Jei nukeliauti į Japoniją ar Kiniją jums per brangu, galima kad ir traukiniu nukakti į Telšius ir patirti gan tikroviškų Rytų šalių įspūdžių. Šių dviejų šalių žemaitišką versiją savo namuose pateikia vietinis menininkas.
Maisto kvapų nesklinda
Žemaitijos sostine laikomų Telšių miesto centras yra urbanistinis paminklas, mieste yra ne vienas įdomus architektūros objektas. Rytietiškos kultūros ženklų reikia ieškoti ne centre, o vienoje gatvelių individualių namų kvartale. Čia neįmanoma nepastebėti keistais užrašais ir dekoracijomis apkarstytos tvoros. Akį traukia užrašai „Kinija“, „Kiponija“, hieroglifai. Tenka pasukti galvą mėginant iššifruoti, ką reiškia ir kiti tekstai, kurie, pasirodo, užrašyti žemaitiška tame.
Ryškių spalvų puošybos motyvai pakiša mintį – gal tai kinų restoranas? Išorė – tik nedidelis trupinėlis to, kas glūdi kitapus tvoros. Ir čia netarška indai, keptuvėse nrčirška maistas.
Pasiprašius į svečius ant iškabos nurodytu telefonu, sutartu laiku duris atveria blizgiu siuvinėtu švarku ir kūgio formos, gintarais dekoruota skrybėle pasipuošęs vyras.
Įžengus pro vartelius atsiveria visa karalija: skulptūros, dekoracijos, augmenija ir daug visa ko, sunkiai nusakomo. Atrodo, kad kiekvienas šio kiemo kvadratinis centimetras yra išnaudotas tam, kad mintimis nukeltų lankytoją į Rytus. Autorius kas žingsnelį nepaliaudamas dėsto kiekvieno sutikto objekto paskirtį ir prasmę, atsiradimo istoriją.
Net ir senasis tarpukario laikų namas priderintas prie supančios aplinkos – stogą paraito primityvi puošyba, ant fasadų – freskos. Geriau įsižiūrėjus galima pamatyti, kad viskas padaryta iš elementarių, po ranka esančių dalykų. Daug kur matomi spalvoti skrituliukai – tai metaliniai konservavimo dangteliai.
Viso to sutvėrėjas Alfredas Algirdas Jonušas save pristato netaupydamas laiko: „Esu ordino “Už nuopelnus Lietuvai„ medalininkas, Telšių miesto garbės pilietis, dailininkas, juvelyras, gaminęs papuošalus prezidentams, mano parodos buvo...“.
Užkrėtė japono kūriniai
Kas atpūtė į Žemaitijos sostinę Rytų vėjus? A.A.Jonušas Kinijoje niekada nebuvo, o į Japoniją nuskrido gana neseniai, nors šios šalies atributika jau daugiau kaip 30 metų karaliauja telšiečio kieme.
Dėl surytėjimo kaltas visame pasaulyje garsus japonų architektas. Vis dėlto šio netikėto posūkio istoriją Alfredas pradeda pasakoti dar nuo ankstesnių laikų.
Mūrinis tėvų namas, statytas 1939 m., buvo gyvenamas tik priekinėje dalyje. Pastato gilumoje buvo įrengtos dirbtuvės, kuriose buvo remontuojama įvairiausia ano meto technika. Tėvas turėjo net juodojo metalo liejyklą, buvo nupirkęs siauruko garvežį. „Garvežys turėjo sukti elektrą pusei miesto. Vėliau pats tėvas žuvo po traukiniu Kėdainių rajone, kai karo laiku vežė žydus su opeliuku“, – pasakojo Alfredas. Tada jam buvo vos 17 metų.
Nelikus dirbtuvių šeimininko, Alfredo mama nusprendė visame name įrengti gyvenamuosius kambarius ir sūnui patikėjo sukurti jų interjerą. Jaunas vyras su užsidegimu priėmė šią užduotį. Pasiskolino architekto pažymėjimą ir naršė Vilniaus bibliotekas, ieškodamas užsienietiškų architektūros žurnalų.
„Varčiau žurnalus ir užsišokau ant japonų architekto Kenzo Tange's (1913–2005) kūrybos. Jis kūrė labai įdomius, tais laikais nematytus pastatus. Labai patiko, savo akimis šiuos pastatus pamačiau visai neseniai“, – šypsojosi žemaitis.
