Gyvenimo kaime pranašumai – ramybė ir harmonija

Ieva Anelauskaitė-Motiejauskė – keturių vaikų mama, pedagogė, daržininkė, lėlių kūrėja, rašytoja. Prieš šešerius metus grįžusi iš emigracijos, ji su šeima nusprendė įsikurti kaime ir pasinėrė į širdžiai malonias veiklas. "Keturi vaikai neblogai ištreniruoja planuoti, nors iš tikrųjų visko, ko norėčiau, toli gražu nespėju", – sako moteris.

Prie lietuviškų šaknų

Ieva su vaikais į Norvegiją emigravo 2009 m., per ekonomikos krizę. Moteris tada neteko dviejų darbų, pusę metų neturėjo jokio darbo. Vyras Almantas į Norvegiją dirbti buvo išvykęs jau anksčiau. Tad visi nusprendė, kad nebėra ko Lietuvoje laukti ir tikėtis, juo labiau kad situacija negerėjo.

Norvegijoje ji dirbo gerai mokamą darbą, kuris džiugino, dar įsteigė savo įmonę ir darė tai, ką mėgsta daryti: vedė rankdarbių kursus, dalyvavo vietinėje kultūrinėje veikloje, kūrybinėse stovyklose.

"Per tuos penkerius metus atsigavome finansiškai ir nusprendėme, kad jau galime grįžti ir kurtis Lietuvoje, – pasakoja pašnekovė. – Turėjome ir labai rimtą priežastį grįžti – čia buvo likę mūsų tėvai, artimieji, draugai. Supratome, kad svarbu tai padaryti dabar, nes paskui jau gali būti per vėlu. Jei pragyveni svečioje šalyje, tarkime, dešimt metų, nedaug vilties, kad grįši į Tėvynę."

Tiesa, Ievos vyras dar ir dabar važinėja dirbti į Norvegiją, mat grįžusi pora suprato, kad Lietuvoje dirbant samdomą darbą pragyventi vis dar neįmanoma – nebent turi savo verslą. O jų šeima – ne iš versliųjų, jie labiau kūrybininkai.

Grįžusi į Lietuvą šeima norėjo apsigyventi kaime, tad iškart ieškojo sodybos. Kodėl kaime?

"Aš visą laiką svajojau gyventi kaime, – pasakoja Ieva. – Mes ir prieš išvykdami gyvenome ne pačiame Vilniuje, o pakraštyje, soduose. Turėjome šešis arus ir ten kapstėmės. Bet grįžus po emigracijos norėjosi erdvės. Įtakos tam tikriausiai turėjo ir gyvenimas Norvegijoje. Ten gyvenome Bergene, kuris nėra didmiestis, o tokie mažyčiai pusiasaliuose įsikūrę kaimukai. Mums labai patiko maža bendruomenė, kai tu pažįsti visus kaimynus. Kitas dalykas – etnografija, su kuria mano vyras labai susijęs. Jis nuo jaunystės dainuoja, muzikuoja etnografiniuose ansambliuose. Kai grįžome, jis iš karto vėl susirado ansamblį, kuriame pradėjo dainuoti. Tad ir sodybos abiem norėjosi etnografinės – to lietuviškumo, šaknų."

Pomėgis: rankdarbiai – visą gyvenimą mėgstamas I.Anelauskaitės-Motiejauskės užsiėmimas.

Visa šeima – muzikali

Šeima įsikūrė visiškai mažame, gal kokių penkiolikos trobų kaime Prienų rajone. Vaikai į mokyklą eina artimiausiame miestelyje už keturių kilometrų. Į mokyklą moksleivius čia vežioja autobusiukai. O šiemet vaikai ugdomi namuose, ir tai yra pagrindinis mamos užsiėmimas.

Į popamokines veiklas atžalas tenka vežioti. Muzikos mokykla – Jiezne. Kadangi tėvai muzikuoja, tai ir visi poros vaikai lanko muzikos mokyklą, išskyrus vyresnėlį, kuris labiau linkęs sportuoti.

