Didžioji dalis Kauno stambiosios pramonės kapituliavo, tik milžiniški pastatai dar liudija apie kadaise kunkuliavusią gamybą. Keliuose fabrikuose išdrįstama pavergti pramonines erdves išsaugant industrinį stilių.

Gamyklų – daug, tinkamų – mažai

Gamykliniai būstai, studijos, biurai jau įleido šaknis Vilniuje. Kaune – dar tik užuomazgos. Vis dėlto yra keletas vietų, kur yra įrengti loftai.

Kailių apdirbimo gamyklos viename iš cechų sukurta erdvė pasilinksminimams, kultūros renginiams. Penkių aukštų pastatas iš išorės nė neišduoda, kad čia šėliojama. Pro senus langus, atrodytų, turėtų švilpauti vėjai, kai kurie stiklai net įskilę, fasadas nešiltintas, apšiuręs.

Jauni verslininkai pramogų vietai ieškojo būtent pramoninių erdvių. Rasti tinkamas patalpas, pasak jų, buvo labai sudėtinga, nes siekta, kad jos būtų kuo arčiau miesto centro. Be to, planuojama, kad tai bus ilgalaikis projektas, ne vieniems metams. Kai kurios apžiūrėtos patalpos buvo visiškai apleistos, kai kurias patrauklias erdves jau nuspręsta panaudoti kitiems tikslams ar visai nugriauti.

Investuoti savas lėšas, pasakojo vienas idėjos autorių Algirdas Pukis, vertėjo tik į tokias patalpas, kurias galima nuomoti ilgesnį laiką.

„Dairėmės ir į “Drobę„, bet ją jau baigia nugriauti. Avalynės gamyklos “Lituanica„ pastate patalpos prastos būklės, be to, neaiškūs tolesnis jų likimas. Mūsų pasirinkto kailių fabriko pastato griauti šeimininkai neplanuoja. Apskritai šiame pastate priimtina gamyklinių erdvių, loftų, plėtojimo idėja“, – pasakojo interjero dizainą kūręs architektas Rimantas Giedraitis.

Įžengę į išnuomotas buvusio cecho erdves, naujieji šeimininkai gamybinių technologijų jau nematė. Penkių metrų aukščio patalpų sienos buvo išdažytos itin sunkiai nusigramdančiais geltonais dažais, naujieji patalpų šeimininkai nusprendė juos pašalinti. Sienų gramdymas iki betono – bene daugiausiai kainavęs remonto darbas. Po to betoninės sienos nudažytos pilkai. Tik grindys paliktos tokios, kokios buvo.

Turi būti paprasta, nebrangu

Milžiniškoje, maždaug 1 500 kv. m ploto erdvėje laikančių kolonų griauti negalima, o statyti papildomas pertvaras ar griauti nelaikančiąsias sienas niekas nedraudė. Tad pailgą cechą naujieji šeimininkai padalijo į dvi sales. Vienoje iš jų pastatytas laiptuotas amfiteatras. Pakylos viduje įrengti tualetai, o užkopus ant viršaus – jauki salelė vakarojantiesiems.

Nauji metaliniai laiptai, vedantys iš lauko į antrąjį aukštą, – bene rimčiausias naujas statinys įgyvendinant sumanymus. Tam reikėjo išgriauti dalį lubų ir sienos.

Viso penkiaaukščio pastato išorinės sienos nešiltintos. Galbūt, svarstė architektas R.Giedraitis, ateityje, atnaujinant visą namą, jis bus šiltinamas. Kol kas renginių erdvė, kai reikia, pašildoma karštu oru.

Interjero dizainą iš pirmo žvilgsnio galima būtų vadinti ekonominiu, tačiau tokia buvo vizija. Pasak R.Giedraičio, lofto prigimtis ir yra tokia: nebrangios, bet labai erdvios pramoninės patalpos, jas panaudojant, nedaug keičiama.

„Vėliau šios idėjos transformavosi. Tokių patalpų kainos, sakoma, pabrango dešimtis kartų, loftai tapo madingi“, – pastebėjo architektas.

Pasak R.Giedraičio, apipavidalinant cecho erdves stengtasi atsigręžti į loftų eros pradžią. Panaudoti paprasti dalykai – metalinės statinės, europadėklai ar šviestuvai, kurie iš tikrųjų yra parduotuvėje pirktos nešiojamosios darbinės lempos.

„Pirmieji loftų gyventojai, tarp kurių vyravo menininkai, taip ir versdavosi, panaudodami paprastus dalykus“, – pridūrė interjero autorius.

Patalpoje, į kurią nepatenka natūrali dienos šviesa, vyrauja pilka, juoda, raudona spalvos. Be to, klubinę nuotaiką kuria kintantis spalvotas diodinis apšvietimas.

