Kau­nie­čiai Vo­bo­le­vi­čiai – apie gy­ve­ni­mą su auk­si­niais ant­ran­kiais

Jie mėgs­ta leis­ti lais­va­lai­kį kar­tu. Jie tu­ri sma­gių kas­die­nių ri­tua­lų, iš ku­rių svar­biau­sias – mal­da. Jie ti­ki, kad šei­ma yra es­mi­nis žmo­gaus pa­šau­ki­mas ir su mei­le at­si­lie­pia į jo šauks­mą. Jie – tė­tis Vin­cen­tas, ma­ma Ing­ri­da ir ke­tu­rios Vo­bo­le­vi­čių at­ža­los – Jo­nas, Pau­li­na, Emi­li­ja ir Juo­za­pas.

– Doc. dr. Vin­cen­tas Vo­bo­le­vi­čius, Niu­jor­ko uni­ver­si­te­to ab­sol­ven­tas, ISM Eko­no­mi­kos ir po­li­ti­kos pro­gra­mos va­do­vas, pa­klaus­tas, kaip dar no­rė­tų pri­si­sta­ty­ti, iš­ta­ria: „Ve­dęs ir tu­ri vai­kų.“ Tai gal jūs ge­ras Elo Ban­džio drau­gas?

– Na, Elas tu­rė­jo tik du vai­kus, o aš – vi­sus ke­tu­ris. Juo­za­pė­liui – dar tik du mė­ne­siai. Pa­sa­ky­čiau, kad esu jau­nas tė­ve­lis, ku­riam jau ei­na 46.

– Ar tie­sa, kad po mo­kyk­los bai­gi­mo net try­li­ka me­tų pra­lei­do­te JAV?

– Tai bu­vo vie­nas iš tų gy­ve­ni­mą kei­čian­čių įvy­kių, kai 1992-ai­siais Lie­tu­vo­je įvy­ko kon­kur­sas, tarp ku­rio lai­mė­to­jų bu­vo ir ma­no var­das. Pen­ki vie­nuo­lik­to­kai bu­vo­me at­rink­ti iš vi­sos Lie­tu­vos, kad ga­lė­tu­me pra­leis­ti me­tus pri­va­čio­se JAV mo­kyk­lo­se. Kon­kur­są, spė­ju, lai­mė­jau dėl to, kad lan­kiau pui­kią Kau­no Jo­no Jab­lons­kio gim­na­zi­ją, ku­rio­je jau nuo pir­mos kla­sės su­stip­rin­tai mo­kė­mės ang­lų kal­bos.

– Ar ga­lė­tu­mė­te api­bend­rin­tai pa­sa­ky­ti, ko­kia šei­mos sam­pra­ta vy­rau­ja už At­lan­to? Juk tur­būt gy­ve­no­te vie­no­je iš ame­ri­kie­čių šei­mų?

