Didžiausios ir bene labiausiai laukiamos metų šventės neįsivaizduojamos be papuoštos eglės arba bent jos šakelės. Vietoje kirstinio medelio pasirinkusieji į vazoną pasodintą žaliaskarę gali suteikti augalui galimybę naujam gyvenimui.

Klaipėdos valstybinės kolegijos kraštotvarkos katedros asistentė

Gali būti pažeistos šaknys

Į masyvius vazonus dažniausiai sodinamos ne paprastosios, o dygiosios eglės, populiariai vadinamos sidabrinėmis, serbinės, baltosios eglės, taip pat įvairių rūšių kėniai, rečiau – kanadinės cūgos, pušys.

Kėniai ir pušys vertinamos dėl jų savybės nenumesti spyglių visą šventinį laikotarpį – net ir sudžiūvę jie dar kurį laiką gerai laikosi ant šakų. Šventėms puošiamos ir araukarijos. Savo išvaizda jos primena eglę, bet auginamos kaip kambariniai augalai.

Žaluma džiuginę medeliai po švenčių paprastai išmetami. Tačiau augalus su šaknimis galima persodinti lauke.

Norintieji eglutę ar kitą per šventes puoštą medelį toliau auginti savo sklype turi žinoti, kad lengviau prigyja tie augalai, kurie vazonuose buvo daiginami jau nuo sėjinukų. Tada jų šaknys būna pakankamai gerai susiformavusios ir mažiau jautrios persodinimui.

Ar augalas keletą metų buvo auginamas vazonėlyje, galima nustatyti iš lygaus, nepermaišyto substrato paviršiaus, kuriame kartais galima pastebėti ir samanų ar žalių dumblių užuomazgų.

Iš atviro grunto iškastas ir tų pačių metų rudenį į vazoną pasodintas augalas prigis sunkiau. Jo šaknys paprastai apkertamos iki vazono, į kurį bus sodinamos, dydžio. Sujudintas gruntas ir pakirstos šaknys šiltoje patalpoje skatina drėgmės garavimą bei augalo vegetaciją.

Jei medelis yra augesnis, tikėtina, kad žemės bus likusios tik stambiosios skeletinės šaknys, o smulkiųjų, kurios augalo tarpsmui svarbiausios, – nedaug. Toks lauke pasodintas medelis vargu ar prigis.

Jautrūs oro drėgmei

Kuo jaunesnis augalas, tuo jis lengviau pakelia staigius oro temperatūros pasikeitimus. Tačiau tiek mažesniam, tiek didesniam medeliui reikia pereinamojo laikotarpio, per kurį jis spėtų prisitaikyti prie aplinkos pokyčių.

Į ką derėtų atkreipti dėmesį, norint medelį po švenčių vėl sugrąžinti į gamtą? Pirmiausia reikia nepamiršti, kad visi visžaliai augalai per spyglius garina drėgmę. Spygliuočiai daug jautriau reaguoja ne į dirvos, bet į oro drėgmės trūkumą.

Kambaryje laikomi augalai laistomi saikingai, o po švenčių, juos nupuošus, bent kelis kartus per dieną būtina gausiai apipurkšti vandeniu. Ypač daug drėgmės netekę būna medeliai, stovėję arti šilumą skleidusių objektų – radiatorių, židinių, šilumos ortakių. Kad augalui jau pakanka drėgmės, parodo jo tvirti, standūs spygliai bei būdinga spalva.

Šventėms papuoštas medelis, kambaryje išbuvęs daugiau negu dvi savaites, jau bus pradėjęs brinkinti pumpurus ar net sprogti, kitaip tariant, vegetuoti. Tokį augalą iš karto išnešus į minusinės temperatūros aplinką jo pumpurai nušaltų ir kitais metais nebeišaugintų ūglių arba jie būtų silpni.

Pažeistas augalas keletą metų lėčiau augs bei formuosis ir aplinkos tikrai nepuoš. Po švenčių, lauke laikantis neigiamai temperatūrai, prie oro sąlygų augalą būtina pratinti palaipsniui.

Būtina adaptacija

Be abejo, reikėtų atsižvelgti į tai, kiek augalas išbuvo patalpoje ir kiek pažengusi jo vegetacija. Jei medelis patalpoje išbuvo 2–2,5 savaitės, pirmiausia jį reikėtų pernešti į šviesią vėsesnę, ne žemesnės kaip 0–5 laipsn. šalčio patalpą, kad vėl sulėtėtų jo vegetacija.

Vėliau augalą galima laikyti ir nuo 3 iki 8 laipsn. šalčio temperatūroje. Jeigu eglutė pradėjo auginti ūglius, ją būtų tikslinga iki pavasario laikyti šviesioje vėsioje, bet teigiamos temperatūros patalpoje ir negausiai laistant palaikyti vazone drėgmę.

Daugiabutyje augalą laikinai galima pastatyti balkone, tačiau saulėtomis dienomis patartina pridengti nuo tiesioginių saulės spindulių, o įstiklinto balkono langus praverti. Neįstiklintame balkone labai šaltu oru medelį bent nakčiai reikėtų pridengti nuo šalčio. Po maždaug dviejų savaičių jau galima išnešti ir į lauką.

Jei gruntas neįšalęs, augalas laikinai iki pavasario prikasamas su vazonu arba išimtas iš jo pasodinamas į nuolatinę jo augimo vietą.

Sodinamas taip pat, kaip ir augalai rudenį ar pavasarį, tik svarbu šaknis storai apdengti mulčiu, lapais, durpėmis ar bent kelių sluoksnių maišiniu audiniu, kad neiššaltų išjudintos šaknys.

Pavasarį, tik atšilus dirvai, pasodintus medelius būtina gausiai laistyti, ypač jei oras gana sausas ir vėjuotas.