Nors sniegas tik nutirpo, jau laikas rūpintis kiemo grožiu. Dabar pasodinus dekoratyvinių augalų, vėliau jie atsidėkos įstabiais žiedais.

Viešnios iš Rytų Azijos

Mugėse ir medelynuose galima įsigyti įvairių krūmų, kuriems nereikia daug priežiūros, tačiau dar gana retai matomi mūsų želdynuose. Susipažinus su jais, bus lengviau paįvairinti savo kiemo aplinką žydinčiais augalais.

Ankstyvoji ir gražiažiedė veigelės, šeivamedinių šeimos atstovės, savaime paplitusios Rytų Azijoje, bet jau daugiau kaip šimtmetį auginamos Europos ir Šiaurės Amerikos želdynuose. Tai iki 2,5 m aukščio ir panašaus skersmens išaugantys tankūs pusrutulio formos krūmai elipsės formos žaliais lapais, gausiais alyvinio atspalvio, piltuvėlio formos žiedais.

Ankstyvosios veigelės žydi gegužę, gražiažiedės – birželį. Pavieniai žiedai skleidžiasi beveik per visą vasarą, o krūmai pakartotinai kartais pražysta ir rudenį. Sukurta nemažai veigelių veislių baltos, ryškiai rožinės, purpurinės ir raudonos spalvos žiedais bei margais arba purpuriniais lapais, yra ir žemaūgių atmainų. Šie augalai dažniausiai kiek lepesni ir reikalauja truputį daugiau priežiūros nei ankstyvosios ir gražiažiedės veigelės.

Žiemą puošia vaisiai

Abelijos panašios į veigeles, bet yra subtilesnio grožio: vasarą lapai sodriai žali, o rudenį parausta. Žiedai mažesni, su ilgu ryškiai rožiniu piltuvėliu ir rausvai balta atbraila. Stiprus, malonus žiedų kvapas pirmoje birželio pusėje iš tolo vilioja ir praeivius, ir bites. Skirtingai nuo veigelių, abelijos Lietuvoje auginamos nelabai seniai ir želdynuose tebėra labai retos.

Dar vienas tos pačios "giminės" krūmas – puošniosios kolkvicijos. Jos skiriasi ilgomis svyrančiomis šakomis, gana smulkiais matiniais tamsiai žaliais lapais, gausiais varpelio formos šviesiai rožiniais su ryškiais geltona dėme centre žiedais. Įdomūs, sodriai rudi gauruoti vaisiai puošia krūmus ir žiemą.

Sidabrakrūmiai žydi ilgiausiai

Kad žiedai džiugintų ir vasarai įpusėjus ar net pasibaigus, verta pasisodinti vieną kitą vėliau žydintį krūmą. Ilgiausiai Lietuvoje žydi sidabrakrūmiai – nuo birželio pradžios iki pirmųjų rimtesnių šalčių. Tarp dešimčių jų veislių yra ir gana aukštų, ir visai mažučių (nuo 0,3 iki 1,5 m aukščio ir skersmens). Žiedai gali būti balti, raudoni, oranžiniai ir geltoni. Visi sidabrakrūmiai gerai auga saulėtose vietose nesunkioje, laidžioje dirvoje, šalčiams atsparūs.

Jonažolių fenomenas

Retesnių, egzotiškų augalų mėgėjų sklype nesunku rasti vietos ir sumedėjusioms jonažolėms. Daugeliui gerai pažįstamos mūsų vaistinės pievų jonažolės turi kelias dešimtis nedideliais krūmais augančių giminaičių, paplitusių šiltesnio klimato Europos ir Azijos regionuose. Kelios jų rūšys auginamos ir Lietuvoje. Nors daugelis jonažolių žiemą nušąla beveik iki dirvos paviršiaus, kas pavasarį jos vėl atauga ir liepos–rugsėjo mėnesiais švyti nemažais (3–5 cm skersmens) aukso geltonumo žiedais. Kai kurių jonažolių puošnūs ir rudenį skaisčiai paraustantys lapai. Šie maži krūmai geriausiai jaučiasi šiltesnėse vietose, saulėkaitoje, nesunkioje, sausokoje ar vidutinio drėgnumo, bet laidžioje dirvoje. Dauginami vasaros auginiais, išgenimos tik nušalusios, sausos šakos.