prisiliesti prie meno.

Konradas: Aš palinkėčiau supratingumo. O ypač jauniems tėvams palinkėčiau, kad gerai auklėtų vaikus.