– Gy­ve­nau bend­ra­bu­ty­je, ta­čiau bend­ra­vau su dau­gy­be vie­ti­nių šei­mų. La­bai sun­ku api­bend­rin­ti tą ti­piš­ką ame­ri­kie­tiš­ką šei­mą, nes jos mo­de­lis pri­klau­so nuo dau­ge­lio veiks­nių. Aš gy­ve­nau dvie­jo­se skir­tin­go­se kul­tū­ro­se: iš pra­džių – Či­ka­go­je, Pie­tų Ka­ro­li­no­je, vė­liau – Niu­jor­ke. Gal­būt kaip at­sa­ky­mą pa­si­rink­čiau ra­šy­to­jo Le­vo Tols­to­jaus žo­džius, ku­ris sa­kė, kad vi­sos lai­min­gos šei­mos yra lai­min­gos vie­no­dai, o kiek­vie­na ne­lai­min­ga – ne­lai­min­ga sa­vaip. Tad ir Ame­ri­ko­je su­ti­kau dau­gy­bę lai­min­gai su­si­tuo­ku­sių šei­mų, kur du žmo­nės san­tuo­ko­je at­sklei­dė sa­vo es­mi­nį pa­šau­ki­mą. Jiems šei­ma ne­bu­vo tik dar vie­na dė­lio­nės da­lis ša­lia kar­je­ros, ku­riai čia ski­ria­mas mil­ži­niš­kas dė­me­sys. Jei ma­nęs pa­klaus­tu­mė­te, kas aš esu, at­sa­ky­čiau: esu žmo­gus, ka­ta­li­kas, tė­vas, o tik pa­skui – tam tik­ros pro­fe­si­jos at­sto­vas. Jei tą pa­tį klau­si­mą už­duo­tu­mė­te ame­ri­kie­čiui, iš­syk iš­girs­tu­mė­te konk­re­tų at­sa­ky­mą iš pro­fe­si­nės sri­ties, t.y. in­ži­nie­rius, dak­ta­ras, mo­ky­to­jas ir pan. Anot jų men­ta­li­te­to, su žmo­gu­mi, ku­ris ne­puo­se­lė­ja kar­je­ros,  kaž­kas mo­ra­liš­kai ne­ge­rai. Ypač tai ryš­ku Niu­jor­ke. Pa­ži­no­jau vie­ną mo­te­rį, ku­rios duk­re­lė pir­muo­sius žo­džius iš­ta­rė po­rtu­ga­liš­kai, nes sa­vo auk­lę iš Bra­zi­li­jos ma­tė daž­niau nei daug dir­ban­čią mo­ti­ną. Aiš­ku, čia jau la­bai ekst­re­ma­lus pa­vyz­dys. Be­je, ir Lie­tu­vo­je, pa­nar­šęs po so­cia­li­nę me­di­ją, kur tik­rai daug dė­me­sio ski­ria­ma kar­je­rai, da­ly­va­vi­mui svar­biuo­se va­ka­rė­liuo­se su svar­biais žmo­nė­mis, vis daž­niau pa­jun­tu tar­si ko­kį Niu­jor­ko ai­dą.

Jei ma­nęs pa­klaus­tu­mė­te, kas aš esu, at­sa­ky­čiau: esu žmo­gus, ka­ta­li­kas, tė­vas, o tik pa­skui – tam tik­ros pro­fe­si­jos at­sto­vas.

– Ar rim­tų žmo­nių rim­tuo­se su­si­ti­ki­muo­se ne­si­jau­čia­te bal­ta var­na, sa­ky­da­mas, kad ne vers­las, o šei­ma yra svar­biau­sias jū­sų pa­šau­ki­mas?

– At­sa­ky­da­mas į šį klau­si­mą no­rė­čiau, vi­sų pir­ma, pa­si­džiaug­ti sa­vo dar­bo­vie­te – ISM Va­dy­bos ir eko­no­mi­kos uni­ver­si­te­tu, kur tei­gia­mai žiū­ri­ma į šei­mą. Pri­si­pa­žin­siu, kad mes su ke­tu­rio­mis at­ža­lo­mis iš­si­ver­žė­me į prie­kį, bet tri­vai­kių šei­mų čia tik­rai daug. Vi­sai ne­se­niai sa­viš­kiams par­ne­šiau la­bai gra­žių nau­ja­me­čių do­va­nė­lių, skir­tų dar­buo­to­jų vai­kams. Aiš­ku, kad už dyką nie­kas čia duo­nos ne­val­go – sten­gia­mės vi­si, ta­čiau la­bai svar­bus yra ko­lek­ty­vo po­žiū­ris ir jaus­mas, kad ta­ve su­pran­ta, pa­lai­ko. Tai­gi, ar aš jau­čiuo­si bal­ta var­na? Tik­rai ne.

– Po­kal­bio pra­džio­je pri­si­sta­tė­te kaip jau­nas tė­ve­lis, ku­riam jau ne­ma­žai me­tų. Gal ži­no­te at­sa­ky­mą, ko­dėl šiuo­lai­ki­niai jau­ni žmo­nės mie­liau au­gi­na šu­nis, ka­tes, bet ne­sku­ba au­gin­ti vai­kų?