"Mes visi šiek tiek grojame įvairiais instrumentais. Mano vyras gerai groja gitara, kanklėmis, aš vaikystėje mokiausi groti pianinu, gitara galiu groti, jeigu labai reikia. Dainuojame visi, ir mūsų vaikai labai dainingi. Aš dainuoju Jiezno vokaliniame ansamblyje, vyras – Rumšiškių etnografiniame ansamblyje. Kai kur nors koncertuojame, vaikai atvažiuoja tarp žiūrovų pabūti. Mes norime, kad muzika būtų jų gyvenime. O kiek jie norės ateityje muzikuoti – jų reikalas. Dabar mums smagu visiems kartu dainuoti", – sako Ieva.

Baseiną vaikai lanko Prienuose, kur neseniai atidarytas naujas sporto centras. Ten taip pat vaikus tenka vežti tėvams.

Tad, pasak pašnekovės, gyvenimas kaime turi ir savų teigiamų dalykų ir trūkumų, tačiau pranašumų vienareikšmiškai yra daugiau. Tai ramybė ir harmonija, kurią suteikia gamta. Nėra skubėjimo, triukšmo, nėra kaimynų, su kuriais reikėtų dėl kažko ginčytis, nes kaimynai – vieni kitiems pagalba ir parama.

"Kai nuvažiuoju į Vilnių, labai greitai pavargstu. Nors tai mano gimtasis miestas, bet labai mažai džiaugsmo galiu patirti dabar ten nuvykusi. Tas šurmulys, automobiliai, kvapas dirgina. Jau mes esame atpratę nuo miesto smogo. Tad stengiamės ilgai neužsibūti, o vos grįžus į savo namus užplūsta gerumo jausmas", – pasakoja Ieva.

Aš manau, kad svarbu gyventi gyvenimą, o ne pasiekti kažkokį tam tikrą gyvenimo tašką.

Tiesa, anot jos, šeima nėra savo kaime atsiribojusi nuo viso pasaulio – stengiasi vaikus nuvežti į miestą. Į koncertus, teatrus visi važiuoja, į didelius prekybos centrus užsuka, kad mažieji žinotų, kaip reikia elgtis, kad kažkokius įgūdžius susiformuotų.

Vyriausiasis sūnus, kuris dabar studijuoja profesinėje mokykloje Alytuje ir gyvena bendrabutyje, reguliariai penktadieniais grįžta namo. Jam norisi grįžti.

Dienoraštis tapo tinklaraščiu

Pati I.Anelauskaitė-Motiejauskė Stakliškių gimnazijoje pradinukus moko anglų kalbos. Tačiau šis darbas užima tik nedidelę jos dienos dalį. Nuo šio rugsėjo ji atsakinga už vaikų ugdymą namuose, likusį laiką užsiima daržininkyste ir sielai mielomis kūrybinėmis veiklomis.

Viena jų – tinklaraštis apie gyvenimą kaime. "Šiame tinklaraštyje rašau apie mūsų gyvenimą kaime, daržo, ūkio reikalus, mūsų šeimos džiaugsmus ir rūpesčius, taip pat pasakoju apie savo kūrybinius, moteriškumo ir žmogiškumo etapus", – savo veikla dalijasi Ieva.

Tinklaraštis gimė dar jai gyvenant Norvegijoje. "Nuvažiavusi ten rašiau dienoraštį – iš pradžių draugų nebuvo, o aš toks žmogus, kuriam reikia išsikalbėti, jei nepavyksta – išsirašyti, – prisipažįsta pašnekovė. – Skaitytojai buvo Lietuvoje likę draugai, giminaičiai, artimieji. O kita mano pasidalijimų pusė buvo ir yra kūrybinė, nes aš visada kažkokius rankdarbius darau. Piešimas, mezgimas, siuvimas, vėlimas iš vilnos, dekupažas – visos sritys pereitos. Dar senų daiktų restauravimas, panaudojimas buityje. Visa tai – mano hobiai, kuriais aš dalydavausi. O kai jau grįžome į Lietuvą, tas tinklaraštis man pasidarė nebepatogus ir aš susikūriau naują – "Gyvenimas kaime". Kadangi tuo metu buvo daug žmonių, norinčių grįžti, bet nepasiryžtančių, tad pradėjau rašyti jiems, kaip mums sekasi, kiek reikia pinigų, kad galėtum pragyventi, kaip vaikų adaptacija vyksta ir panašiai. Sulaukdavau daug klausimų iš nepažįstamų žmonių, tad supratau, kad prasminga savo patirtimi dalytis. Ėmiau rašyti išsamesnius tekstus apie tai, ką mes patyrėme ir į ką galbūt reikėtų atsižvelgti grįžtantiems. Ir antra dalis visos tos mano veiklos – lėlių kūrimas, mano gyvasis daržas, gamtinė daržininkystė."

