Mūsų mamos mezgė iš poreikio: reikėjo kažkuo aprengti šeimą. Šiandien mezgimas Lietuvoje išgyvena savo sugrįžimo piką. Su virbalais ir vąšeliais nesiskiria bankininkės, dėstytojos, bibliotekininkės, gydytojos, tapytojos ir vaikų darželių auklėtojos. Ir ne tik Lietuvoje – norėti ir mokėti užsiimti rankdarbiais nūnai madinga visame pasaulyje.

Šiandien mezgimas – toli gražu ne tas procesas, kurį teoretikai apibrėžia kaip „audeklo gaminimą supinant vieną, kartais kelis siūlus ir siūlų kilpeles ištraukiant viena per kitą". Atsikratęs senučių užsiėmimo statuso, jis grįžo prisodrintas nebeaprėpiamos siūlų spalvų ir faktūrų paletės, nebepripažįstantis griežtų rėmų, todėl leidžiantis moteriai išlaisvinti savo fantaziją, patenkinti daugybę užgaidų.

Ką čia slėpti: virbalai ir vąšelis leidžia jai bemaž virsti deive, kuri savo trūkumus sumaniai panardina nėrinių bangose. Ar, kaip sako stilistai, išryškina patraukliausias puses – ne tik liekną liemenį, gražias kojas, bet ir talentą.

Nieko keista, kad šiandien mezgimas pakylėtas iki tų pačių aukštumų, kuriose vyrai yra sėkmingai įkurdinę žvejybos ar automobilizmo dievus.

Moterys mezga, nors mezginys gali tapti sąžinės priekaištu. Mezgamas, ardomas, taisomas po dešimt kartų, kartais net užkišamas į toliausią spintos kampelį – kad po metų kitų būtų vėl ištrauktas kaip balta pirštinė, kviečianti į naują dvikovos su virbalais turą.

Per pastaruosius dešimtmečius mezgimas pasikeitė labiau nei per ilgą savo raidą, prasidėjusią sulig pirmuoju žveju, išmokusiu nerti tinklą. Perversmą ir šioje srityje padarė naujosios technologijos.

Ne, tikros mezgėjos net ir šiandien virbalų ar vąšelio nė už ką neiškeis į greičiausią ir tobuliausią kompiuterizuotą mezgimo mašiną. Lygiai kaip jų močiutės, mezginių schemas – tuos taškų, brūkšnelių, apskritimų romanus – šių dienų moterys gali rašyti pieštuku ant popieriaus skiautės. Svarbiausia tai, kad technologijų šuolis leido joms susiburti į milžinišką bendruomenę.

It kokios masonų brolijos narės mezgėjos savo siūlais apraizgė visą pasaulį. Naujas tinklo akis jos neria nekeldamos kojos iš namų – bendraudamos virtualioje erdvėje, vienintele tik joms suprantama schemų kalba.

Ši kalba suveda Tokijuje gyvenančią namų šeimininkę su darbų mokytoja iš Gargždų, banko tarnautoją iš Vilniaus su daugiavaike iš Vilijampolės, krepšininko žmoną – su bedarbe.

Rašydamos tinklaraščius, įdėdamos savo kūrinių nuotraukas ir darbo aprašymus internete jos džiaugiasi savo triūso vaisiais, sykiu meta iššūkį kiekvienai kolegei pateikti savą to paties modelio interpretaciją.

Sibirietės mezga norvegiškus raštus, japonės – lietuviškas riešines, o lietuvės – senąsias Farerų avių augintojų skaras ar bando atkartoti Janos Messent megztus sodus, amerikietės pluša nerdamos Briugės nėrinių raštais, prancūzės buria stebuklus iš lino. Neretai visos jos palinkusios kartu ties tuo pačiu modeliu – vadinamieji „knit along“ sambūriai nūnai ypač populiarūs.

