Jei Laisvės alėjos širdyje iškiltų medžiu aptaisytas statinys, reakcija būtų prieštaringa. Bet tik dėl to, kad atsiliekame. Pasaulio architektai didžiuojasi į mūrinę aplinką įterpę medinuką. Medis – ne tik apdailos medžiaga, bet ir laikančioji konstrukcija.
Dera mūrinėje aplinkoje
Kauno centre yra užsilikusių medinių namelių, kurių architektūra primena tradicinius lietuviškus namus: tai stačiakampės dėžutės su šlaitiniais stogais. Tokie medinukai laikomi kaimo, priemiesčio, bet net miesto centro statiniais.
Turtingi kraštai kaip Norvegija nesibaimina atrodyti provincialūs ir natūralų medį pagarbiai eksponuoja šalia mūrinių statinių. Ne tik Skandinavijos, bet ir kitų išsivysčiusių šalių architektai įrodo, kad medinis ar medžiu dekoruotas pastatas gali būti modernus, šiuolaikiškas, estetika stebinantis architektūros kūrinys.
Norvegijos mieste Sandnese, kai šis buvo paskelbtas Europos kultūros sostine, pastatyta masyvi „stoginė“ iš medžio tašų. Tarsi suvenyras iš degtukų atrodantis pastatas iš dalies dengtas stiklu, jis tarnauja įvairiems renginiams. Architektų biuro „Atelier Oslo“ suprojektuoto objekto misija – ne tik suteikti pastogę, bet ir reklamuoti medienos svarbą ir galimybes architektūroje.
Architektūros kataloguose puikuojasi net ir stambūs visuomeninės paskirties mediniai objektai. Kanados mieste Kvebeke įmonės „Daoust Lestage“ kolektyvas prie upės suprojektavo ištisą medinę promenadą su statiniais ir mažosios architektūros elementais.
Zarasų take – maumedis
Medis – vis dar neišsemta dekoro medžiaga, dailylentė – tik viena iš daugybės medienos formų. Prancūzijos sostinėje Paryžiuje vieno statinio fasadas dekoruotas itin universaliai panaudojamais europadėklais. Iš plokščių medinių padėklų suformuota „dygliuota“ plokštuma laikoma itin moderniu sprendimu tradicinės klasikinės architektūros fone. Europadėklai pritvirtinti taip, kad tarsi žaliuzės gali visiškai dengti fasadą arba atverti dalį jo.
Medžiu vis labiau pasitikima ir Lietuvoje. Kaune įsikūrusios Šarūno Kiaunės projektavimo studijos architektai neseniai nudžiugino Zaraso ežero apžvalgos taku. Naujojo statinio laikančiosios konstrukcijos – iš metalo, o laiptai ir pats takas – mediniai.
Šis kūrinys netruko tapti Zarasų miesto simboliu, pelnė ne vieną apdovanojimą. Pasak Š.Kiaunės, takui buvo pasirinktas Sibiro maumedis. Šis mediena savaime yra „riebi“ ir ilgaamžė, todėl, pasak architekto, daugiau niekaip neapdorota. Architektas mano, kad tinkamai prižiūrima ši mediena tarnaus bent 20 metų.
Išliko tarpukario paminklų
Tiesa, anksčiau Lietuvoje mediena buvo pripažįstama kaip lygiateisė statybinė medžiaga ir miesto aplinkoje. Tarpukariu kai kurie turtingi kauniečiai nuomai statė mūrinius namus, o sau statėsi medinius būstus, nes tikėjo, kad mediniame name gyventi komfortiškiau ir sveikiau.
Kai kurios medinės vilos savo forma ir puošyba imitavo mūrinius statinius. Gausybė iškalbingos architektūros medinukų, vilų buvo pastatyta Žaliakalnyje, Panemunėje, Šančiuose, Vilijampolėje, kai kurie iš jų oriai stovi iki šių dienų. Keli autentiški namai išlikę Kauno centre: dvarelio tipo medinis namas Kumelių gatvėje, keli miestiečių gyvenamieji namai K.Donelaičio gatvėje.
Medinės architektūros paveldo specialistų pastebėjimu, kaimo trobesiai, medinės bažnyčios nuo seno buvo gerbiami ir specialistų tyrinėjami, o į medinius miestų namus žiūrėta ne taip palankiai, manant, kad gyventojai medieną naudojo dėl lėšų trūkumo. Vis dėlto jie perspėja, kad visai netekęs medinių namų Kaunas prarastų labai svarbią kultūrinio tapatumo dalį.
Gali pakeisti plieną
Mūsų šalyje susiformavęs mitas, kad medinis namas – trumpaamžis. Mokslininkai tikina, kad naujos technologijos viską verčia aukštyn kojomis.
„Nepaisant to, kad tūkstantmečius gyvename su mediena, galima sakyti, kad pradeda brėkšti medienos laikai. Ateityje ji bus labiau pritaikoma ir ilgalaikė“, – nedvejoja Kauno technologijos universiteto (KTU) Medienos technologijos katedros vedėjas Antanas Baltrušaitis.