Tinklaraštininkė teigia niekada nekelianti sau reikalavimų parašyti kokį nors skaičių įrašų per kažkiek dienų – rašanti, kai rašyti lengva savaime, kai sekasi, todėl kartais dingstanti iš eterio ilgam. O jos rašiniuose realybė visada susipina su kūryba ir atskirti, kuri tikrovė yra tikresnė, nėra paprasta net ir jai pačiai.

Daržas – meno kūrinys

Tinklaraštyje Ieva dalijasi ir pasakojimais apie savo gyvąjį daržą, kuris prasidėjo nuo mandalos formos daržo.

"Daržas – tai atskira ekosistema, kurioje visiems užtenka vietos: ir mikroorganizmams, ir grybams, ir piktžolėms, ir kultūriniams augalams, ir vienmečiams, ir daugiamečiams, – svarsto pašnekovė. – Plačiąja prasme gyvas daržas yra tokia mano filosofija, meditacijos forma, nes būtent jame aš patiriu visokių kūrybinių nušvitimų. Aš čia išgirstu, pavyzdžiui, daržovių kalbą. Ravėdama patiriu malonumą, nes kuriu visokiausias istorijas, įsivaizduoju, kad morkos gyvos. Arba vėjas papūtė – gali išgirsti, kad šlama kukurūzų lapai vienaip, petražolės kitaip. Kai įsijauti – suvoki, kad viskas yra gyva. Ir daržas yra gyvas."

Ne be reikalo ir Ievos daržas – mandalos formos. Mandala jai patinka ir kaip kūrybos, ir kaip meditacijos forma. Piešti mandalas ji išmoko studijuodama psichologiją, vėliau teko vesti įvairias edukacijas su mandalų kūrimu, spalvinimu, dėliojimu iš įvairiausių medžiagų, net pynė iš virvių, siūlų. O kai kūrė daržą, suprato, kad tokio daržo, kur stačiakampės ežios, tai ji tikrai nenori. Daržas tapo kūrybiniu procesu. Kasmet į lysves ji sėja vis kitus augalus ir vis kitaip, kuria vis kitokius piešinius.

Piktžolės neerzina

Savo darže pašnekovė daugeliui augalų leidžia pasisėti patiems. Jos teigimu, savaiminiai sėjinukai dažniausiai labai stiprūs, jais nereikia per daug rūpintis, o derlius būna gausus ir puikus.

"Aš žiūriu į daržą labiau kaip į procesą, o ne kaip į rezultatą, – teigia Ieva. – Tarkim, mandala yra rezultatas, piešinys, bet didžiausias malonumas ir nauda yra pats kūrybos procesas. Taip ir darže – tai, ką tu patiri kurdamas, sėdamas, tos mintys, kurios aplanko, – tai yra didžioji nauda. Juk būna tokių metų, kad tu vark nevargęs, niekas neužaugs ar derlius prapuls. Gali sėdėti ir verkti, bet gali visur įžvelgti gerąją pusę. Ta geroji pusė, manau, yra procesas. Visuomenė dabar yra labai orientuota į rezultatą, bet ne tai iš tiesų gyvenime svarbiausia. Aš manau, kad svarbu gyventi gyvenimą, o ne pasiekti kažkokį tam tikrą gyvenimo tašką."

Moteris teigia neinanti į daržą, jeigu nenori ravėti. Ji eina ten tada, kai nori, ir tada ten kalnus nuverčia. Gal kitiems atrodo, kad ten daug piktžolių, bet jos nejaudina. Sako nieko nedaranti per prievartą – tik su meile.

"Taip pat ir su maisto gaminimu. Jeigu nenoriu gaminti, negaminu. Sakau: vaikai, valgom šiandien koldūnus. Ar tai yra blogai, nes tu nusižengi kažkokiems sveikos mitybos principams? Aš į tai kitaip žiūriu. Ateina dienos, kai manęs neįmanoma išvyti iš virtuvės ir aš mėgaujuosi tuo, ką darau. Tai ir yra proceso džiaugsmas", – svarsto Ieva.

