Atvėrė duris keistenybėms Pereiti į pagrindinį turinį

Atvėrė duris keistenybėms

2000-01-01 00:00

Pagal savo įgeidžius butą įsirengusiai kaunietei nerūpi, kaip jos išmonę įvertintų profesionalai

Pridėti kaip pageidaujamą šaltinį

Pagal savo įgeidžius butą įsirengusiai kaunietei nerūpi, kaip jos išmonę įvertintų profesionalai

Kauniečiai Henrieta ir Mindaugas Miliauskai tikri, kad tokių namų, kokiuose gyvena jie, daugiau nepamatysi. Maždaug 60 kv. met-rų Kauno senamiesčio bute gretinama kelionių įkvėpta stilių eklektika, kontrastingi spalvų deriniai, antikvarinės vertybės, rankų darbo netradicinės detalės. Kūrybinę naštą Henrieta mielai užsikrovė ant savo pečių. Dabar namuose ji jaučiasi it savo stichijoje.

Nenorėjo vientiso stiliaus

„Pirmą kartą į namus atėjusius žmones šokiruoja spalvos, o man jos netrukdo. Priešingai, baltose erdvėse jaučiuosi tarsi operacinėje, o man reikia spalvų, tad namuose jų netrūksta. Todėl jaučiuosi gerai“, – paaiškino Henrieta, dirbanti turizmo informacijos centro vadove.

Vaizduotėje regėjusi, kaip kuri erdvė turėtų atrodyti, moteris nė nemėgino mintimis dalytis su interjero dizaineriu.

„Gerai, kai dizaineris arba architektas kuria vientisą interjerą viešoje erdvėje: viešbutyje, restorane ar kitoje įstaigoje. Tačiau namai – mano erdvė, neįsivaizduoju, kad koks nors dizaineris įlįstų į mano vidų ir atspėtų, ko noriu. Jei profesionalui nurodinėsi, kaip ką daryti, susikalbėti irgi nepavyks“, – argumentavo kaunietė.

Pasak Henrietos, daugelį interjero sumanymų diktavo iš kelionių parsivežti įspūdžiai. Užsienyje matyti vaizdai suformavo kitokį spalvų suvokimą. Tad lietuviškuose interjeruose maždaug prieš aštuonerius metus vyravusi balta spalva jos visai netraukė. Miliauskų bute nepamatysi nė vienos baltos sienos, net lubų.

Lubas išpuošė ornamentais

Henrieta šypsodamasi prisimena meistrų reakciją, kai šie pradėjo dažyti mažojo kambario sieną ryškiai geltona spalva. Vyrai pakeltais antakiais teiravosi šeimininkės, ar tai tikrai esanti norima spalva.

Geltonojo kambario, kuris turėjo būti skirtas kaljanui rūkyti, interjerą padiktavo Ispanijos pietiniame regione Andalūzijoje matyti vaizdai. Kambaryje galima įžvelgti Alhambros rūmų, kurie yra rytietiškos architektūros palikimas Ispanijoje, motyvų.

Lubos išklijuotos rausvos spalvos ornamentuotais tapetais, kurie į geltonąsias sienas įsilieja kupolo formos karpiniais. Henrieta pati sumanė į lubas įpinti rytietiškos dvasios, pasigamino šabloną ir iškarpė tapetus.

Vadinamasis kaljano kambarys ilgainiui atiteko mažajam šeimos nariui, dabar jau keturmečiui Kajui.

Lova – vietoj suvenyro

Miliauskų miegamasis skirtas kitai moters aistrai – tarpukario stiliui. Pirmas retro stiliaus akordas – nežinia kiek metų skaičiuojantis veidrodis juoduose rėmuose. Kadaise Henrietos tėvas už butelį degtinės įsigijo šią senieną iš Raudondvario dvare dirbusių tarnautojų.

Pastatomas veidrodis ilgą laiką nenaudojamas glaudėsi garaže. Ištrauktas į dienos šviesą, jis sulaukė deramo dėmesio – miegamajame buvo įtaisytas į specialiai padarytą nišą.

Senovės dvelksmo suteikia ir antikvariate pirktas gramofonas. Jis, nors ir mediniu garsiakalbiu, nėra butaforija. Henrieta kelissyk pasuka rankenėlę, uždeda adatą ant plokštelės ir pasigirsta girgždantis garsas, primenantis moterišką balsą.

Ant sienos puikuojasi senovinės nuotraukos, kuriose įamžintas, tačiau neišlikęs Henrietos šeimos paveldėtas dvaras Žemaitijoje. Iš šio dvaro atkeliavo laikrodis su švytuokle ir keletas kėdžių.

Sunku pasakyti, ar tarpukario Lietuvos elitas miegojo metalinėse lovose, tačiau Henrietai trūks plyš reikėjo metalinio raityto galvūgalio. Lietuvos prekiautojams baldais prieš aštuonerius metus įgeidis parūpinti metalinę lovą kėlė šypseną – niekas tokių nepardavinėjo.

Kaunietė nenuleido rankų – metalinį galvūgalį parsivežė grįždama iš kelionės Anglijoje. Lovos rėmą ir kojūgalį jai pagamino šaltkalvyste užsiimantis krikštatėvis. Tada liko tik įsigyti minkštąją dalį.

Kalba antikvariniu telefonu

Miliauskų namuose kiekvienoje kertėje dėmesį patraukia kokia nors įdomybė. Pirmą kartą namuose viešintys svečiai negali patikėti, kad koridoriaus nišoje įsitaisytas 1934 m. gamintas telefono aparatas veikia – tereikia pakelti ragelį ir pridėti prie ausies.

Tai buvo dar vienas pirkinys iš antikvariato. Telefono langelyje ant pageltusio popieriaus pamačiusi užrašytą numerį Henrieta išsiaiškino, kam priklausė šis aparatas. Ji nuėjo į Ryšių istorijos muziejų ir atsivertė anų laikų telefonų knygą. Paaiškėjo, kad telefono savininkas gyveno Žaliakalnyje.

Svetainės sieną puošiantys drožinėti rėmai taip pat yra antikvarinė vertybė. Henrieta spėja, kad jie, ko gero, liks tušti, nes tinkamo paveikslo greičiausiai niekada neįpirks. O jei ir įpirks, reikėtų ne buto, bet rūmų.

Beje, paveikslais padabintos net vonios kambario ir tualeto sienos. Be to, vieta, kur, kaip sakoma, karaliai pėsti vaikšto, apšviesta ypatingu šviestuvu – elektros lemputė įtaisyta buvusioje žibalinėje lempoje. Žibalo vietoje elektrinę dalį Henrieta sakė pati įtaisiusi – sujungti keletą laidų buvę visai nesudėtinga.

Netradicinis sietynas puošia svetainę – lemputė paslėpta tarp ragų. Juos įsigijo iš medžiotojų. Tai nebuvo atsitiktinis pirkinys – būtent tokio sietyno moteris norėjo. Kadangi jo skleidžiamos šviesos kiek mažoka, šeimininkė galvoja pakeisti kitu.

Miliauskų namų puošyba dar nebaigta. Kada nors prie persikų spalvos svetainės sienos prisiglaus akvariumas, židinį imituojantis įrenginys. O sodrios spalvos namuose dar ilgai karaliaus.

Naujausi komentarai

Komentarų nėra

Daugiau naujienų