Pirmas Sonatos Eidikienės mezginys buvo rudas storų siūlų tradicinis ripsinis stačiakampis. Penkiametė dirbo lėtai, akys nuolat pasprukdavo, mama jas surinkdavo ir pamegzdavo eilutę kitą. Kai mezginys galiausiai buvo susiūtas, buvo pavadintas rankinuku ir iškilmingai nutūpė vaikų darželyje, prie kitų jo ugdytinių rankdarbių.

Baltą sintetinių verpalų rankinę nėrė savarankiškai – todėl ilgai. Ilgai ją ir nešiojo. Kaip ir pirmąjį megztinį: šis buvo sudėvėtas iki skylių, nors tiek nunešioti mezginį iš anuomet prieinamo kiliminio siūlo – it metalines kurpes sutrypti.

„Mezgimas mano vertybių skalėje rimtų dalykų kategorijai jau seniai nebepriklauso. Mezgu tik tai, kas man tuo metu teikia džiaugsmą ar įkvepia“, – kuklinasi populiariojo tinklaraščio „Mezgimo zona“ kūrėja mezgėja.

Nors kur kas tiksliau Sonatą būtų vadinti mezgančia tapytoja. Ne tik dėl specialybės, kuri įrašyta diplome. Jos mezginiai – daugiau nei vien kilpelių jūra, virstanti riešinėmis, megztiniais, sijonais. Žaidimas faktūromis, raštais, spalvomis – Sonatos rankose siūlai gali virsti 3D formato paveikslais, dienoraščiais ir vaistais nuo rudens slogučio.

– Jūs – profesionali dailininkė. Kaip atsitiko, kad mezgimas jums virto daugiau nei pomėgiu?

– Kurse mezgėme trys merginos ir bet kas be jokio vargo pagal stilių galėjo pasakyti, kieno tai mezginys. Kai prieš porą metų sutikau savo buvusį kurso draugą ir šnektelėjome, kas ką veikia, aš, paklausta, atsakiau, kad mezgu. „Tapybą?“ – šyptelėjo jis. Gal ir iš tiesų nėra viskas taip nutolę – esi tuo, kuo esi, ir ne taip svarbu, kokiomis priemonėmis save išreiški.

– Iš jūsų tinklaraščio galima spėti, kad mezgimas jums – ir didelė aistra, kuriai aukojate ir miegą, ir galimybę paskaityti knygas. Ar kada esate skaičiavusi, kiek valandų per parą mezgate, o gal atvirkščiai – lengviau suskaičiuoti, kiek valandų nemezgate?

– Kai imuosi testuoti kokių nors dizainerių sukurtus modelius, vienas iš klausimų būna, kiek laiko sugaišote megzdami. Ir tai man pats sunkiausias klausimas... Pasižiūriu į lubas ir parašau. Juk niekad nemezgu tvarkingai „nuo iki“ – visą laiką prišokamai, tai kur laukdama, tai viešajame transporte, tai namie tarp kitos veiklos. Kadangi mano pačios mezginiai nėra mano tiesioginis darbas (nemezgu pagal užsakymus), greičiau džiaugsmas ir įkvėpimas, tai, kaip bet koks laisvalaikis, jis nenormuojamas ir nekalkuliuojamas. Koks knygų mylėtojas skaičiuoja, kiek laiko jis skaitė, ar aistringas sodininkas – kiek valandų su augalais praleido? O suderinti meilę knygoms su mezgimu labai padeda okeanas audioknygų.

– Diletantei, sėdinčiai šiapus kompiuterio, magiški atrodo ne tik jūsų kuriami raštai, bet ir mezgimo tempai. Kai planuojate darbus?

– Planuoju tik tai, kas neišvengiama. Mezgimas kaip oras užpildo visus tarpus. Mano mažėlis visai neseniai paišė savo svajonių namus, kuriuose jis gyvens su savo šeima. Pripaišė kambarių, daiktų, viename nupiešė save su trimis vaikučiais, „o mamytė (jo žmona) čia, ant sofutės, skaito... ne, mezga“. Matyt, mano mezgimas gana daug laiko užima. O konkrečių mezginių laiką suskaičiuoti tikrai nepajėgčiau, juolab nemezgu vieno – turiu daug įvairiausių projektų įvairiausiems gyvenimo atvejams: susikaupimui, plepėjimui, kelionei, darbui... Viskas kažkaip savaime kada nors vienaip ar kitaip pasibaigia.

– Ar teko kada nusidėti, kaip kad nusideda prastos mezgėjos: nukišti mezginį, kurio vizijos niekaip nepavyksta įgyvendinti, į toliausią spintos kampą?

