Riteris yra kilnus, taurus, kilniaširdis, narsus žmogus. Architektūros riteris – kūrėjas, darbais ir žodžiais kovojantis už supančios aplinkos kokybę. Vienas tokių – architektas Jurgis Rimvydas Palys.
Kelios dešimtys architektūros pasaulio atstovų yra pelnę Lietuvos architektų sąjungos įsteigtą Architektūros riterio ordiną. Tokio pat įvertinimo neseniai sulaukęs kaunietis J.R.Palys šiemet atšventė 70 metų jubiliejų.
Jis niekaip neatsigina užsakymų projektuoti, o jo narsios ir kartu šmaikščios mintys bei idėjos graibstomos tiek studentų, tiek kolegų. J.R.Palys – dar ir svajotojas bei fantazuotojas. Jei galėtų, iššluotų iš Kauno neskoningus namus, paverstų jį dunksinčiu upių uostamiesčiu.
Architektas suskaičiavo per gyvenimą sukūręs netoli šimto projektų, be to, nemažai eskizų – vis dar popieriuje ir galvoje. Nemažai J.R.Palio darbų susiję ne su pastatų statyba, o inžinerija, technika. Tai viadukai, tiltai, estakados, jachtklubai ir kita.
– Ką dabar projektuojate?
– Aviacijai skirtą angarą, kuris stovės S.Dariaus ir D.Girėno aerodrome. Tai bus labai asketiškas statinys, gaubtas, dengtas sidabriniais žvynais, ovaliais langais kaip dirižablyje. Tokie objektai yra mano stichija. Kas mane kviečia, tai žino. Pavyzdžiui, projektuoti privačius namus man ne taip įdomu. Kartais imuosi ir tokio darbo – su dukra Ieva Veilandiene esame suprojektavę ne vieną gyvenamąjį pastatą.
Aš vis projektuoju kažką pirmą kartą. Kokių tik objektų neteko kurti – pradedant telefono būdele, viešbučiu, jo interjeru ir baigiant aviacijos angaru. Neturiu savo architektūrinio stiliaus, kaskart darau vis kitaip. Man taip tiesiog išeina. Ak, tiesa, dar projektuoju restoranėlį su panoraminiu žiūronu, kuris įsikurs Žemaičių plente greta mano projektuotos apžvalgos aikštelės. Tai bus ovalaus skerspjūvio statinys – vamzdis, pro kuri matysis miesto panorama.
– Interjerai nėra jūsų didžiausias pomėgis?
– Su dukra I.Veilandiene kartu kūrėme vieno viešbučio interjerą. Viską patys projektavome, iki paskutinio varžto apgalvojome. Vis dėlto interjerai nėra mano mėgstamiausia sritis. Labiau traukia mastas. Kita vertus, mėgstu ir mažus dalykus. Projektavau sargybos bokštelį prie geležinkelio, telefono būdelę, šviestuvus, skelbimų stulpus Senamiestyje, taip pat M.K.Čiurlionio, Vytauto Didžiojo tiltų šviestuvus.
– Jei šauna į galvą kokia nors iš pirmo žvilgsnio kvaila mintis, imate ją ir įgyvendinate?
– Idėjos gimsta staiga. Per vieną sekundę supratau, kad Senamiestyje esančio viešbučio priestatas, kurį projektavau su Jonu Audėjaičiu ir Gediminu Keziu, bus aštriu stogu, žalsvas, suraižytas rombais. Nesigailiu tokio sprendimo.
– Ar užsakovas tam pritarė?
– Jis sutiko, nors medžiagos ir brangokos buvo.
– Jei užsakovas pageidauja ko nors, kas jums nepriimtina, paklūstate?
– Tikrai ne, bandau auklėti užsakovus. Jie manimi pasitiki.
– Ko gero, ne visi sumanymai įgyvendinti?
– Turiu pripiešęs įvairių perspektyvų, vizijų. Turiu idėjų visam Kaunui. Esu labai daug prifantazavęs apie tai, kas galėtų būti aplink Geležinkelio stotį. Čia galėtų stovėti didžiulis bokštas su laikrodžiais, dideli stikliniai angarai. Turiu sumanymų Nemuno saloje, Žemojoje Fredoje. Suprojektuoti, bet nepastatyti du 40 m aukščio šviesos stulpai abipus M.K.Čiurlionio tilto dešiniajame krante. Mane traukia galingi sumanymai. Užsakovų jie neturi, tiesiog pačiam norsi matyti kitokį miestą. Atrodo, kad taip reikia daryti, tai ir paišau.
– Ar tik ne aštrus liežuvis padeda gauti užsakymų?