Jo duomenimis, 90 proc. JAV pastatų yra mediniai, tik didmiesčiuose vyrauja kitokia architektūra. „Už Atlanto medienos inžineriniai produktai yra labai ištobulinti. Mediena – ne tik dekoratyvinė, bet ir konstrukcinė medžiaga, kuri gali būti pritaikoma statant ir masyvius pastatus“, – pabrėžė mokslininkas.
Pasak jo, perdirbtos medienos savybės geresnės nei tos, kuri tiesiog išpjauta ir išdžiovinta. Iš medienos sukurtas inžinerinis produktas – tai apkrovas išlaikantis elementas, galintis pakeisti plienines sijas, gelžbetonį.
Pažiba – medinis parlamentas
2004 m. atidarytas naujasis Škotijos parlamento Edinburge pastatas pastatytas iš medinių konstrukcijų. „Škotija pasuko į tausojančias, žaliąsias technologijas. Visa Jungtinė Karalystė, galima sakyti, yra pirmaujanti valstybė šioje srityje“, – komentavo A.Baltrušaitis.
Pasak jo, jau nueita labai toli. Per kelias dienas tarsi iš medinių narvelių gali būti sumontuojamas 4–5 butų namas. Iš medinio karkaso gali būti statomi nors ir 6–9 aukštų namai. Konstrukcijos gana patvarios, o svarbiausia – lengvos. Dar vienas medienos privalumas yra tas, kad statyti iš jos yra daug paprasčiau, galima apsieiti be krano ir kai kurių kitų brangių įrengimų.
Mokslininkai atkreipė dėmesį, kad medis nėra labai švaistytina medžiaga. Tik prašmatnus namas gali būti vien iš medžio, o ekonomiškesniems naudojamos ir kitos medžiagos. Pavyzdžiui, karkaso tarpai užpildomi pigesne šiltinimo medžiaga. Pastato apdaila taip pat gali būti įvairi, nebūtinai medinė.
Paprastas, natūralus rąstas, pasak A.Baltrušaičio, dukart brangesnis už inžinerinį, suklijuotą rastą. Vien natūralaus ištisinio rąsto išdžiovinimas sudaro apie 80 proc. rąsto apdirbimo energijos. Medis puikiai dera su kitomis medžiagomis, tad statinio apdailoje gali vyrauti kelios medžiagos.
Mokslininkas neabejoja, kad šiuolaikiškas medinis namas papuoštų kad ir Laisvės alėją. „Tokio konflikto kaip su stikliniu antstatu tikrai nebūtų. Priešingai – tai būtų labai sveikintinas pavyzdys, parodantis ne tik medienos svarbą, bet ir reklamuojantis žaliąją statybą. Į naudą būtų visomis prasmėmis“, – kalbėjo pašnekovas, prisimindamas Škotijos parlamento pastatą.
Malkos – neefektyvus švaistymas
Caro valdymo laikotarpiu ar nepriklausomoje Lietuvoje tarpukariu statytus medinius namus Kauno centre buvo stengiamasi išnaikinti – esą tai provincijos požymis. Jie nepatrauklūs galbūt dėl to, kad, prasidėjus irimo procesui, reikia labai daug pastangų jiems išgelbėti. Lengviau ir pelningiau pastatyti naują, masyvesnį objektą brangioje miesto žemėje.
Vis dėlto šiuolaikiniai namai, kuriuos statant pasitelkiamos naujosios medienos apdirbimo technologijos, galbūt stovės ilgiau už gelžbetoninius namus.
Mokslininkai tikina, kad, atsižvelgiant į medienos tankio ir standumo santykį, geresnės medžiagos dar niekas nesukūrė. Kilogramas medienos yra viena iš stipriausių medžiagų. Kitaip tariant, pasiekti, kad sijos būtų tokios lengvos ir patvarios, įmanoma tik jas gaminant iš medienos.
„Apskaičiuota, kad plieninei sijai reikia šešis kartus, gelžbetoninei – penkis kartus daugiau energijos, nei tokio paties atsparumo medinei sijai pagaminti“, – palygino A.Baltrušaitis.
Maža to, mediena yra ne tik natūrali, bet ir atsinaujinanti medžiaga, kurią reikėtų išnaudoti efektyviau. KTU atstovai iš verslininkų girdi, kad kūrenti malkas yra nuodėminga, kurui galima naudoti nebent medžių šakeles ir žievę. Net drožlės ir pjuvenos gali virsti naudingais medienos gaminiais.
„Mūsų šalyje kasmet nukertama 7 mln. kub. m medienos, o prieaugis yra apie 13 mln. kub. m. Nukertame mažiau nei yra ES vidurkis. Didėja tiek miškų tūris, tiek plotas“, – skaičius pateikė A.Baltrušaitis.