Patirtimi pasidalijo knygoje

I.Anelauskaitės-Motiejauskės patirtis kuriant gyvąjį daržą ir darbuojantis jame sugulė į elektroninę knygą "Gyvo daržo atmintinė". Mat kai pradėjo užsiimti gamtine daržininkyste, visos iki tol išleistos knygos apie daržininkystę lietuvių kalba buvo seniai išpirktos, tad teko nemažai pavargti ieškant patikrintos, išbandytos informacijos.

"Būdavo, turi eiti į daržą kažką padaryti, bet kažko neatsimeni ir leki ieškoti. Tai nepatogu, atima daug laiko, – sako daržininkė. – Kitas dalykas: aš labai daug ką savo darže išbandžiau, patyriau ir supratau tokių dalykų, apie kuriuos išvis knygose nerašoma. Tačiau parašyti apie gamtinį daržą konkrečias taisykles arba patarimus praktiškai yra neįmanoma, bet labai svarbu kalbėti apie intuityvų daržininkavimo būdą – savo vietovės, savo aplinkos, gamtos pažinimą. Kur yra tas tavo daržas? Koks dirvožemis? Kaip tau elgtis? Šioje knygoje turėjau tikslą paskatinti žmogų daržininkauti tvariu būdu, įkvėpti ir paruošti kelionei, kurios niekas iš anksto negali numatyti."

Knyga pavadinta atmintine, nes joje – kiekvieno mėnesio aprašymai, patarimai. Knygoje autorė sukoncentravo tai, ką kažkada kažkur surado ir pati išbandė, ir tikisi, kad daržininkams tai bus naudinga pagalbinė priemonė.

Žaislai: lėlės Ievos aplinkoje gyvena nuolat ir yra kasdienybės dalis.

Pasakas rašė dzūkiškai

Tiesa, tai nebuvo pirmoji I.Anelauskaitės-Motiejauskės knyga. Kadaise ji išleido savo lyrikos knygą "Skambėjimas atskirai". "Eilėraščius aš rašau visą gyvenimą. Eilių esu prirašius dar vienai knygai, tiktai reikia pridėti ranką, kaip sakoma, sudėlioti ir pabaigti", – apie kūrybą pasakoja ji.

Prieš porą metų kūrybinga moteris parašė ir knygą "Tradicinių lietuviškų dirbinių kūrimas". Šią ji kūrė kartu su tautodailininke ir fotografe Jurgita Treinyte.

Tautodailininkė buvo sukaupusi daug informacijos, savo darbų nuotraukų ir norėjo sudėti visa tai į knygą. Paprašė, kad tai padarytų Ieva, nes patiko jos rašymo stilius. Per žiemą moterys ją ir sukūrė. Paruošė savotišką metodinę literatūrą, kad žmogus galėtų pasiimti tą knygą, atsiversti norimą skyrių ir, vadovaudamasis aprašymais, sukurti rankdarbį.

O šiemet pašnekovė gavo pasiūlymą parašyti pasakas vaikams dzūkų tarme ir su malonumu šio darbo ėmėsi. Projekto tikslas buvo populiarinti dzūkų tarmę, kad vaikai skaitytų tarmiškai. Taip gimė "Dabarcinės pasakos".

"Mes gyvename Dzūkijos pakrašty, bet šioje Prienų, Nemuno pusėje, kur Jieznas, Stakliškės, girdime, kaip žmonės dzūkuoja, – sako Ieva. – Be to, mano močiutė buvo dzūkė, aš su ja užaugau, man Dzūkija yra artimas regionas, o tarmė – žinoma. Net daug žodžių į mano kalbą yra atėję būtent iš mano močiutės žodyno, ir šioje knygelėje aš juos vartoju. Tiesa, ir čia buvo daug niuansų, nes ir dzūkavimas yra skirtingas: Marcinkonyse kalba vienaip, Varėnoje – kitaip, Lazdijuose dar kitaip. Tad teko laviruoti. Turėjome tarmės konsultantę, kuri labai daug gelbėjo. Dar duodavome skaityti pasakas senoms močiutėms skirtinguose rajonuose ir tikslindavome žodžius. Ir šiokią tokią laisvę sau pasilikome, kad būtų įdomesnė knyga įvairiose Dzūkijos vietovėse gyvenantiems vaikams, kad kiekvienas ten rastų kažkokį savo žodį ar posakį."