– Liežuvį valdo idėja. Niekad neinu specialiai plepėti, kad gaučiau pats ką nors projektuoti. Tiesiog, kai man viduje rusena, negaliu tylėti.
– Galėtumėte kaip vakariečiai pensininkai keliauti po pasaulį...
– Tai kad negaliu atsikratyti įdomių darbų. Pasiūlo tą, pasiūlo aną. Štai neseniai įsiūlė suprojektuoti jachtklubą Klaipėdoje. Man laivai patinka. Vilniečiai pasiūlė projektuoti sraigtasparnių angarą. Nuo seno dievinu aviaciją. Kaip gali atsisakyti?
– Jei darbo nestinga, turėtumėte būti turtingas?
– Mano gaunami užsakymai nepelningi. Jie dažniausiai yra valstybiniai, bet objektai tarnauja visiems žmonėms, todėl to imuosi. Lėšas gauna projektavimo įstaiga, o aš samdomas tik architektūrinei daliai sukurti. Aš jiems sakau : „Pažiūrėkite, kad aš jums apsimokėčiau ir kad manęs badu nemarintumėte.“ Su manim pasidera, ir aš sutinku. Taip tie darbai ir persekioja mane.
– Neišpešate didesnio honoraro?
– Aš absoliučiai ne verslininkas. Jei turėčiau verslą, per dieną jis žlugtų. Nežinau savo projektų kainų, nes kuriu labai skirtingus, unikalius objektus. Jei projektuočiau vien gyvenamuosius namus, būtų lengviau.
– Galbūt svajojate realizuoti kokį nors neįtikimą objektą?
– Svajoju, kad laivai kanalu galėtu atplaukt iki pat Laisvės alėjos kavinių... Jei būčiau milijardierius, pirmiausia grąžinčiau Kaunui buvusią laivų miesto didybę. Praplatinčiau kanalą, atkurčiau buvusią žiemos uosto įlanką, kurioje įrengčiau centrinę Nemuno laivų prieplauką. Aplinkui stovėtų krautuvėlės, barai, kavinės.
Nuo Panemunės iki Senamiesčio Nemuno pakrante pūškuotų traukinukas – toks galėtų būti apžvalginis turistinis maršrutas. Panašiai tvarkyčiau ir kitą Nemuno krantą ir Neries pakrantes. Čia būtų suformuotos alėjos, promenados, gatvės su parduotuvių vitrinomis, kavinėmis, barais. Visus krantus jungtų gausybė ažūrinių metalinių tiltų. Kaunas taptų tikru europietišku dviejų upių miestu.
– Kokia architektūra žavitės?
– Pats kuriu architektūrą, bet nepasakyčiau, kad ja žaviuosi kaip daiktu. Mane labiau domina gero, tikro dizaino technika. Patinka statiniai, susiję su technika, pramone, – uostai, kanalai, krantinės. Žaviuosi prieškario modernizmo architektūra.
Patinka vietos, kur daug laivų, dunksi tramvajai, po namais palenda traukiniai, kanaluose plaukia baržos. Patinka miestai, kurie yra pilni, kuriuose viskas dunda. Bet visa tai turi būti tikra. Lietuvoje tokių miestų nėra.
Garo mašinos, okeaniniai laineriai, vokiečių raketos, karo metų lėktuvai, kariška technika, įvairūs motorai, teleskopai, radijo siųstuvai, radijo technika jų istorija – tai dalykai, į kuriuos gilinuosi, kurie yra man antrasis pasaulis. Apie tai esu perskaitęs daugybę knygų, pats konstruoju, skaičiuoju.
Man patinka besileidžiančio lėktuvo propelerio zvimbimas, traukinio dundėjimas, garo šnypštimas garlaivio cilindruose, seno gero džiazo siūbuojantys ritmai, žemi kontraboso garsai. Beje, pats esu kontrabosininkas. Mano dirbtuvėse pilna tekinimo, frezavimo, gręžimo ir kitų staklių bei įrankių, su kuriais kartais dirbu.
Mane traukia technika, kuri pagaminta iš tikrų gerų medžiagų, yra puikaus funkcinio dizaino. Ji labai skiriasi nuo šiuolaikinių plastikinių vienadienių nulaižyto dizaino buitinių daikčiukų.
Kita vertus, dievinu ir tylą, derva kvepiančios medinės valties girgždėjimą, seno dvaro parko apžėlusio tvenkinio ramybę, varnos kranktelėjimą ankstyvą vasaros rytą.
– Sau namo taip ir nesusiprojektavote? Kada išsikraustysite iš daugiabučio?
– Greitai kraustysimės į nedidelį smetoninį mūrinį namelį Vilijampolėje, kurį perleido giminaičiai. Naujai persitvarkome tik vidų. Vis dėlto aš vis tiek esu erdvės žmogus – mėgstu didelį aukštį, turiu žvelgti į tolį. Tame namelyje to nėra. Kiemelis toks japoniškas – labai mažas.