Prieš pradėdami pertvarkyti gamyklos erdves, jauni vyrai apžiūrėjo ne vieną įgyvendintą projektą Vokietijos sostinėje Berlyne. „Ten fabrikai gerokai didesni nei čia. Juose įrengtos kavinės, barai, meno galerijos, klubai, jaunimo viešbučiai“, – pasakojo architektas. Amfiteatro idėją, neslėpė pašnekovai, jie parsivežė iš Berlyno.

Palėpės gyventi nepritaikė

Berlynas, galima nuspėti, įkvėpė ir kaunietį keramiką Gediminą Šibonį. Prieš kelis dešimtmečius menininkas buvo išvykęs dirbti į meno akademiją Vokietijoje. Ji buvo įsikūrusi būtent buvusios stiklo gamyklos erdvėse. Grįžus į nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą, jam pavyko įsigyti vieno aukšto mūrinį pastatą su mansarda savo studijai.

Tai buvęs mėsos kombinato ūkinis pastatas, kuriame buvo sandėliuojami įvairūs rakandai. Tiesa, menininkas norėjo įsigyti maždaug 200 kv. m ploto patalpas, tačiau mažiausias galimas plotas čia buvo 1 000 kv. m. Tad visą namą, tuo metu prigrūstą įvairiausių daiktų, jis ir įgijo.

Šiuo metu keramiko darbui pritaikyta maždaug ketvirtadalis ploto, likusios erdvės skirtos sandėliuoti, o erdvi mansarda atgyja per įvairius nekomercinius renginius.

Kadangi namas nėra saugoma architektūros vertybė, buvo padidintos langų angos, o likusios plytos panaudotos sienų dekorui interjere. Buvusiame sandėlyje įrengta daug pertvarų, didelė erdvė suskaidyta į atskirus kambarėlius – kabinetą ir keramikos darbų gamybos zonas. Tiesa, šiame pastate lubos nėra tokios aukštos, kaip įprasta gamykloms, tačiau pramoninę prigimtį išduoda gelžbetonio kolonos, dunksintys metaliniai laiptai.

„Galvojau viršuje įrengti gyvenamą erdvę“, – prisipažino keramikas, tačiau idėja liko neįgyvendinta. Mansardos erdvę puošia medinių sijų eilės, o baldai – laikini: pamesti keli rąstigaliai, baras sukrautas iš senų, bet nesumūrytų plytų, seni minkštasuoliai taip pat retsykiais suteikia kažkam komforto.

Kombinato teritorijoje – chaosas

G.Šibonio duomenimis, 16 ha užimančioje mėsos kombinato teritorijoje, kurioje yra 32 pastatai, savininkų ir nuomininkų – daugybė. Kiekvienas tvarkosi taip, kaip išmano. Kad visas „miestelis“ būtų pertvarkytas protingai, G.Šibonio nuomone, tam turėtų padėti miestas. Kol kas bendrą infrastruktūrą pagal išgales kuria pastatų šeimininkai.

Kad mėsos kombinato kompleksas būtų pritaikomas kompleksiškai, architektūrinis rezultatas būtų vientisas, G.Šibonio įsitikinimu, reikalingas koordinatorius. „Kol kas visi čia įsikūrusieji rūpinasi tik tuo, kaip uždirbti kapeiką. Gamyklos pastatų ateitimi reikėjo rūpintis pradžioje, kai tik ji buvo privatizuota“, – teigė pašnekovas.

Nemaža dalis buvusio Kauno mėsos kombinato pastatų jau yra pakeitusios savo veidą. Vieni šiltinami ir dekoruojami įvairiomis apdailos plokštėmis, kiti – palaikomi, kokie buvę, treti – stūkso yrantys. Virš senų įvažiavimo vartų tebėra sovietinis užrašas „Kauno mėsos kombinatas“ – tarsi paminklas išnykusiam „dešrelių miesteliui“.

Gamyklinės erdvės turi vertę

Angliškai „loft“ reiškia – palėpė, viršutinis aukštas, pastogė, galerija. Nuo šio žodžio kilo būsto tipo pavadinimas loftas. Šį žodį jau leidžiama vartoti ir lietuvių kalba. Loftai radosi Amerikoje, o prieš pusšimtį metų jie tapo populiarūs ir Vakarų Europoje. Stingant žemės mieste, apleistų gamyklų patalpomis pirmiausia susidomėjo menininkai. Tam labai tiko apleistos gamyklos ar kiti pramoninės paskirties pastatai su didelėmis erdvėmis. Priimta, kad mažesnė nei 100 kv. m ploto patalpa į „lofto“ statusą pretenduoti negali. Didelė erdvė gali būti skaidoma nebent atskiriant pagalbines patalpas, įrengiant miegamąjį. Loftams būdingos aukštos, kartais iki 10 m aukščio lubos, dideli langai, atviros laikančiosios konstrukcijos, metalinės sijos, atviro plytų mūro ar betono elementai, metalas, stiklas, plastikas.