– Pradėtų ir atidėtų darbų turiu ne vieną, tik visai nelaikau tai nei nusidėjimu, nei jokia problema. Nebedžiugina, tai ir neprievartauju savęs, kada nors prieisiu ir pabaigsiu. O jei ir priėjus nebedžiugins, išardysiu, atiduosiu... Pastaraisiais metais dėl laiko stokos ir prišokamo mezgimo dažniausiai imuosi smulkesnių darbų, tai ir pabaigti juos ne taip problemiška.

– Kaip gimsta jūsų mezginiai – juk neabejotinai turite daugiau idėjų, nei jų reikia kažkieno kito sukurtam modeliui pakartoti?

– Kai pradėjau megzti, nė į galvą neateidavo ką nors kopijuoti, viską tik iš galvos megzdavau. Idėjų gausa ir pasiūla, atrodytų, yra geras dalykas, bet slepia ir didelį pavojų: pasimeti ir užsiveri. Prisiminkite išpardavimų dėžes ir gausą – dažno akys lyg stiklinės pasidaro ir nieko jau nebenori... Tuomet, kai idėjų ir medžiagų buvo mažiau, kūrybingumo buvo gerokai daugiau. Dabar esi tiesiog užbomborduojamas pasiūla, paprasčiau pasiimti jau sukurtą modelį ir jį pakartoti. Kūrybingai veiklai reikia laiko, pagalvojimo. Aš į dizainerių sukurtus modelius žiūriu kaip į spalvinimo knygelę – turi griaučius, kontūrus, jiems pritaikai siūlą, spalvą, nešiotoją. Bet pasvajoju...

– Apie ką?

– Apie tokią situaciją, kai atsidurčiau su ribotu kiekiu medžiagų ir dar mažesniu kiekiu knygų (ir be jokio interneto!). Ir daug daug laiko pagalvoti, paieškoti. Juk tik tas ir turi prasmę. Išpildyti tai, kas sugalvota, gali ir mašinos.

– Bendraujate su daugybe užsienio mezgėjų. Kokios mezgimo tendencijos svetur?

– Kadangi bendrauju su mezgėjais, atrodo, mezga visi, bet vokiečiai sunerimę, kad mokyklose nebemokoma mezgimo, o ir tarp mano vaikų bendraamžių mezgančių nerandu...Virbalai gal ir populiaresni, jei vąšeliui reabilituoti rengiamos įvairios akcijos, pvz., siūlų parduotuvės vitrinoje kabo ženklas „Crochet friendly“, panašiai kaip kai kuriose kavinėse yra ženklas, jog priimama su šuniukais. Rankų darbas yra be galo brangus, drabužiai mezgami mašinomis, o vąšeliu neriančių mašinų nėra.

Dabar Vakarų pasaulyje, Amerikoje vąšelis ir virbalai kone Berlyno siena atskirti, man artimesnis japonų požiūris – jie vienoje knygoje ir tokia technika modelių pasiūlo, ir kita, kartais viename suderinta ir tas, ir tas (kiek mezgimo puristų turėtų apalpti pamatę!). Jei, pvz., knyga vadinasi „Knitting“ (mezgimas – liet. k.), joje gali būti pilna nertų modelių. Juk iš tiesų – iš siūlo sukuri gabalą medžiagos, koks skirtumas kuo.

– Kurių pasaulio šalių mezgimo stilistika, raštai, ornamentai yra artimesni lietuvėms?

– Lietuvės yra labai puikios mezgėjos, daug išmanančios ir nebijančios jokio darbo. Pasaulyje labai populiarūs stori virbalai ir siūlai – atsisėdi su tokiais piršto dydžio virbalais ir per vakarą nusimezgi šaliką su kepure. Mezgimo diapazonas pas mus taip pat labai platus: įvairiausi raštai, technikos, būdai.

Iš senų nepritekliaus laikų daug kas pas mus įpratę į megztą drabužį žiūrėti kaip į pigesnį nei parduotuvėje, o juk geri siūlai tikrai nėra pigūs, o kiek valandų sugaištama darbui! Jau ir kitose, turtingose, šalyse mezgėja sunkiai iš savo darbo gali išgyventi, o Lietuvoje šansų tiek, kiek užauginti bananus mūsų daržuose.

Pasaulyje dabar labai populiarus kojinių mezgimas, joms sukurta nesuskaičiuojama daugybė siūlų (su sintetikos priemaiša tvirtumui ir tam tikro storio), nes kojinės yra lengvas, nedidelis darbelis, lengvai transportuojamas. Pas mus kojines įprasta megzti iš to, kas netinka niekam kitam. Turim ir savo unikalių mezginių: Irenos Juškienės dėka prikeltos riešinės stebina visą pasaulį.