– Svar­biau­sia prie­žas­tis, ma­nau, yra tai, kad jau­ni žmo­nės ne­sku­ba tuok­tis. Jei ne­tu­ri sta­bi­lios ap­lin­kos, na­tū­ra­lu, kad ne­puo­la strim­gal­viais pla­nuo­ti vai­kų. Jau­ni žmo­nės pir­miau no­ri pa­da­ry­ti kar­je­rą, su­si­kur­ti fi­nan­si­nį pa­grin­dą, o tik pa­skui gal­vo­ti apie vai­kus. Jie ne­no­ri pa­lik­ti dar­bo ap­lin­kos sa­vo pro­duk­ty­viau­siais jau­nys­tės me­tais. De­ja, ape­ti­tas au­ga be­val­gant. Dėl to pri­stab­dy­ti kar­je­rą tam­pa sun­ku net ir su­si­kū­rus fi­nan­si­nį pa­grin­dą. Vei­kia ir so­cia­li­nės prie­žas­tys, nor­mos, kiek vai­kų tu­rė­ti at­seit yra nor­ma­lu, o kiek ne. Čia la­bai svar­bus ti­kė­ji­mas. Tar­kim, tarp mū­sų, ti­kin­čių­jų šei­mų, yra moks­lų dak­ta­rų, pui­kių sa­vo sri­ties pro­fe­sio­na­lų, ku­riems vis tiek svar­biau­sia yra šei­ma, o ne kar­je­ra. Štai ko­dėl ma­nau, kad bū­tent ti­kė­ji­me sly­pi ga­li­my­bė pa­ge­rin­ti lie­tu­vių de­mog­ra­fi­nę pa­dė­tį.

Požiūris: pasak V. Vobolevičiaus, labai svarbią vietą šeimos gyvenime užima tikėjimas. I. ir V. Vobolevičių asmeninio archyvo nuotr.

– Jū­sų žmo­na Ing­ri­da (36 me­tų) yra lie­tu­vių fi­lo­lo­gė, šiuo me­tu – vai­ku­čių au­gi­ni­mo ato­sto­go­se, ku­rios tę­sia­si jau…

I.V.: ... Be­veik de­šimt me­tų. Ka­dan­gi di­džią­ją lai­ko da­lį uži­ma vai­ku­čių prie­žiū­ra, šiuo me­tu ma­no dar­bas yra bū­ti ma­ma. Vy­riau­siam Jo­nui – aštuoneri su pu­se. Pau­li­nai – penkeri su pu­se­le. Mū­sų vai­kai iš­ties la­bai įdo­miai gi­mę: du – ge­gu­žę, du – spa­lį. Tuodu ru­de­ni­niai – mū­sų jau­nė­liai Emi­li­ja (trejų me­tų) ir Juo­za­pas (dviejų mė­ne­sių). Pau­li­na su Emi­li­ja lan­ko ka­ta­li­kiš­ką „Švie­sos“ dar­že­lį-mo­kyk­lą, o Jo­nu­kas yra Kau­no Ber­nar­do Braz­džio­nio mo­kyk­los ant­ro­kas. Se­ne­liai va­di­na jį se­na gal­va. Su ang­lų kal­bos mo­ky­to­ja sū­ne­lis ne­se­niai dis­ku­ta­vo, kaip el­gė­si KGB Lie­tu­vo­je po karo… Jam pa­tin­ka rim­tos te­mos.

– Ar tu­rė­jo­te lai­ko pa­si­džiaug­ti vie­nas ki­tu, o gal iš­syk po ves­tu­vių ėmė skris­ti gand­rai? Gal pa­tys esa­te ki­lę iš gau­sių šei­mų, kad už­si­pra­šė­te Die­vu­lio net ke­tu­rių vai­ke­lių?

V.V.: Ne­sa­me iš dau­gia­vai­kių šei­mų, vei­kiau – prie­šin­gai. Aš vien­tur­tis, žmo­na tu­ri se­se­rį. Iš pra­džių pla­na­vo­me bent tris, kad ne­bū­tų liūd­na, o pa­skui Die­vas do­va­no­jo dar. Iš­si­laks­ty­ti lai­ko ir­gi tu­rė­jo­me – vi­sus pu­sant­rų me­tų, kiek drau­ga­vo­me. Už­te­ko ir bai­da­rėms, ir dvi­ra­čių žy­giams, ir toms ro­man­tiš­koms aki­mir­koms dvie­se. Bet jau kai su­si­tuo­kė­me, rim­tai ėmė­mės vy­ro ir žmo­nos pa­rei­gų.

I.V.: Po ves­tu­vių vai­ku­čiai gi­mė vie­nas po ki­to. La­bai jų lau­kė­me. Ir tik­rai ne­tu­rė­jo­me no­ro, kad štai su­si­tuok­si­me, tuo­met dar pa­gy­ven­si­me sau, o pa­skui jau pla­nuo­si­me vai­kus. Ne. Kai su­si­tuo­kė­me, jau bu­vo­me vi­siš­kai su­bren­dę šei­mai ir ėmė­mės tė­vų pa­rei­gų at­sa­kin­gai.

