36-asis festivalis "Lietuvos teatrų pavasaris" prasidėjo Oskaro Koršunovo "Žuvėdra" pagal Antoną Čechovą. Gilų įspūdį paliekantis spektaklis – itin atviras, gyvas ir deginantis, kalbantis apie šiandienos žmogų.

Vaidyba virsta įsikūnijimu

Paradoksalu tai, jog O.Koršunovas A.Čechovo "Žuvėdrą" interpretuoja itin šiuolaikiškai, pernelyg stipriai nekeisdamas pjesės teksto (Sigito Parulskio vertimas). Pasitelkęs minimalistinę estetiką, scenoje palikęs vos keletą daiktų (kėdes, stalą, sofą) ir šiuolaikiškai apsirengusius bei besielgiančius personažus, režisierius žvilgsnį fokusuoja į veikėjų sielas.

Itin taiklia tampa tiek pjesėje, tiek spektaklyje citata iš "Hamleto": "O Hamletai, nutilki: tu akis man nukreipei tiesiog į pačią sielą, ir aš matau jos gelmėje tiek daug juodų, įsisenėjusių dėmių, kad niekas jų nebenuplautų"... Pasijunti tarytum būtum operacinėje, kurioje operuojamos sergančios sielos. Aktoriai nepaprastai natūraliai ir gyvai įkūnija savuosius vaidmenis, lyg nevaidintų, o būtų patys savimi, lyg jų tariami žodžiai laisvai sruventų iš jų pačių sielų.

O.Koršunovo "Žuvėdra" – tai spektaklis spektaklyje kvadratu. Pjesėje kalbama apie teatrą, kūrybą, talentą. Žymi aktorė Irina Arkadina, apsupta giminaičių ir draugų, džiaugiasi savo sėkme ir artima draugyste su žymiu jaunu, gražiu ir talentingu rašytoju Trigorinu. Kaip ir viskas būtų tvarkoje, tačiau jos gyvenimą drumsčia maištaujantis, bet norintis taip pat kurti sūnus Konstantinas. Jis šalia ežero pastatytoje scenoje pristato savo pjesę, kuri visiškai nepatinka Irinai...

A.Čechovas aprašo šį trumputį spektaklį. O.Koršunovo pjesės sceninėje versijoje vaizduojamas ne tik šis vaidinimas, bet ir į patį spektaklį žvelgiama iš šono – aktoriai sėdi scenos kairėje pusėje sustatytose kėdėse ir stebi vaidinimą. Kai ateina jų eilė vaidinti, jie atsistoja ir vaidina, po to vėl atsisėda.

A.Čechovas pjesėje ne vieną kartą pabrėžia sielų susiliejimo į vieną pasaulinę sielą idėją. Spektaklyje bendrų sąlyčio taškų aktoriai ieško ne tik tarp savęs ir savo kuriamų personažų, bet ir su žiūrovais.

Scena virsta visa salė

Dar neprasidėjus spektakliui aktoriai sėdėdami scenoje stebi į salę plūstančius žiūrovus, o nerandantiems vietos bando pagelbėti aktorė Rasa Samuolytė. Publiką apšviečiančios lempos išjungiamos tik po kurio laiko ir labai pamažu. Aktoriai kreipiasi į žiūrovus ir tampa sunku suvokti, ar jie jau pradėjo vaidinti, ar čia tik įžanga. Nematoma, paprastai teatre egzistuojanti siena tarp scenos ir salės ištirpsta. Vėliau šviesa keliom minutėm visiškai išjungiama ir žvilgsnis nukrypsta į žiūrovų reakcijas: tenka išgirsti jaunesnių krizenimą ir ironiškus esamos situacijos komentarus, vyresniųjų pasipiktinimo ir nerimo kupinas aimanas.

Šie "efektai", taikomi ir ankstesniame režisieriaus spektaklyje "Dugne", padeda užmegzti artimesnį ryšį su auditorija ir labiau ją įtraukti į veiksmą. Spektaklio pradžioje pradedi analizuoti pačius aktorius, tarsi su jais susidraugauji, imi jais pasitikėti, todėl atsipalaiduoji, pasijauti savas. O po to jau kartu keliauji į jų kuriamų personažų vidinių kančių kupiną pasaulį, kuris taip mažai kuo skiriasi nuo mūsiškojo. Ir net nepastebi, kada jau įsijauti į veiksmą, kada susitapatini su veikėjais.

Tą patį galima pasakyti ir apie aktorius – iš pradžių labiau atsiriboję nuo savo personažų, vėliau į juos vis labiau ir labiau įsikūnija. Šis perėjimas toks subtilus ir nepastebimas, jog atrodo, kad viskas vyksta tiesiog savaime. Regis, jog aktorių, veikėjų ir žiūrovų sielos susiliečia.

