– Esate, ko gero, vienas žymiausių Rusijos poezijos sidabro amžiaus ekspertų. Į šią įdomią temą gilinotės kelis dešimtmečius: dirbote archyvuose, lankėtės vietose, kur gyveno ir kūrė tos epochos poetai, žinote visas gatves, kuriomis jie vaikščiojo, visas auditorijas, kuriose skaitė savo kūrybą. Kuo ypatingas sidabro amžius?

– Taip, visą gyvenimą domėjausi Rusijos kultūra, ypač kai dirbau žurnalistu. Galiausiai susidomėjau sidabro amžiumi. Kaip suprantate, tai tam tikra analogija su aukso amžiumi, kalbu visų pirma apie to laikotarpio šviesulį Aleksandrą Puškiną ir kt. žymius kultūros veikėjus.

Sidabro amžius Rusijoje prasidėjo XX a. pirmoje pusėje. Kalbant apie poeziją, visų pirma tai buvo simbolistai, akmeistai, taip pat impresionistai. Tiesą sakant, daug visokių srovių poezijoje tada vyravo. Bet pasakysiu tai, kad mane, nors ir esu literatūros ekspertas, labai domino ne tik tai, ką sidabro amžiaus poetai sukūrė, bet ir tai, koks buvo jų kasdienis gyvenimas. Paaiškinsiu kodėl.

Sidabro amžiaus poetai nugyveno labai įdomius gyvenimus. Jie, sakykime, pirmiausia gyveno, o tik po to kūrė – jie dalyvavo įvairiose avantiūrose, daug keliavo po pasaulį, domėjosi mistika ir t.t. O tada, žinoma, kūrė.

Sidabro amžiaus kūrėjų kasdienis gyvenimas – ne mažiau įdomus nei jų kūryba. O man tai ypač įdomu, nes domiuosi tuo, kur tai vyko: kur poetai gyveno, kur kūrė, kur pirmąsyk įsimylėjo, pasibučiavo. Visa tai vyko Maskvoje, taip pat Sankt Peterburge – namuose, laiptinėse, kambariuose.

Būdamas tose vietose gali įsijausti į tą epochą, į tų poetų gyvenimą. Tai stulbinama patirtis.

Paprastai sakant, mano interesas – atskleisti tą kasdienį Rusijos kultūros sidabro amžiaus kūrėjų gyvenimą. Parašiau dvi dideles knygas: "Pasivaikščiojimai po sidabro amžių. Labai asmeninės istorijos iš Peterburgo pastatų gyvenimo" ir "Meilės adresai. Rusų literatūros namai ir jų gyventojai".

Vėliau man buvo pasiūlyta pastatyti dokumentinį filmą apie tai. Buvo nufilmuota 60 serijų apie pačius žymiausius XX a. pabaigos Sankt Peterburgo poetus. Jis vadinasi "Bevardžiai namai. Nežinomi sidabro amžiaus puslapiai".

Vėliau nufilmavome dar 40 serijų apie Maskvoje gyvenusius poetus – "Bevardžiai namai. Sidabro amžiaus Maskva". Dar yra filmų apie Mariną Cvetajevą, Fiodorą Tiučevą, Denisą Davydovą, Aleksandrą Kupriną, Aleksandrą Griną, Aleksandrą Tvardovskį. Buvau jų scenarijų autorius ir vedėjas.

– Kaip dramatiški XX a. pradžios įvykiai paveikė to laikotarpio poetų gyvenimą? Kalbu apie bolševikų revoliuciją, Pirmojo pasaulinio karo pabaigą, pilietinį karą Rusijoje?

– Reikėtų sakyti ne bolševikų revoliucija, o bolševikų perversmas, bent jau taip mes tuos įvykius vadiname Rusijoje.

Bet iš tiesų tai yra labai įdomus klausimas. "Sidabro amžius sutapo su epochų sandūra. Daugelis šio laikotarpio poetų – ar tai būtų Nikolajus Gumiliovas, ar Aleksandras Blokas, ar Ana Achmatova, ar Andrejus Belas – visi iš pradžių palaikė bolševikus. Štai A.Blokas netgi vaikščiojo su bolševikų vėliava, agituodamas juos paremti. Kiti teigiamai rašė apie bolševikus, dar kiti rėmė juos finansiškai. Poetams atrodė, kad nuvertus carą prasidės geras gyvenimas – bus sukurtas rojus žemėje.

Deja, vėliau visi jie nuo bolševikų nusisuko. Daugelis suvokė, kad atėjo visai kiti žmonės, su visai kitomis idėjomis, nei jie norėjo.

Pavyzdžiui, poetą A.Bloką, kuris pradžioje rėmė bolševikus, iš jo namų išvarė ten staiga apsigyvenęs kažkoks Kronštato jūreivis. Kitiems poetams, užuot kūrus, reikėjo rūpintis, kaip išgyventi. Šalyje tada visko trūko.