Turtas: auksiniais antrankiais juokais savo keturis vaikučius vadinantys I. ir V.Vobolevičiai dar neapsisprendę, ar Dievulio prašys penktojo. I. ir V. Vobolevičių asmeninio archyvo nuotr.

– Daž­nai šei­mų psi­cho­lo­gai, kvies­da­mi po­ras į sa­vo ren­gia­mus se­mi­na­rus, vi­lio­ja jas rek­la­mi­niais šū­kiais: kaip san­tuo­ko­je iš­lik­ti sa­vi­mi, kaip su­gy­ven­ti, kai du žmo­nės to­kie skir­tin­gi. Ne­sa­te psi­cho­lo­gai, bet gal jau ži­no­te at­sa­ky­mą?

V.V.: Kaž­ka­da iš Iz­rae­lio pas mus į sve­čius bu­vo at­vy­ku­si bi­čiu­lių po­ra, jau nu­gy­ve­nu­si san­tuo­ko­je dau­gy­bę me­tų. Kai mo­ters pa­klau­siau, ar nie­ka­da gy­ve­ni­me jai ne­bu­vo šo­vu­si min­tis skir­tis, ji tik šyp­te­lė­jo ir at­sa­kė anek­do­tu: „Skir­tis tik­rai ne, bet nu­žu­dy­ti jį – o taip!“ Kai ei­ni į san­tuo­ką kaip į san­do­rą tarp vy­ro ir žmo­nos, ma­tant Die­vui, vi­siš­kai at­krin­ta sky­ry­bų klau­si­mas. Bū­na mo­men­tų, kai imie­si už gal­vos ir klau­si sa­vęs: o, var­ge! Ką aš pa­da­riau?! Bet ži­no­da­mas, kad vis tiek ne­si­skir­si, tu pra­de­di gy­ve­ni­mą su tik­ru žmo­gu­mi, o ne tuo pa­gra­žin­tu, ku­rį pa­ži­no­jai iki ves­tu­vių. Praei­na kaž­kiek me­tų ir ne­ju­čia pa­ma­tai, kad da­ly­kai, ku­rie iš pra­džių la­bai er­zi­no, da­bar yra ma­žiau reikš­min­gi. Imi jų ne­pas­te­bė­ti, nes ir pa­ts pa­ma­žu kei­tie­si.

– Ir tuo­met šei­mą už­val­do idi­liš­ka kas­die­ny­bė. Bet ar ji įma­no­ma, tu­rint  tiek vai­ku­čių?

V.V.: Ma­no am­ži­na­til­sį mo­čiu­tės se­suo bu­vo su­gal­vo­ju­si pui­kią fra­zę apie vai­kų au­gi­ni­mą. Ji vai­kus vadino… auk­si­niais ant­ran­kiais. Iš tie­sų jie la­bai pa­kei­čia gy­ve­ni­mą, bet tuo gra­žiuo­ju kam­pu. Na, neiš­va­žiuo­ji į Bar­se­lo­ną, bet nu­va­žiuo­ji į Pa­ne­mu­nės ši­lą pa­le­sin­ti an­čių. Ir kai ma­tai, ko­kį ma­lo­nu­mą tai su­tei­kia ta­vo vai­kams, pa­mirš­ti vi­sas bar­se­lo­nas. Bet čia jau kal­ba­me apie ro­man­tiš­ką­ją šei­mi­nio gy­ve­ni­mo pu­sę. Kas­die­ny­bė­je vis­ko bū­na. Daž­niau­siai kaž­kas iš­li­pa iš lo­vos ry­te ne ta ko­ja ir šau­kia: „Nei­siu į dar­že­lį!“ Tuo­met pra­si­de­da de­ry­bos ir vi­so­kios įma­no­mos tak­ti­kos (juo­kia­si).

– Šne­ka­te, lyg tu­rė­tu­mė­te lai­ko da­ly­vau­ti to­je kas­die­nė­je ru­ti­no­je, ku­riai, spė­ju, la­biau va­do­vau­ja žmo­na. ISM Eko­no­mi­kos ir po­li­ti­kos pro­gra­mos va­do­vas ri­ša­si kak­la­raiš­tį, šo­ka į dar­bi­nį kos­tiu­mą ir le­kia po­li­ti­kuo­ti į ISM (iro­ni­zuo­ju, ži­no­ma).