Jo žiniomis, apie 2 mln. kub. m medienos Lietuva eksportuoja. „Jos nepanaudojame pridėtinei vertei sukurti Lietuvoje“, – priekaištauja mokslininkas. Šalyje likusi mediena virsta baldais ir kitokiais interjero gaminiais, statybinėmis medžiagomis, pavyzdžiui, lentomis.
Apdegintas medis – ilgaamžis
Medieną mėgsta ne tik žmogus – ja minta milijardai mikroorganizmų. Mokslininkai suka galvas, kaip pasiekti, kad žmogaus naudojama mediena mikroorganizmų neviliotų. „Reikia atitinkamai apdoroti, kad jie nesunaikintų medienos anksčiau, negu mums reikia“, – pastebėjo KTU Medienos technologijos katedros docentas Darius Albrektas.
Dar proprotėviai žinojo, kad apdegintas medis negenda, nebepūva. Labiau statyboje tai pritaikoma tik dabar.
„Pakaitinus medieną sudeginamos tos medžiagos, kuriomis maitinasi grybai, vabalai, nematodai, bakterijos“, – populiariai paaiškino D.Albrektas. Pasak jo, ant pakaitintos medienos užlašintas vandens lašelis atrodo tarsi gyvsidabris – jis nesusigeria.
Hidrotermiškai apdorota mediena pradėta naudoti plačiai, taip pat ir Lietuvoje: lauko terasoms, pastatų apdailai, mažajai architektūrai. Tokios lentos sudėtos „Žalgirio“ arenos lauko terasose.
Kadangi hidroterminio apdirbimo technologija yra brangi, tokia modifikuota mediena ne visiems įperkama. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad jos priežiūra nereikalaus papildomų išlaidų, jos nereikės perdažyti, ji bus ilgaamžė, investicijos atsiperka. Neabejojama, kad ilgainiui naujoviška mediena pigs ir taps kasdienybe.
Yra ir antras lazdos galas. Pakaitinta mediena nesugeria drėgmės, jos neįmanoma nudažyti, tad reikia tenkintis natūralia spalva. Tad mokslininkai ieško būdų, kaip pašalinti šį trūkumą, dirbama nanodalelių lygiu.
Yra ir daugiau niuansų. Kaitinama mediena šiek tiek praranda tvirtumą. Todėl, pavyzdžiui, išorės apdailai mediena kaitinama daugiau, o konstrukcijoms – mažiau.
D.Albrektas pasakojo, kad medienos paviršius taip pat gali būti padengiamas specialia nanodanga, kuri nebijo drėgmės, medienos paviršius pats nusiplauna, veikiamas ultravioletinių spindulių neyra, nekeičia spalvos, į medį neįsisuka kenkėjai.
KTU atstovai atkreipė dėmesį, kad naujoviškai apdorota mediena išlieka natūrali medžiaga, ji nėra kenksminga žmogui ir aplinkai.
Apdailos medžiagos tobulėja
Vis dėlto kol kas nemažai lietuvių, savo rankomis dailindami namus ar aplinką, susiduria su šviežia, šiuolaikiškai neapdorota mediena.
„Medienos priežiūros variantų dabar yra daugybė. Be hidroterminio apdorojimo, įmirkymo, galima pasitelkti geriausiai žinomus – aliejus, impregnantus, dažus. Yra puikių medienos priežiūros medžiagų, kurios nuolat tobulėja, yra pakankamai natūralios ir patikimai tarnauja“, – tikino KTU specialistai. Jie atkreipė dėmesį, kad priežiūros medžiagos turi būti labai tiksliai parinktos pagal tai, kokiai funkcijai ir kokiomis sąlygomis bus naudojama mediena.
„Jei reikia apdoroti stogo konstrukciją, kuri negaus kritulių, ją nuo biologinių kenkėjų užtenka apsaugoti priemone, pagaminta vandens pagrindu. Jei medį reikia apsaugoti nuo nuolatinės drėgmės, būtina įmirkyti specialiomis priemonėmis. Daugelį priemonių galima įsigyti parduotuvėse, tik reikia atidžiai išsirinkti, ko reikia, naudoti pagal instrukciją. Žinoma, po kelių dešimčių metų medį vis tiek gali tekti šiek tiek atnaujinti“, – paaiškino mokslininkai.
Tiesa, medienos priežiūros priemonės, skirtos naujai medienai, gali netikti seniems namams, kurie jau seniau buvo padengti to laiko medžiagomis. Tad, atnaujinant senus medinukus, gali tekti šauktis paveldo specialistų pagalbos.
„Reikia imtis tinkamų priemonių ir medinukai stovės tiek, kiek norėsime“, – neabejoja A.Baltrušaitis. Pasak jo, mokslininkai ir toliau nepaliauja ieškoti efektyvesnių būdų senajai medinei architektūrai išsaugoti.
Naujausi komentarai