Mezgimas Lietuvoje yra dar labai lytiškai orientuotas. Mezga ir vyrai, ir mezga nepaprastai (gal dėl to, kad pasiryžta šiai avantiūrai tik tie, jaučiantys tikrą trauką), bet nė vienas nesijaučia dėl to gerai, nė vienas neišdrįs ateiti į mezgimo klubą, nes bus neįprastas svečias... Dėl to labai gaila, nes tas nepakantumas daug bendravimo džiaugsmo iš mūsų atima. Vokietijoje mezgimo parduotuvėje kojinę mezgantys jauni vyrukai visai neatrodo egzotiškai ir niekas specialaus dėmesio jiems nerodo.

– Kodėl apskritai mezgimas išgyvena renesansą? Juk šiandien moterys nori būti tobulos ir darbe, ir šeimoje, ir sportuoja, kad atrodytų tobulos, todėl neturi to, ko mezgimui reikia daugiausiai, – laiko.

– Megzti ne laiko trūksta, o noro. Jam nereikia daug gryno laiko, galima sėkmingai užsiimti ir prišokamai, ir laukiant eilėse ar žiūrint televizorių. Žinoma, pirkti serijinės gamybos drabužį yra daug pigiau ir paprasčiau, mezgimas jau seniai pakeitė stovyklą ir iš būtinybės virto hobiu. O kaip hobis populiarėja gal dėl to, kad vis labiau ir labiau mes iš realaus gyvenimo kraustomės į virtualų, vis mažiau ką darome savo rankomis, o mezgimas mus kaip tik ir grąžina į tą realų, rankomis kuriamą pasaulį. Jis yra paprastas, nereikalaujantis jokios sudėtingos įrangos ar medžiagų, labai labilus. O ir unikalus daiktas masinės gamybos jūroje nepamaišo. Reta mes turime serijinės gamybos figūrą, o šio sezono spalvos nebūtinai tinka mums prie veido...

Sonatos patarimai pradedančiai mezgėjai

Nežiūrėkit į mezgimą rimtai! Tai yra jūsų hobis, jūsų kūryba – mėgaukitės ja! Nebijokite eksperimentuoti, bandyti, nėra mezgimo policijos ir niekas nepaskirs baudos už tai, kad naudojate ne to dydžio, koks parašytas siūlų etiketėje, virbalus.

Maišykite siūlų storius, faktūras, sudėtis, ieškokite naujų variantų.

Norimam rezultatui išgauti geros bet kokios priemonės: virbalai, vąšeliai ar dar kas naujo.
Spalvų derinius siūlo gamta, meno kūriniai (pasiimkite patikusį paveiksliuką ir išsirinkite pagal jį spalvas), netikėtai vienas šalia kito atsidūrę kamuoliukai. Jau minėta E.Zimmermann primezgė daug nuostabių berečių tokiu būdu: surūšiavo maždaug vienodo storio kamuoliukus į dvi krūvas – šviesią ir tamsią. Mezgė dvi eilutes šviesiu, dvi – tamsiu siūlu, kuriuos išsitraukdavo iš krūvos nežiūrėdama. Kiek netikėtų derinių atrado!

Siūlų likučiai yra mano pati mėgstamiausia mezgimo žaliava. Gerų siūlų likučiai. Kuo mažesnis pasirinkimas, tuo man įdomiau. Manęs neslegia atsargų dėžės – jose saugiai sudėlioti siūlai laukia savo tobulo projekto. Bet kieno tai nedžiugina, keiskitės, atiduokite, negailėkite.

Kartais sunku susitarti su vidine šeimininke – tiek pinigų išleidai, turi panaudoti. Bet laimime išvargtą daiktą, prarandame džiaugsmą... Čia jau verta pasimokyti iš vyrų – ar matėte nors vieną, laistantį ašaromis kabliuką, ant kurio neužkibo nė viena valgyti tinkama žuvis? Ar įtikinėjantį moterį, kad jo žvejyba tokia pat svarbi kaip jos mezgimas – juk valgyti namo parneša? Jau nekalbu apie krepšinį...

Bet koks hobis kaip savirealizacija, kūryba ar atsipalaidavimas yra būtinas sveikam gyvenimui ir yra labai rimtas dalykas, bet nepaverskime jo darbu ir neprimeskime jam būdingų taisyklių, nepaverskime jo dar vienu streso šaltiniu, o mėgaukimės teikiama laisve!