Dabar domina Kinija
Baigęs Kauno politechnikos institutą ir grįžęs namo, jaunas vyras kieme sukūrė nedidelį japonišką sodą. Tiesa, jis labai nedidelis, vos kelių kvadratinių metrų ploto. Rodydamas tą patį japonišką sodą autoriaus kaipmat įninka pasakoti japoniškų sodų ypatybes ir primena, kad jie gali būti su vandeniu, tvenkiniais. Jo paties nedideliame sodelyje vandens nėra.
„Sausi sodai Japonijoje populiarūs prie tradicinio arbatos namelio. Dzenbudizmo filosofijoje vandenį imituoja grėbstomas smėlis. Japonijoje tokių sodelių – tūkstančiai. Savo sausajame sodelyje aš esu padaręs Japonijos žemėlapį“, – pasakojo autorius.
Prie japoniško sodo visa kita šliejosI savaime. „Daugiau kaip 30 metų visa tai kuriu“, – suskaičiavo vyras. Betoninės ir kitokios skulptūros, freskos, piešiniai, įvairių meno kūrinių kopijos, pastatų, skulptūrų ir pastatų daiktų maketai iš faneros įsprausti aukštomis tvoromis nuo išorės atitvertame kieme.
Iš pradžių jis žavėjosi Japonija, tačiau vėliau supratęs, kad Rytų kultūros židinys yra Kinija, kad jos kultūra yra senesnė keliais tūkstančiais metų, A.A.Jonušas įniko rinkti ir kurti su Kinija susijusius eksponatus.
„Buvo Japonija, dabar – Kinija. Pakeičiau dvi raides ir išėjo Kiponija – tai mano respublika“, – juokėsi žemaitis.
Lietuviškas eksponatas – bunkeris
Neįprastoje sodyboje – Kiponijoje – yra ir kitokių eksponatų. Pavyzdžiui, vieną kertę Alfredas skyrė Don Kichotui. „Aš pats esu pusiau Don Kichotas, visas santaupas išleidęs, basas“, – juokėsi vyras.
Atokiausioje sklypo vietoje mediniame namelyje įrengta nedidelė technikos ekspozicija, menanti Alfredo tėvą – čia nemažai daiktų iš buvusių dirbtuvių. Tame pat namelyje galima šmurkštelėti į bunkerį, kuris įrengtas pagal buvusio lietuvių partizano pasakojimą. Bunkeryje itin gana realistiškai pavaizduota tautos didvyrių kasdienybė.
Ilgainiui muziejus susikūrė ir Alfredui priklausančioje gyvenamojo namo dalyje. Sendaikčius, relikvijas vyras rinko keliaudamas, nemažai daiktų yra dovanoti. Dalis erdvių pašvęstos paties A.A.Jonušo kūrybai – juvelyrikai, kuri glaudžiai susieta su gintaru.
Alfredo kurti dirbiniai iš gintaro yra iškeliavę į įvairius pasaulio kraštus. Antai gintarinis bikinis buvo demonstruojamas Brazilijos karnavale. Žiedą su gintaru nešioja ir pats juvelyras.
Bilietų neparduoda
Alfredas turi tūkstančius įvairios vertės daiktų, nenuostabu, kad jam pačiam vietos namuose nebeliko. „Gyvenu pas žmoną“, – juokėsi namus savo eksponatams užleidęs žemaitis.
Tiesa, šis muziejus – neoficialus, jį išlaikyti ir prižiūrėti – jo vieno reikalas. Tvarkytis šiek tiek padeda seniūnija, geri žmonės.
Paklaustas, koks likimas laukia eksponatų sklidinų namų, Alfredas giliai atsidūsta: „Grius, grius ir sugrius. Jau dabar pradeda kabintis prie reklamos gatvėje. Jei lieps ją nuardyti, užsirakinsiu ir tiu tiu – muziejaus neliks. Vadinasi, toks objektas nereikalingas“, – svarstė telšietis, kol kas priimantis lankytojus, moksleivių grupes, skolinantis erdvę įvairiems renginiams ir neprašantis už tai susimokėti. Kas nori – gali paaukoti.
Alfredas pripažįsta, kad deramai prižiūrėti savo kūrinių jis nebespėja, pasamdyti ką nors – neišgali. Vis dėlto lankytojų nestinga. „Vaikai mielai lenda į bunkerį, žmonės atvažiuoja iš visos Lietuvos“, – tokio objekto svarba neabejoja vyras. Kadaise visa tai pradėjęs kurti iš malonumo, vyras negalvojo, kad tai virs vieta, garsinančia Telšius.
Naujausi komentarai