Projekto autoriai išdalijo per tūkstantį pasakų knygučių vaikams Lazdijuose, Varėnoje, Druskininkuose, tačiau Stakliškės, Jieznas į projektą nebuvo įtraukti, nes tai jau lyg ir ne Dzūkija.

Todėl pataruoju metu pasakų autorė savo iniciatyva lankėsi šių mietelių mokyklose ir skaitė vaikams pasakas, mat jautėsi atsakinga, kad dzūkiškumas būtų nešamas ir į šį kraštą.

Lėlių kūrimas – meditacija

Dar vienas pašnekovės užsiėmimas – lėlių kūrimas. "Lėlės mano aplinkoje gyvena nuolat ir yra kasdienybės dalis, nors tai ir neūkiška", – juokiasi moteris.

Lėlės jos gyvenime atsirado kartu su vaikais. Pirmuosius žaislus Ieva pradėjo daryti iš vilnos, kai gimė antras vaikas. Tiesiog labai norėjosi pačiai pasiūti vaikams žaislų. Pirmųjų žinių apie jų kūrimą sėmėsi iš interneto. O kadangi tuo metu studijavo psichologiją ir pedagogiką, sužinojo apie Valdorfo lėles, atėjo ir meninis pajautimas, technika vis tobulėjo. Savo visus vaikus apsiuvo – ir didelius, ir mažus, tada draugių vaikams dovanojo. Vėliau, kai jau gimė ketvirtas vaikas, atrado naują techniką – nertas lėles.

"Galima sakyti, kiekvienas vaikas atnešė man kažkokį naują įkvėpimą, – teigia Ieva. – Juk būdavo toks laikas, kai turi būti šalia vaikų, o kažką kurti norisi. Tad aš siuvau, mezgiau, nėriau. Išmokus technikos, tada jau prasiveržia kūryba. Vaikams paaugus ėmiau kurti lėles apie daržą, apie savo gėlynus. Būdavo, kuriu lėlę, o ji atsineša istoriją. Negana to, kuriant tas mažytes, vos kelių centimetrų lėles, stengiantis suderinti spalvas, medžiagas, nuotaikas, tu iš esmės medituoji. Taip ir gimsta tokios mažos istorijos."

Darbas ūkyje – savanoriškas

Miestiečiai kaime ar kaimiečiai – klausiu pašnekovės, kuo jie labiau jaučiasi.

"Mes kaimiečiai, – tvirtai sako Ieva. – Aš jau dabar savęs miestiete tikrai nelaikyčiau, nes nuo 2009 metų mieste negyvenu. Jau esame, kaip sakoma, prie žemės, turime daržą, ūkį, nors gyvulių nelaikome, bet auginame paukščius – ir dėl kiaušinių, ir dėl mėsos. Visas mūsų laikas prabėga gamtoje."

Vaikams dirbti ūkyje ar darže, pasak moters, jokios prievartos nėra – kiek jiems patiems norisi, tiek jie ir dirba. Bendras privalomas darbas visiems tėra bulvių sodinimas ir bulvių kasimas.

"Mes kviečiame vaikus dalyvauti ir padėti ūkyje, nes reikia pagalbos:  didelė ta mūsų sodyba, ir žolė labai greitai auga. Ravėti tai neverčiu nė vieno, nes žinau, kad berniukai yra berniukai, vargas jiems tokius darbus dirbti. Bet kai man reikia pagalbos ką nors išvežti, išnešti – paprašau, ir jie padeda. O mažasis, penkerių metų Jonukas, ypač domisi ūkio ir daržo darbais. Jo net prašyti nereikia, jis visada šalia. Jis pats pasirenka: ar su mamyte eis į daržą, ar su tėveliu kažkur kažką statyti. Su vyru juokiamės, kad kada nors jis ir perims ūkį."



NAUJAUSI KOMENTARAI

kaimas

kaimas portretas
Veidrodį turi?

Nekenčiu kaimo

Nekenčiu kaimo portretas
Šlykščiau už kaimą nieko nėra.

Anonimas

Anonimas portretas
KAIMAS kaimui nelygu.JEI mokykla už 15-20km,ligoninė už 30 km.VIENA jei turi žemes gerą gabalą,kitkas jei tik kelnes. Visur žmones gyveną,bet jų gyvenimo kokybė galį skirtys.
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių