Kamuoliais nuo įkaitintų akmenų virstantys garai ir ritmiškas vantų pliaukšėjimas. Tokie stereotipai apie rusišką pirtį daugeliui įsirėžę į sąmonę. Tačiau ekspertai kategoriški – šie principai būdingi ne tik rusiškai, bet ir suomiškai pirčiai.

Kam rusiška, o kam lietuviška

Viešosios įstaigos "Pirties akademija" įkūrėjo ir pirčių kultūros puoselėtojo Rimo Kavaliausko teigimu, iš sovietmečio Lietuvoje paveldėta iškreipta samprata apie tautines bei gretimų šalių tradicijas.

"Maudymosi papročiai ir technika tiek lietuviškoje, tiek suomiškoje ar rusiškoje pirtyje tie patys: visi kaitinasi, ant akmenų pilamas vanduo, vanojamasi", – tvirtino pašnekovas, išbandęs maudynes ne vienoje Suomijos pirtyje.

Specialistas aiškino, jog skirtis gali nebent detalės: vienose pirtyse pėrimosi procedūroms pritaikyti patogūs gultai, kitose įprasta, jog pirtininkai vanojasi patys.

Tokios pat nuostatos laikosi ir Klaipėdos pašonėje, Lapiuose, įsikūrusios kaimo turizmo sodybos šeimininkas Gintautas Rusteika. Verslininko nuomone, bet kokia garo pirtis Lietuvoje tradiciškai laikoma rusiška, nes taip žmonėms paprasčiau suprasti, apie ką kalbama. Ne išimtis – ir paties Gintauto suręsta ir įrengta pirtelė, kurią klientai vadina rusiška, o šeimininkas – lietuviška.

"Panašiu principu veikė ir mano senolio dūminė pirtis. Tik akmenys būdavo kūrenami ne metalinėje krosnyje, o tiesiog ant ugnies", – aiškino pašnekovas.

Kad kojos nevėstų

Senųjų šeimos tradicijų puoselėtojas mano, jog geros pirties pagrindas – kokybiška ventiliacija. "Geriausia, kai oras iš lauko ateina per akmenis, tada deguonis nespėja sudegti. Dėl skirtingos ventiliacijos esant tai pačiai temperatūrai vienoje pirtyje žmogus gali jaustis puikiai, o kitoje – dusti", – aiškino G.Rusteika.

Ne mažiau svarbu ir tai, kokiame aukštyje įrengta akmenų kaitinimo krosnis.

"Ją reikėtų statyti kuo žemiau, kad šiluma kiltų nuo kojų iki galvos. Lietuvoje įprasta rengti krosnis maždaug pusantro metro aukštyje. Tada karštis išsisklaido pirties viršuje, o apačioje lieka vėsiau", – aiškino pašnekovas.

Paprastai garinė pirtis įkaitinama maždaug iki 80 laipsnių karščio. Užkietėjusiems pirtininkams nebaisi ir 90 laipsnių temperatūra. G.Rusteika mano, kad neretai pirtyse vykstančios varžybos, kas ilgiau ištvers karštį, – sveikatai rizikingi žaidimai.

"Reikėtų įsiklausyti į savo organizmą ir jo neprievartauti", – įspėjo pašnekovas.

Išrankiems – eukalipto vantos

Griežtų taisyklių, kiek laiko kaitintis pirtyje, nėra – tiesiog derėtų paisyti savijautos. G.Rusteikos patarimu, retai besimėgaujantiems tokiomis procedūromis, pirmąkart užėjus į garinę pakaks pabūti ir tris minutes. Paskui laiką pamažu galima ilginti. Svarbiausias kriterijus – kad būtų malonu.

Pirtyje rekomenduojama kaitintis tris keturis kartus. Tarp šių seansų derėtų apsiprausti vėsiu vandeniu, padaryti pertraukas po 10–15 minučių.

G.Rusteikos manymu, pirties ritualas neįsivaizduojamas be niurktelėjimo į šaltą vandenį ir vantų. "Tik šiemet jos labai nevykusios, surištos per vėlai, byra. Gaila, kad pats to negalėjau padaryti", – šyptelėjo pašnekovas.

Bene populiariausios Lietuvoje yra beržinės vantos. Tarp šio pirties atributo tradicinių rišimo medžiagų – ir ąžuolų bei kadagių šakos. Gana brangios, apie 50 litų kainuojančios eukalipto vantos džiugins unikaliu aromatu ir bus patvarios.

"Tinkamai naudojant, iš jų galima daug ką išspausti. Net po trijų keturių kartų eukalipto vanta bus tinkama užplikyti. Tokią "arbatą" užpylus ant akmenų efektas bus daug geresnis, nei naudojant specialius aromatus. Net periantis eukalipto vanta malonus kvapas pasklinda visoje pirtyje", – pagyrų negailėjo G.Rusteika.