Mezga, neria, ardo ir vėl mezga, nes laiko išbandytas virbalų ir kabliuko duetas – darbščios moters raktai nuo didžiosios mados pasaulio. O jame – jau ne vien Sonios Rykel reabilituoto trikotažo kostiumėliai, bet ir Juozo Statkevičiaus pret-a-porter kolekcijose pristatoma bekraštė vakarinių suknelių jūra, Oscaro de la Rentos ar Michaelio Bastiano kūriniai. Ekscentriškesni dizaineriai savo daugiaformiuose mezginiuose siūlo pasislėpti prašmatnumą neigiantį jaunimą ar šiaip ekscentriškus maištininkus.

Naujos veiklos – ar tiesiog gyvenimiškos išminties, kad genialumas slypi paprastume – paieškos prie mezgimo atvedė architektus, matematikus, chemikus.

Verpalai iš bambuko, pieno pluošto ir sojos, vilnoniai su lanolinu, nuo kurio mezgėjos rankos tampa švelnios it išteptos kremu; matematiškai tiksliai apskaičiuojami sudėtingi figūrų ar spalvų deriniai, kuriais nudažyti siūlai atgimsta ypatingu Kaffe Fasset, Ericos Knight ar Noro Kureyon vizijose regėtu melanžu.

Iliuziniai mezginiai iš pačių paprasčiausių nėrimo raštų – gerųjų ir blogųjų akių, atlikti sukuriant dvigubą paveikslą: žvelgiant skirtingais kampais dryžiai virsta gėlių pieva ar fraktalų lauku.

O vien ką reiškia konceptualiojo mezgimo mada, mezgimui suteikianti visiškai nelauktų prasmių! Socialinio tinklo nariai kviečiami išrinkti mezginio atkarpai kurią nors iš siūlomų spalvų ir būtinai papasakoti, kokių asociacijų ji kelia. Arba mezgama vos po kelias eilutes visus metus bandant atkartoti kiekvienos dienos dangaus spalvą. Taip numegztas šalikas, apklotas ar suknelė turi ir naujų prasmių: įveikusios atstumus tarp žemynų ar socialinių sluoksnių užsimega naujos pažintys ar paprasčiausiai atrandama, koks vis dėlto žydras ir šviesus dangus virš Lietuvos.

Kitapus Atlanto sausis – dar ir „NaKniMitMo„ mėnuo: amerikietės mezga pirštines. Lapkritis – „NaNoSweMo“, tai yra, nacionalinis megztinių mezgimo mėnuo, kurio dalyve gali būti kiekviena, įstengianti iš 50 tūkst. akių numegzti megztinį. Galiausiai drabužis gali būti ir mažesnis, daug svarbiau – megzti sykiu su virtualiomis draugėmis.

Arba štai megztinis milžiniškais skvernais, kurio konstrukcija labai aiški tampa tik tada, kai drabužis tvarkingai paklotas ant kokios plokštumos. Atrodo, lyg būtų megztinis ir pončas kartu, o iš tikrųjų – australų dizainerės Kirsten Johnstone modelis, sukurtas susižavėjus garsiuoju amerikiečio architekto Steven Holl „Horizontaliuoju dangoraižiu“, stovinčiu Shenzheno mieste Kinijoje.

Pačioms įžūliausioms (vyrai nevengia draugystės su vąšeliais ar virbalais, tačiau jų yra tiek mažai, kad vyriškosios giminės daiktavardžiai, kalbant apie mezgimą, deja, mažai vartotini) mezgėjoms nebeužtenka vien šalikų ar pirštinių – jos mezga grafitus, apneria medžius ir skulptūras. Žodžiu, mezginį paverčia provokacija, transparantu, kuris atkreipia dėmesį į slaptosios virbalų seserijos nares, o sykiu ir šaukte šaukia: kompiuteriai beginkliai prieš virbalus ir vąšelius!

Visa tai ir yra naujasis, XXI a. mezgimas, pašaukęs milijonus pasaulio moterų savanoriškai vergystei.