– Ką nugriautumėte Kaune?
– Anksčiau galvodavau, kad šluočiau agresyvius silikatinius privačius namus – tiek naujus, tiek senus. Išnyktų 99 proc. privačių namų. Seni tipinių daugiabučių kvartalai, savaime suprantama, turėtų išnykti. Tokių minčių neatsikratau. Jei būčiau visagalis, taip ir padaryčiau.
– Ar girdėjote kada nors, kad jūsų kūrinius kritikuotų?
– Gal manęs tokios kalbos nepasiekia? Esu tik kelis kartus girdėjęs neblogų atsiliepimų, pavyzdžiui, apie Vytauto Didžiojo (Aleksoto) tilto rekonstrukciją.
– Prieš kelerius metus atkeliavusi krizė architektūroje praėjo. Gal ji atnešė naudos?
– Didelio aktyvumo dar nesijaučia. Nors ir pats nukenčiu finansiškai, tačiau šiokia tokia pauzė – tikrai gerai. Staigi masinė statyba buvo labai bjauri. Kas iš to, kai prikišta daug vienos epochos daiktų – paskui nėra ką su jais veikti. Tada miestas neturi paslapties, sluoksnių. Man labiau patinka, kai pokyčiai vyksta lėtai.
Kaunui reikia svarbių posūkių. Reikia sukrusti dėl prieškario architektūros išsaugojimo. Mikrorajonus reikia humanizuoti: kai kur sukurti vitrinų eiles, nutiesti gatves – kad ir su tramvajų bėgiais. Pačius namus galbūt reikėtų pažeminti, uždėti šlaitinius stogus, sukurti uždarus kiemelius su varteliais.
Kauną reikia tvarkyti globaliai, pačių gyventojų pastangos tvarkyti kiemus – tėra mikrodalelės. Jie tvarkosi vargšeliai, o esmė bloga. Galbūt reikėtų ne kongresų rūmus statyti, o iš esmės tvarkyti gyvenamųjų rajonų infrastruktūrą? Naujųjų daugiabučių kvartalų minusas – ten nėra individualių erdvių, gatvelių. Namai sustatyti padrikai.
– Gal Kauno ateitis – privačių mažaaukščių namų plėtra į priemiesčius?
– Galbūt, bet tai turėtų būti ne vargingi sodai, o tvarkingai suplanuoti kvartalai su gatvių ir kita infrastruktūra. Štai laukuose stovi keli namukai su bešlaičiais stogais – kaip juos pasiekti be automobilio?
– Kaip manote, už ką jus apdovanojo ordinu?
– Aš nežinau. Man tai buvo smūgis. Nors, kaip sako, garsėju iškalba, kai įteikė, negalėjau ištarti daugiau nei vieną žodį „ačiū“.
Apie Architektūros riterio ordiną
Ordinas suteikiamas už reikšmingus nuopelnus Lietuvos architektūrai pažymint 50 metų nepertraukiamos veiklos architektūros srityje (sulaukus 70 ar 75 metų).
Ordinas yra paauksuotas. Jo averso centre pavaizduotas žmogus iš Mikelandželo graviūros.
Asmenys, apdovanoti šiuo ordinu, vadinami Architektūros riterio ordino kavalieriais.
Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas Gintautas Blažiūnas:
Ordinais apdovanojami ne visi 70 metų sulaukę architektai, o tik tie, kurių ypatingas įnašas į Lietuvos architektūrą. Jie nebūtinai turi būti suprojektavę labai daug objektų, gali būti tiesiog labai aktyvūs visuomeninėje, švietėjiškoje veikloje. Kiek ordinų įteikiama per metus, priklauso nuo tais metais garbaus jubiliejaus sulaukusių nusipelniusių architektų skaičiaus. Šiemet suteiktas tik vienas toks apdovanojimas, bet anksčiau būdavo, kad juo apdovanojami keli asmenys. Iš viso ordino kavalieriais yra tapęs 31 architektas. Šis apdovanojimas nesuteikia jokių materialinių ar kitokių privilegijų. Jei norima pagerbti jaunesnį daug nusipelniusį architektą, tam yra kitas apdovanojimas – Lietuvos architektų sąjungos garbės ženklas. J.R.Palys yra aktyvus architektūros propaguotojas – ir dėstytojas, ir kūrėjas. Šis žmogus pasižymi erudicija, iškalba, įtaiga, jo prakalbos laukiamos daugelyje architektūros renginių. Gerai projektuoti yra kiekvieno architekto pareiga. Retas kuris dirba ne dėl honoraro.
Naujausi komentarai