Pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Žemės ūkio akademijos docento dr. Evaldo Klimo, būtina atminti, kad sklype nuolat laikant palaidą šunį šlapimo dėmių atsiranda neišvengiamai, o nuo šuns stambumo priklauso dėmių dydis ir spalva. „Todėl šeimininkas turi apsispręsti, kas jam svarbiau – vejos išvaizda ar šuns laisvė“, – teigia ekspertas.

Šunų šlapimo dėmės yra, ko gero, labiausiai į akį krintantis ir erzinantis estetinis vejos trūkumas. Vejoje pasiskirstę nudžiūvusios rudos žolės ploteliai su tamsiai žalios žolės apvadu aplinkui – įrodymas, kad vejai pakenkė šunų šlapimas.

Mažų veislių šunų šlapimo kiekis nedidelis, tad žolė vietose būna dosniai patręšta, tamsiai žalia ir pastebimai aukštesnė negu aplink, o išdeginimo dėmelių pasitaiko tik augintinio itin pamėgtose ir dažniausiai lankomose vietose. Beje, šunų išmatos žolės beveik negadina, jeigu yra iš karto surenkamos.

Šuns šlapime yra azoto, susidarančio virškinant baltymus, kurių gausu šunų maiste. Nedidelis azoto kiekis tręšia veją, žolė paauga, patamsėja, tačiau perteklinis azotas mažame plote žolę nudegina ir sunaikina. Stambių šunų šlapimo dėmės visada paruduoja ir būna panašios į sniego pelėsio (fuzariozės) padarinius. Tokio plotelio perimetras atrodo net sveikesnis nei likusi veja – taip yra todėl, kad pakraščiuose azoto buvo mažiau, tad jis žolės nesunaikino, tik patręšė.

Pastebėjus, kad keturkojis nusišlapino ant žolės, tą vejos vietą nedelsiant gausiai paliekite vandeniu – taip atskiedžiamas šlapime esantis azotas. Jei pavėlavote, pasak dr. E.Klimo, išdegintus vejos plotelius reikia atsėti, nes savaime nauja žole jie užžels greičiausiai tik kitą sezoną. Atsėjant negyva žolė yra pašalinama, žemė šiek tiek supurenama, ant jos paberiama sėklų ir lengvo dirvožemio mišinio ir gerai sumindoma.

Kita problema, kurios priežastimi tampa augintiniai, – vejoje išraustos duobės. Duobes kapsto ne visi šunys. Tai darantys gali taip pramogauti, neturėti kur išlieti energijos, bandyti pabėgti arba medžioti grobį, pavyzdžiui, kurmius. Kai kurių veislių šunys turi jau įgimtą instinktą kasti žemę.

Dr. E.Klimas pataria šuns išraustą duobę kuo greičiau užlopyti: užpilti dirvožemiu, palaipsniui jį koja suspaudžiant ir pilant tiek sluoksnių, kiek reikia duobei užpildyti, paskui atsėti veją.

Tačiau pašnekovas atkreipia dėmesį, kad, šunį ir toliau laikant palaidą, tiek šlapimo dėmių, tiek išraustų duobių atsėjimas bus besikartojantis ir primins kovą su vėjo malūnais, todėl geriausia ieškoti kitų būdų, kaip išvengti šių problemų.

„Sodybos veja nenukentės, jei stambūs šunys bus laikomi voljeruose, o pasivaikščioti ir pažaisti bus išvedami į atokesnius didesnius plotus ar miškus. Kitas variantas, jei sklypas didelis ir yra galimybių, dalį jo aptverti, kad šuo vaikščiotų tik toje teritorijoje. Vietą reikėtų parinkti toliau nuo reprezentacinės sklypo dalies, galima ją užmaskuoti apsodinant neaukštais krūmais“, – sako jis.

Nenorintys smarkiai riboti šuns laisvės gali bandyti išmokyti savo augintinį atlikti gamtinius reikalus ar kasti duobes tik tam skirtoje vietoje, pavyzdžiui, plotelyje, pripiltame smėlio arba medžio žievės. Be abejo, tam prireiks kantrybės ir kasdienio darbo, tad abejojantys savo sugebėjimais turėtų kreiptis į šunų elgesio ir dresavimo specialistus.