I.V.: Ši­ta kri­ti­ka ma­no vy­rui netinka… Jei yra pa­sau­ly­je to­bu­las tė­tis, vy­ras, tai mū­sų Vin­cen­tas. Pa­ti­kė­ki­te, nors jo dar­bo krū­vis iš­ties la­bai di­de­lis, tė­tis su vai­kais lai­ko pra­lei­džia daug. Jis kaž­kaip mo­ka grį­žęs iš dar­bo sa­vo rū­pes­čius pa­lik­ti už du­rų ir per­si­jung­ti į tė­ve­lio re­ži­mą. Tai di­džiu­lė pa­gal­ba man, nes va­ka­rop jau­čiuos emo­ciš­kai iš­sunk­ta. Va­di­nu juos ma­žu­čiais, dė­me­sio iš­troš­ku­siais ryk­liu­kais, ku­rių kiek­vie­nas tem­pia ma­mą į sa­ve.

V.V.: Mū­sų na­mų dar­bo krū­vis kei­čia­si pri­klau­so­mai nuo me­tų lai­ko. Kol ne­bu­vo gi­męs Juo­za­pė­lis, Jo­nas išei­da­vo į mo­kyk­lą, Pau­ly­tė – į dar­že­lį, o na­muo­se lik­da­vo vie­nin­te­lė Emi­li­ja. At­si­ra­dus Juo­za­pė­liui, si­tua­ci­ja pa­si­kei­tė. O jei, ne­duok Die­ve, pra­si­dė­tų ka­ran­ti­nas ir vi­si vai­kai su­gu­žė­tų į na­mus, vėl bū­tų ki­to­kia tvar­ka (pa­na­šiai, kaip jiems ser­gant). Žmo­na tei­sy­bę pa­sa­kė, kad aš daž­nai na­muo­se at­lie­ku vai­kų dis­nei­len­do vaid­me­nį ir lei­džiu jai pail­sė­ti. Tu­riu net tam tik­rą su­tar­ti­nį bel­di­mą į du­ris, ku­rį iš­gir­dę vai­kai su­le­kia į laip­ti­nę, ir žai­di­mai pra­si­de­da. Tik­rai su­pran­tu Ing­ri­dą, ku­riai ten­ka ne tik ma­mos vaid­muo, bet ir ga­min­ti mais­tą, skalb­ti dra­bu­žius, paim­ti vai­kus iš mo­kyk­los, nu­vež­ti juos į bū­re­lius ir kt.

– Tur­būt šiais lai­kais dar­bų į vy­riš­kus ir mo­te­riš­kus jau nie­kas ne­bes­kirs­to?

V.V.: Nuo ma­žu­mės ma­ne ma­ma mo­kė, kad ge­ras vy­ras tu­ri mo­kė­ti pa­da­ry­ti mo­te­riš­kus dar­bus. Kai ku­rie dar­bai yra gry­nai ma­no – rū­šiuo­ti šiukš­les, jas iš­neš­ti, plau­ti in­dus (nors skam­ba la­bai mo­te­riš­kai), ruoš­ti kai ku­riuos pa­tie­ka­lus. Bet va­ly­ti dul­kes man ne­tin­ka. Kai dar gy­ve­nau Ame­ri­ko­je ir kaž­kas pa­sa­kė, kad ne­va­lau dul­kių, aš ant dul­ki­no te­le­vi­zo­riaus nu­pie­šiau be­si­šyp­san­tį vei­du­ką ir pa­sa­kiau, kad va­ly­ti  dul­kes yra gy­ve­ni­mo švais­ty­mas. Ka­dan­gi Ing­ri­da ma­no ki­taip – ji jas va­lo. Koks dar­bas ne­mie­las abiem? Hmm… Tik­rai abu ne­mėgs­ta­me ra­gin­ti vai­kų, kad jie su­si­tvar­ky­tų sa­vo žais­lus. Sce­na­ri­jus pa­pras­tai kar­to­ja­si. Ing­ri­da pa­pra­šo, jie ne­klau­so, ta­da įsi­trau­kiu aš, ku­rio bal­sas sto­res­nis ir grės­min­ges­nis (juo­kia­si).