Paralelės su nūdiena

Absoliučiai visi aktoriai verti pagyrimo ir galima apie jų vaidmenis kalbėti ilgai ilgai, tačiau, žinoma, labiausiai dėmesys krypsta į svarbiausius personažus – Konstantiną Trepliovą (pjesėje Treplevas) ir Iriną Arkadiną, kuriuos vaidina Martynas Nedzinskas ir Nelė Savičenko. Abu aktoriai už vaidmenis "Žuvėdroje" ką tik apdovanoti Auksiniais scenos kryžiais.

Trepliovo, dar vadinamo Kostia, ir jo motinos Irinos sielos tai suartėja, tai vėl atsiskiria. Irina – garsi aktorė, Kostia – savęs dar nesuradęs, tik pradėjęs rašyti rašytojas. Motina naujų formų ieškančio sūnaus gabumų neįžvelgia, kartu jam ir pavydi. Ji užkrečia savo sūnų sielos ligomis – įspaudžia jo sieloje tamsias dėmes, nors ir labai jį myli.

N.Savičenko Irina vilki naujausias mados tendencijas atspindinčius drabužius – odines kelnes, marškinius, mūvi kaubojiškus aulinukus. M.Nedzinsko Trepliovas – su džinsais, džemperiu ir sportbačiais. Su šiuo vaikinu gali tapatintis bet kuris žiūrovų salėje sėdintis jaunuolis, su Irina – bet kuri motina.

Simbolių galia

Trepliovas kenčia dėl motinos šaltumo, tačiau dar didesnę kančią sukelia jo pjesę prie ežero suvaidinusi jaunutė aktorystę norinti studijuoti Nina Zarečnaja. Aktorė Gelminė Glemžaitė labai tinka šiam vaidmeniui, kadangi ji ir pati neseniai pradėjo aktorės karjerą.

Kostia be proto įsimyli Niną. Tačiau jai patinka Irinos mylimasis Trigorinas (Darius Gumauskas). Jis taip pat neabejingas Ninai, tad jiedu pabėga, susilaukia vaikelio, bet šiam numirus palieka Niną ir vėl sugrįžta pas Iriną. Ji, pasirodo, Trigorinui buvo tik siužetas nedideliam apsakymui. Nina siaubingai sugniuždoma, bet per prievartą pamilti jos vis dar laukiančio Kostios irgi negali.

Kostia ir pats yra kamuojamas prieštaringų jausmų, jis toks švelnus Ninai, tačiau itin šiurkščiai elgiasi su jį įsimylėjusia Maša (Rasa Samuolytė). Ji jam padovanoja raudoną gvazdiką (šis raudonas akcentas kelia asociacijų su raudonomis popieriaus servetėlėmis prieš šešetą metų režisieriaus pastatytame "Hamlete"), o šis jį sudrasko ir liepia dingti iš akių.

Kostia nušauna (popierinę) žuvėdrą – laimės ir laisvės simbolį. Galiausiai ginklą panaudoja ir prieš save patį: motinos abejingumas, meilė be atsako, kūrybinis nepripažinimas pastūmėja jį savižudybės link.

Dabartinio gyvenimo pulsas

Visoje šioje istorijoje susipina ir kitų veikėjų kenčiančios sielos. Kaip ir kitose A.Čechovo pjesėse, čia nėra gerų ir blogų veikėjų, drama vyksta jų viduje dėl juose slypinčio dvilypumo. Patys vieni kitus susargdina, patys ir gydo, tačiau visiškai pasveikti nepavyksta nė vienam.Vartodami žodį ir tam tikrą intonaciją aktoriai pjausto savo personažų sielas atidengdami vis gilesnį ir jautresnį sluoksnį.

Spektaklyje nėra dekoracijų, naudojama tik viena videoprojekcija, vaizduojanti raibuliuojantį ežero paviršių Trepliovo režisuotame spektaklyje. Garso takelis taip pat minimalus, bet itin efektingas. Gintaro Sodeikos kurta ir atrinkta šiuolaikinė muzika suskamba įtampos kupinais momentais. Ji kuria nerimą ir tragiškumo nuojautą.

Įžvelgdamas A.Čechovo pjesės aktualumą režisierius užčiuopia dabartinio gyvenimo pulsą. Po "Žuvėdros" išėjus į gatvę jautiesi taip, kaip ir po "Hamleto" ir "Dugne" spektaklių – atrodo, jog spektaklis tęsiasi. Akivaizdu, jog šie kūriniai dar ilgai įkvėps ne vieną teatro kūrėją, ypač – priklausantįjį jaunajai kartai.