Svaigalai pirtyje – tabu

Pašnekovas teigė, jog anksčiau lietuviams nebuvo būdinga pirtyje vartoti svaigiuosius gėrimus. "Dabar dažniausiai iš pradžių pasivaišinama alkoholiu, o paskui – į pirtį", – apgailestavo verslininkas.

Pirties malonumais mėgautis žinovai pataria tuščiu skrandžiu ir vartoti daug skysčių – arbatos ar vandens.

"Jei tinkamai pabūni pirtyje, malonumas – begalinis. Išsigarinęs ir išsivanojęs žmogus jaučiasi lengvas it plunksna, atrodo, atsiveria visos čakros. Tokio pojūčio nesuteikia jokios kitos maudynės", – tvirtino Gintautas.

Verslininkas pasakojo, kad nemaža dalis nuolatinių klientų laikosi tradicijos bent kartą per savaitę apsilankyti pirtyje.

Paties G.Rusteikos šeimoje iki šiol gyvuoja senas paprotys iki soties išsigarinti ir smagiai pasivanoti Kūčių dieną. Verslininkas šyptelėjo, kad tokia tradicija nesvetima ir bažnyčios tarnams.

Rusiškos pirties ištakos

Senieji slavai, arba skitai, gyveno Pietų Rusijos ir Ukrainos stepėse ir turėjo savitą pirčių technologiją, būdingą nemiškingų zonų gyventojams. Pirtys buvo žeminės, vadinamos "lazniomis" (rus. "lazitj" – landžioti), arba kaip ir Amerikos klajoklių – garinės palapinės.

Vėliau imta pertis ir duonkepėse krosnyse, kurias slavai statydinosi iš pradžių lauke, o paskui ir trobose. Paprotys pertis krosnyje Rusijos kaimuose išliko beveik iki XX a. Taip žmonės perdavosi, kai šalia nebūdavo tikros pirties arba nenorėta per daug vargintis. Iškūrenus krosnį šiaudais (jų suodžiai netepa), būdavo imamas indas su vandeniu, vanta ir atsargiai lendama į krosnį, ji iš lauko būdavo užšaunama. Ten jau būdavo galima atsisėsti ir pašlaksčius karštas sienas vandeniu, aklinoje tamsoje pertis. Žiemą į tokias krosnis žmonės lįsdavo su kailiniais ir kepure, kaitindavosi, kol galėjo iškęsti, o išlindę voliodavosi sniege, paskui iš kailinių išpurtydavo karštyje nusilpusius parazitus. Panašiai gydydavo ir ligonius, nemažai žinoma ir atvejų, kai ligoniai būdavo numarinami tyčia.

Įsikūrę miškuose, slavų protėviai ėmė statyti tokias pat rąstines pirtis kaip ir baltai. Nuo XVII a. Maskvoje imta statyti bendruomenines pirtis. Jos buvo palyginti nedidelės ir paprastai įrengtos, todėl ilgainiui negalėjo patenkinti aukštuomenės poreikių. Padėtį pakeitė versli Peterburgo operos artistų Sandunovų pora, XVIII a. Maskvoje pastačiusi modernų tais laikais pirčių kompleksą. Savų pirčių buvo ir Kremliuje.

Atšiaurios sąlygos, ilgi ir prasti keliai nulėmė didelį "banios" populiarumą. Pirtis ir sveikata Rusijoje beveik sinonimai, nes daugumai šalies gyventojų garinė pirtis buvo kone vienintelė gydymosi priemonė.

Pagal knygos "Gera pirtis" inf.

Lietuviškos pirties istorija

Pirmąkart lietuviška pirtis paminėta Ipatijaus metraštyje, kur aprašoma, kad kunigaikštis Treniota buvo nužudytas eidamas į "mylnicą". Tad XIII a. pirtys jau buvo įprastas kunigaikščio dvaro statinys. Lietuviškuose dvaruose statytos gana sudėtingos dviejų ir trijų patalpų pirtys, kuriose buvo atskiros garinimosi, prausimosi ir poilsio patalpos. Senovėje turtingieji lietuviai maudydavosi šiltose maudyklėse kartais net kelis sykius per dieną. Ponų namuose buvę maži pastatėliai, vadinami pirtelėmis, kuriuose vanduo šildytas ant akmenų. Neturtingieji statėsi požeminius rūsius su akmenų krosnimis. Išnykus lietuvių dvarų kultūrai iki mūsų dienų išliko tik paprastos vienos dviejų patalpų vargingų valstiečių pirtys. Iš šių kuklių statinių dažnas ir sprendžia apie Lietuvos pirčių technologiją. Šis įspūdis klaidingas. Žinoma, kad 1536 m. Vilniaus miestas turėjo karaliaus privilegiją statyti viešąsias pirtis, jų tuo metu buvo apie kelias dešimtis.

Istoriškai pirtys buvo labiau paplitusios Aukštaitijoje, Dzūkijoje, Dainavoje – jotvingių krašte. Vakarų Lietuvoje pirčių būta mažiau.

Pagal "Pirties akademijos" inf.