Na, neiš­va­žiuo­ji į Bar­se­lo­ną, bet nu­va­žiuo­ji į Pa­ne­mu­nės ši­lą pa­le­sin­ti an­čių. Ir kai ma­tai, ko­kį ma­lo­nu­mą tai su­tei­kia ta­vo vai­kams, pa­mirš­ti vi­sas bar­se­lo­nas.

– Kuo re­mia­si jū­sų tė­viš­kas auk­lė­ji­mas – kny­go­mis apie vai­kų psi­cho­lo­gi­ją, tė­vų, se­ne­lių pa­vyz­džiu, o gal tie­siog šir­dies kal­ba?

V.V.: Daž­nai psi­cho­lo­gų straips­niuo­se bū­na pri­ra­šy­ta daug gra­žių da­ly­kų, ku­rie sun­kiai įgy­ven­di­na­mi pra­kti­ko­je. Tar­kim, vai­kas tu­ri mo­ky­tis dėl to, kad jam įdo­mu, o ne dėl to, kad jam pa­ža­dė­tas kaž­koks at­ly­gis už moks­lą. Skam­ba gra­žiai. O kas, jei kaž­koks svar­bus da­ly­kas jo ab­so­liu­čiai ne­do­mi­na?! Tuo­met ten­ka im­tis pa­ties su­gal­vo­tų tak­ti­kų: „Kai pa­da­ry­si tą ir tą, gau­si pa­žais­ti sa­vo mėgs­ta­mą te­le­fo­no žai­di­mą!“ O dėl bend­ra­vi­mo su vai­ku? Ma­no tė­vai vi­sa­da ak­cen­ta­vo, kad su vai­ku rei­kia bend­rau­ti pa­gar­biai, kaip su sau ly­giu, t.y. jei da­vei pa­ža­dą – iš­te­sėk, jei klau­sia – nuo­dug­niai paaiš­kink. Kar­tais Ing­ri­da pyks­ta, kad ati­mu iš vai­kų vai­kys­tę kal­bė­da­mas su jais apie pa­sau­lio ten­den­ci­jas ir pan. Bet jei Jo­nas do­mi­si, tai su­gu­lę va­ka­re prieš mie­gą mes vie­toj pa­sa­kos dis­ku­tuo­ja­me apie tai. Tą pa­tį da­ry­da­vo ir ma­no tė­vai.

– Šiuo­lai­ki­nės mo­te­rys ver­žia­si da­ry­ti kar­je­rą, o su­kū­ru­sios šei­mą  plė­šo­si tarp pa­rei­gų ir na­mų. Ar jūs, Ing­ri­da, mo­ti­nys­tę prii­ma­te ra­miai ir ne­stre­suo­ja­te, kad gy­ve­ni­me kaž­ko ne­spė­si­te – tar­kim, ap­si­gin­ti dak­ta­ro di­ser­ta­ci­jos ar pa­ra­šy­ti ku­li­na­ri­nio be­stse­le­rio?

I.V.:– Iš pra­džių tu­rė­jau su­tar­ti su sa­vi­mi, kad, gi­mus vai­kui, gy­ve­ni­mas pa­si­keis kar­di­na­liai. Vai­kams paau­gus ir at­si­ra­dus tru­pu­tį lais­vo lai­ko, ėmiau mąs­ty­ti, ką no­rė­čiau veik­ti. Bet šiuo me­tu, lai­ky­da­ma ant ran­kų ma­žą­jį Juo­za­pė­lį, ga­liu pa­liu­dy­ti, kad gy­ve­nu lai­min­giau­sią sa­vo gy­ve­ni­mo va­rian­tą. Gal pa­si­ro­dy­siu ne­ma­din­ga, bet nie­ka­da ne­tu­rė­jau tiks­lo pa­da­ry­ti stul­bi­nan­čios kar­je­ros. Pag­rin­di­nis ma­no tiks­las vi­suo­met bu­vo šei­ma. Tie­sa, bu­vau pra­dė­ju­si mo­ky­tis tink­la­raš­čių pro­gra­ma­vi­mo, bet gi­mus Juo­za­pė­liui te­ko ku­riam lai­kui ati­dė­ti pa­mo­kas. Vis dėl­to sa­kau, kad ne­su au­ka, o la­bai lai­min­gas žmo­gus, tu­rin­tis nuo­sta­bią ga­li­my­bę bū­ti ma­ma!