Buvo ir tragiškų momentų. Štai N.Gumiliovas, kuris šiaip jau nesidomėjo politika, 1921 m. buvo sušaudytas Sankt Peterburgo apylinkėse. Vienas čekistas, kuris poetą sulaikė, paklaustas, kodėl N.Gumiliovui buvo skirta tokia griežta bausmė, nors jo kaltė neįrodyta, atsakė: "Mums reikėjo nubausti kažką didelio, kažką įžymaus, kad visuomenė žinotų, jog negalima dalyvauti jokiuose sąmoksluose..."

Taigi, nors XX a. pradžia – ir sidabro amžius, tikrovėje jis tapo kruvinuoju amžiumi.

– Kaip daugelis kūrėjų gyveno SSRS metais?

– Kai kalbame apie sidabro amžių Rusijos poezijoje, paprastai sakoma, kad jo pradžia – XIX a. pabaiga. O kada baigėsi tas amžius? Į šį klausimą vienareikšmiško atsakymo nėra.

Kai kas sako, kad tas amžius baigėsi 1921 m., kai buvo sušaudytas N.Gumiliovas ir mirė A.Blokas. Kiti sako, kad 1934 m., kai mirė A.Belas. Yra ir versija, kad tas amžius baigėsi net XX a. septintajame dešimtmetyje, kai mirė A.Achmatova.

Bendrai kalbant, poetai, kurie liko Rusijoje, ir tie, kurie iš jos išvyko, gyveno sunkiai.

Pavyzdžiui, Rusijoje jų darbų niekas nespausdino: nei laikraščiai, nei žurnalai. Niekas. Kodėl? Jie buvo ideologiškai neteisingi žmonės. O ir apskritai į valdžią atėjo tie, kuriems kultūra pernelyg nerūpėjo. Valdžios žinia buvo aiški: "Mums nereikia jūsų kultūros." Arba kultūra turi būti valdžios tarnaitė.

Kitaip tariant, košmaras sidabro amžiaus kūrėjams prasidėjo tada, kai jie tapo nereikalingi sovietinei valdžiai.

– Kaip ir kada susidomėjote George'o Orwello kūryba?

– G.Orwellas ir jo kūryba buvo laikomi antisovietiniais. Bet tai man nesutrukdė domėtis šiuo autoriumi ir kitais antiutopistais. Aš pirmasis SSRS apgyniau disertaciją apie šiuolaikines antiutopijas.

Vėliau, jau kalbant apie nepriklausomybės metus, manęs buvo paprašyta parašyti G.Orwello biografiją. Iš pradžių atsisakiau. Juk buvo praėję nemažai laiko po studijų. Be to, nebuvau tinkamai susipažinęs su visa literatūra, kuri parašyta apie G.Orwellą. Tos literatūros – labai daug, juk G.Orwellas tebėra vienas skaitomiausių pasaulio autorių (remiantis skaitomumo reitingais).

Vis dėlto galiausiai sutikau. Trejus metus rašiau tą biografiją. Visai neseniai ji buvo išleista.

Kalbant apie G.Orwellą, jo pažiūras, jo tekstai tapo Šaltojo karo ideologinės kovos instrumentu.

Kita vertus, pats G.Orwellas visuomet sakė, kad neturėjo omenyje konkrečios valstybės. Jis kalbėjo apie bendras pasaulio raidos tendencijas.

Tai, ką dabar turime – šių dienų pasaulis būtent ir vystosi pagal tai, kaip savo romane "1984-ieji" aprašė G.Orwellas. Juk matome daug paralelių. Pavyzdžiui, visuotinė cenzūra, sekimas ir t.t.

Nieko nuostabaus, kad kai buvo tas skandalas su Edwardu Snowdenu, G.Orwello knygų pardavimas pasaulyje reikšmingai išaugo. Kodėl? Žmonės įžvelgė G.Orwello mintyse tai, kas dabar vyksta.

Kitaip sakant, G.Orwellas sukūrė romaną įspėjimą visam pasauliui, kuris, jei yra padalytas į dvi stovyklas, neišvengiamai puoselėja totalitarines tendencijas. Ką kritikavo G.Orwellas? Jis rašė, kad intelektualai bejėgiai – jie sukasi savo pažįstamų būryje, kur negali prieštarauti, antraip tapsi savųjų taikiniu.

G.Orwellas – be galo įdomus rašytojas. Niekuomet nesigailiu, kad ėmiausi juo domėtis.

Svarbiausi faktai apie V.Nedošiviną

– Gimė Sankt Peterburge.

– 1972 m. baigė Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) valstybinį universitetą. 1969–1977 m. dirbo žurnalistu laikraštyje "Smena", 1977 m. buvo pakviestas į Maskvą į "Komsomolskaja pravda".

– Nuo 1982 m. jis – Visuomenės mokslų akademijos aspirantas, apgynė disertaciją šiuolaikinių antiutopijų tema (pirmasis SSRS).

– Vienas pirmųjų G.Orwello romano antiutopijos "1984-ieji" ir jo pasakos satyros "Gyvulių ūkis", išleistų pertvarkos metais, vertėjų savo šalyje. Turi filosofijos mokslų kandidato laipsnį.