Istorinę miesto dalį Talino centre naujam gyvenimui prikėlę estai įrodė, jog architektūrinio paveldo tema galima „džiazuoti“ žaismingai ir pasitelkus drąsias idėjas.

Svarūs pokyčiai nustebino

Neseniai Estijos sostinėje viešėjęs Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vyriausiasis valstybinis inspektorius Laisvūnas Kavaliauskas neabejoja, jog kaimynų patirtis siekiant atgaivinti senuosius pastatus turėtų padaryti įspūdį ne tik mūsų turistams, bet ir suteiktų peno specialistams – tiek architektams, tiek paveldo puoselėtojams, tiek menininkams.

„Taline viešėjau po 5 metų pertraukos ir išvydau svarių pasikeitimų – išties buvau nuoširdžiai nustebęs. Tai yra vienas variantų, itin aktualių mums – tiek klaipėdiečiams, tiek apskritai Lietuvai, ką daryti su senaisiais pramoniniais paveldiniais objektais. Klaipėdoje turime labai įspūdingų, išraiškingų senųjų tokios paskirties pastatų. Ir jiems atkurti reikia ne tik didelių pinigų – matyt, pagrindinė problema yra idėjų stygius“, – pripažino pašnekovas.

Rotermanni kvartalas Taline – buvusi maisto pramonės teritorija, kurioje tebestūkso istoriškai vertingi pastatai.

Pasak L.Kavaliausko, šiandien ji tapo tarsi amortizuojančia erdve savotiškame trikampyje tarp kompaktiško senamiesčio, naujojo miesto su monumentaliais šiuolaikiškais dangoraižiais bei keleivių terminalo.

Palaikytų šventvagyste

Kaip tai gali būti? Toks klausimas, šypsojosi pašnekovas, kilo ne kartą, vaikštinėjant po naujuoju Talino traukos centru tapusį Rotermanni kvartalą. Klaipėdietis neneigė, jog didžioji dalis sprendimų Lietuvoje, ko gero, būtų palaikyta šventvagyste.

Štai vienur prie autentiško pastato senojo rūbo pritaikyta moderni konstrukcija. „Matyt, senasis stogas buvo sugriuvęs, tačiau projektuotojai nepasibodėjo uždėti naujo, stiklinio, ir jis visiškai nebado akių, darniai įsilieja į visumą, siejasi su naująja architektūra“, – įspūdžiais dalijosi L.Kavaliauskas.

Rekonstruojant 1904 m. statytą miltų sandėlį, kuris buvo numatytas kaip viso kvartalo branduolys, senajam statiniui taip pat buvo uždėta šiuolaikiška „kepurė“ – dviaukštis antstatas bei šalia įterptas naujas tūris.

Ant kito sandėlio išdygusios modernios konstrukcijos, anot pašnekovo, tik iš pirmo žvilgsnio pasirodė gana drastiškos.

„Kiek netikėtas vaizdas – stovi, žiūri ir bandai suvokti, ar tave tai šokiruoja. Bet įsižiūrėjęs į aplinką, kur sugyvena ir senoji, ir naujoji architektūra, pasijauti tarytum įtrauktas į to sena–nauja žaidimą, – kalbėjo pašnekovas. – Žinoma, pirmiausia galvoji apie paminklosauginius dalykus. Tačiau juk faktiškai pats pastatas nenukentėjo, tik architektas sugalvojo paimprovizuoti ir tuos tris administracinius korpusus iškėlė virš stogo.“

Trypčiojame vietoje

Ar štai tokį senosios ir naujosios architektūros dermės variantą paminklosaugininkas galėtų įsivaizduoti Klaipėdoje?

„Tikrai ne. Ir tai, manau, mūsų problema. Kaimynai juda į priekį, o mes sustojome. Reikia pripažinti, kad mūsų saugomų pastatų reglamentai neretai yra gana kategoriški, griežti, – pripažino specialistas. – Turėtume būti atviresni pasaulinėms tendencijoms ir daugiau kalbėtis tarpusavyje. Analogų yra, reikia ieškoti kompromisų. Jei tik aklai viską saugome ir matome, kad tie griuvėsiai kasdien vis labiau yra ir dūlėja, turbūt išties geriau atrasti sprendimą, kuris padėtų išsaugoti ir tai, kas likę iš objekto, ir suteikti jam visiškai naują kokybę.“

Buvusiai industrinei teritorijai atgaivinti estai pasitelkė ES fondų lėšas bei tarptautines architektų kompanijas. Kūrėjų dėka netikėtų, išradingų sprendimų apstu visame Rotermanni kvartale.

Anot L.Kavaliausko, maždaug prieš ketverius metus pradėta gaivinti miesto dalis šiandien tapo turistų pamėgta vieta, čia savo atstovybes steigia garsios tarptautinės firmos, kuriasi restoranai, meno galerijos.

Priminė vietinį „stikloidą“

Tačiau, kaip prisipažino pašnekovas, yra ir dalykų, kurie kelia abejonių. Specialistui užkliuvo vienas rekonstruotas pastatas, labai panašus į skandalingai pagarsėjusį Kauno „stikloidą“.

„Nepaisant to, įspūdis vis tiek ne toks šokiruojantis kaip kalbant apie Laisvės alėją, kai toks pastatas tik vienas. Tuo tarpu Rotermanni kvartale bendras kontekstas amortizuoja šį vaizdą“, – mano klaipėdietis.

L.Kavaliauskui taip pat teko patirti, jog senosios architektūros fragmentus estai drąsiai įkomponuoja į modernius statinius.

„Pastatas sukiužo, tačiau liko išraiškingas fasadas, kuris įkomponuojamas į naująjį pastatą. Vėlgi galbūt tai šokiruotų, jei toks pastatas būtų vienintelis, tačiau kai aplinkui matai ir daugiau panašių sprendimų, supranti, kad tai yra tam tikras susitarimas, žaidimas“, – šypsojosi pašnekovas.

Specialisto akimis, tai galėtų būti sektinas pavyzdys klaipėdiečiams, kaip išgelbėti ir suteikti naują kokybę gvęrantiems pastatams.

„Kad ir kalbant apie senąjį celiuliozės fabriką – būtų galima išsaugoti šio pastato siluetą bei faktūrą ir iš uosto pusės prijungti naują pastatą“, – vieną variantų įvardijo pašnekovas.