Tandemas: vyresnėliai Jonas ir Paulina – didieji Astridos Lindgren kūrybos gerbėjai. I. ir V. Vobolevičių asmeninio archyvo nuotr.

– Jums, Vin­cen­tai, la­bai pa­si­se­kė: Ing­ri­da – su­per­ma­my­tė iš pri­gim­ties. Ar su­tik­tu­mė­te iš­leis­ti ją sa­vait­ga­liui pail­sė­ti ir pa­si­lik­ti vie­nas su ke­tu­riais vai­kais?

V.V.: O ką – kai žmo­na iš­va­žia­vo gim­dy­ti ket­vir­to, aš su tri­mis li­kau na­muo­se (kva­to­ja­si). Bet jei rim­tai, mums nė­ra po­rei­kio kaž­kur iš­vyk­ti po vie­ną. Vis tiek pa­skui min­ti­mis, šir­di­mi esa­me kar­tu. Ži­no­ma, jei jau Ing­ri­da už­si­no­rė­tų pa­siim­ti lais­vą sa­vait­ga­lį, ma­nau, ir vie­nas su­si­do­ro­čiau –įves­čiau ko­kią links­mą tvar­ką ir vi­si sma­giai pa­šėl­tu­me.

I.V.: Pri­si­mi­niau is­to­ri­ją apie saus­kel­nių kei­ti­mą, nes kai gi­mė Jo­nu­kas, abiem bu­vo bai­su jį im­ti ant ran­kų, o kur dar čia saus­kel­nes keis­ti... Vin­cen­tas pir­mas ėmė­si ini­cia­ty­vos. Vy­ras did­vy­riš­kai kei­tė jas tol (nors ran­kos pa­čiam dre­bė­jo), kol aš įsi­drą­si­nau ir ne­ju­čia nu­ša­li­nau jį nuo šių pa­rei­gų.

– Ar jū­sų gau­si šei­ma tu­ri ko­kių nors sma­gių kas­die­nių ri­tua­lų?

V.V.: O kaip­gi! Ry­tą pra­de­da­me mal­da, va­ka­rą ir­gi bai­gia­me bend­ra mal­da. Sek­ma­die­niais da­ly­vau­jame šv.Mi­šio­se. Vi­sai ne­se­niai mū­sų Pau­ly­tė įdie­gė dar vie­ną mal­de­lę prieš val­gį, ku­rią iš­mo­ko „Švie­sos“ mo­kyk­lo­je. Mie­lai ją kal­ba­me vi­si. Kaip ir val­gy­ti sė­da­mės vi­si drau­ge. Daž­nai vai­kai no­ri, pa­grie­bę ko­kį su­muš­ti­nį, bėg­ti nuo sta­lo, bet sten­gia­mės už­kirs­ti tam ke­lią. Va­ka­rais ski­ria­me lai­ko gra­žiems, pra­smin­giems fil­mu­kams žiū­rė­ti, ku­riuos anks­čiau pa­rink­da­vo­me mes su žmo­na, bet da­bar jau vy­res­nie­ji, iš­siug­dę sko­nį, pa­tys va­do­vau­ja pro­ce­sui. Dar vie­nas ma­lo­nus ri­tua­las – kny­ge­lių skai­ty­mas prieš mie­gą. Šiuo me­tu vai­kai be ga­lo ža­vi­si Ast­ri­dos Lindg­ren kū­ry­ba.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Sasnausko kaimynė

Sasnausko kaimynė portretas
Su visa pagarba šiai gražiai šeimai. Vaikučiai auga apsupti meilės. Tėvelis kas rytą jiems mojuoja išeidamas į darbą.Supermamytė su tuomet trim vaikučiais ( vienas kūdikis nešioklėje, kiti du greta) bei pirkinių krepšiais, nes nevairuoja.Labai noriu palinkėti būtent jaunai mamytei sveikatos ir rasti malonių akimirkų sau palepinti...

Aleksandra

Aleksandra portretas
Sėkmės, geros sveikatos, o džiaugsmo turite. Žaviuosi Jūsų šeima. Vaikai gražūs, kaip lėlės. Būkit laimingi.

šaunu

šaunu portretas
ir gyvena graži šeima, negalvodama apie šeimų maršus.Ačiū jums.
VISI KOMENTARAI 14
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių