Kol Lietuvoje dar svarstome, ką daryti su buvusiomis gamyklomis, europiečiai demonstruoja, kaip kūrybiškai galima pritaikyti išlikusius industrinio paveldo statinius.

Pritaikymo būdų – daugybė

Kai kurie ištuštėję Kauno gamyklų pastatai sėkmingai atrado naujus šeimininkus ir kitokią paskirtį, bet yra dar daug nepanaudotų unikalių erdvių. Neaišku, koks likimas ištiks „Pergalės“ gamyklos kompleksą, buvusio „Mėsos kombinato“ teritorija laukia esminio perversmo.

Pritaikant pramoninės architektūros paveldą šiandienėms reikmėms ne visada galioja tokie griežti restauracijos kanonai kaip, tarkime, visuomeninių pastatų atnaujinimo programose. Todėl šių paveldo objektų pritaikymo galimybės yra beveik neribotos.

Britų pramoninės architektūros tyrinėtojas profesorius Michaelas Strattonas išskiria keturias buvusių gamyklų pritaikymo formas: pramonės išsaugojimas, pramonės ir technikos muziejų steigimas, pastatų konversija į gyvenamosios paskirties pastatus ir į visuomeninius objektus.

Akivaizdu, kad buvusių gamyklų pritaikymo idėjų laukas yra kur kas platesnis, šie objektai puikiai pritaikomi kūrybinei veiklai ir turizmui.

Kaune išsilaikė trys gamyklos

Dauguma senųjų fabrikų, gamyklų ir kitų vertingų pramonės paveldo objektų stovi miestų centruose, kur žemė labai brangi, mokesčiai dideli ir nėra vietos pramonės plėtrai.

Praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje Europoje ir JAV prasidėjęs pramonės nuosmukis paskatino gamybos iškėlimą į užmiesčius. Taigi miestų centruose, dažnai vaizdingose ir lengvai pasiekiamose vietovėse prie upių, kanalų, geležinkelių liko daug apleistų pramoninių pastatų. Tiesa, kai kurios gamyklos sugebėjo išlikti autentiškuose pramonės kompleksuose ir sėkmingai tęsia savo veiklą.

Lietuvoje yra keletas įmonių, įsikūrusių istoriniuose pramoniniuose pastatuose ir tebegaminančių tos pačios rūšies produkciją, kuriai gaminti ir buvo statyti tie pastatai. Vien Kaune yra trys tokie fabrikai: stipriųjų alkoholinių gėrimų gamykla „Stumbras“ ir alaus daryklos „Volfas Engelman“ ir „Kauno alus“. Didžiausios istorinės Kauno alaus daryklos simbolizuoja Kauno pramoninės architektūros pradžią XIX a. viduryje.

Šiauliuose senuose pastatuose veikia konditerijos įmonė „Rūta“ ir alaus darykla „Gubernija“.

Teritorijos tapo ekomuziejais

Viena galimybių pritaikyti buvusių gamyklų pastatus – paversti pramonės paveldo muziejais. Tai skandinaviškos koncepcijos muziejai po atviru dangumi, kurie dar vadinami ekomuziejais.

Jie kuriami ryškiausiose pramoninės gamybos teritorijose ir apima daug paveldo objektų. Įdomu tai, kad gidais čia įdarbinami buvusių fabrikų darbuotojai.

Pirmasis toks ekomuziejus buvo įkurtas dar 1974 m. „Le Creusot“ metalo apdirbimo komplekse Prancūzijoje.

Vis dėlto pats garsiausias tokio pobūdžio objektas yra Anglijos „Ironbridge Gorge“ muziejus-parkas, kuris laikomas pramoninės revoliucijos simboliu. Jis kasmet privilioja daugybę turistų, objektas yra įtrauktas ir į UNESCO paveldo objektų sąrašą.

Pramonės paveldo parkuose kuriasi programavimo, aplinkos inžinerijos, humanitarinių ir kultūros mokslų, kompiuterijos, elektrotechnikos kūrimo srityse dirbančios įmonės. Pavyzdžiui, Švedijos Vastero miesto mokslo parkas „Teknikbyn“ įkurtas buvusiame „Kopparlundeno“ metalo pramonės rajone. Čia įsikūrė daugiau kaip pusšimtis ekonomikos ir technologijų įmonių, buvo sukurtas brangus ir madingas biurų rajonas, kultūros centras.

Didžiausias mokslo muziejus Europoje – „Cité des Sciences et de l'Industri“ yra Paryžiuje. Jis įsikūręs buvusių skerdyklų ir mėsos turgaus vietoje.

Didžiausi projektai – parkai

Taip pat buvusiose pramonės teritorijose kuriami regioniniai industrinio kraštovaizdžio ir architektūros parkai, kurie reikalauja ypač daug lėšų. Jie apima visą regioną ir išsaugo ne tik pramoninį kraštovaizdį, pastatus, bet ir pritaiko juos pačiai įvairiausiai veiklai. Čia gali įsikurti ir inovatyvios įmonės, ir visuomeninės įstaigos, kūrybinės dirbtuvės, gyvenamieji kvartalai ar patrauklios poilsio ir turizmo zonų.

Puikūs pavyzdžiai – Švedijos tekstilės pramonės centro Norčiopinge itin išraiškingos pramoninės architektūros miestovaizdžio regeneracija arba grandiozinis, neseniai įgyvendintas projektas Vokietijos Rūro industriniame regione, apimantis net kelis Vokietijos miestus. Tai Šiaurinio Duisburgo parkas ir Zeche Zollverein pramonės paveldo teritorija, įtraukta į UNESCO paveldo sąrašą.

Tapo kultūros fabrikais

Iniciatyvūs kūrėjai apleistus miesto fabrikus ėmė naudoti meno reikmėms ir tai paskatino masinę apleistų gamyklų transformaciją. Dar 8-ajame dešimtmetyje atsirado unikalus fenomenas – meno fabrikas (angliškai – „art factory“).

Didieji Europos meno fabrikai užsiima net tik kūrybine veikla, bet ir išplėtoja tikrą kultūros ir pramogų infrastruktūrą. Šalia menininkų įsikuria klubai, kavinės, restoranai, viešbučiai, parduotuvės. Tai garantuoja finansinę naudą.

Europoje tokių pavyzdžių yra nemažai: „Kaapelitehdas“ Helsinkyje (buvusi „Nokia“ kabelių gamykla), „Stiftelsen Kulturhuset USF“ Bergene (buvęs sardinių fabrikas), „Friche la Belle de Mai“ Marselyje (buvęs tabako fabrikas), „Kulturzentrum Schlachthof“ Brėmene (buvusi skerdykla ir mėsos perdirbimo fabrikas), „Fabryka Trzciny“ Varšuvoje (buvęs gumos fabrikas).

Lietuvoje yra vos keli buvusių fabrikų konversijos į meno fabrikus pavyzdžiai. Vienas sėkmingiausių projektų – Vilniuje buvusios spaustuvės „Tiesa“ pastate 2002 m. įsikūrusi „Menų spaustuvė“. Čia veikia kūrybinių verslų inkubatorius, infoteka, kelios teatro ir šokio trupės, vyksta muzikos grupių pasirodymai, rengiamos diskusijos ir paskaitos, susijusios su Lietuvos ir užsienio kultūros reiškiniais.

Kaune kūrėjus traukia „Fluxus ministerija“, laikinai įsikūrusi buvusiame batų fabrike „Lituanica“. Kultūros fabrikų vizijas šiuo metu kuria ir kiti miestai: svarstoma konversijos galimybės buvusiame Šiaulių Chaimo Frenkelio odų fabriko patalpose ir Klaipėdos senamiestyje esančiame tabako fabrike.

Prekybos centro pavyzdys – šalia

Išsiskirti unikaliu, senovę menančiu interjeru siekia kai kurie prekybos centrai, buvusių gamyklų erdves jie sėkmingai pavergia komercijai. Tiesa, dažnai autentiškos detalės derinamos su šiuolaikiniais architektūros sprendimais. Puikiausias tokios pramoninės architektūros paveldo konversijos pavyzdys – Kauno „Akropolis“.

Kai pramonės paveldas pritaikomas verslo ar konferencijų centrams, kartais statiniai yra rūpestingai restauruojami ir pritaikomi solidžioms įmonėms. Kitais atvejais pirmenybė teikiama naujovėms, XXI a. „modernizmui“. Tuomet stengiamasi pasirinkti pramonines teritorijas, kuriose nėra išlikę ypač daug vertingų paveldo objektų.

Nevertingi statiniai išgriaunami, o vertingieji fragmentiškai įkomponuojami į naujų, šiuolaikinės architektūros pastatų struktūrą. Viduje kuriamas naujasis minimalizmas arba hightech stilistikos interjeras.

Toks sprendimas paveldosaugos požiūriu yra blogesnis nei restauravimas, bet geresnis nei netikros senovės ar pseudoistoristinių formų kūrimas.

Galerijos stambiems kūriniams

Buvusių gamyklų pritaikymas muziejams ir galerijoms – vienas labiausiai paplitusių nekilnojamojo pramonės paveldo išsaugojimo būdų. Čia dažnai steigiami istoriniai technikos muziejai su įvairiomis ekspozicijomis ir dokumentacija. Vis dėlto tokie muziejai (dažniausiai išlaikomi vien miesto) yra statiški ir vartotojui nelabai įdomūs, tarsi technikos „kapinės“.

Kur kas įdomesni vadinamieji gyvieji pramonės muziejai, kuriuose kas nors vyksta, tai suteikia lankytojui išskirtinių pojūčių. Žmonės susipažįsta su pramoninių patalpų struktūra, gamybos procesais, originalia veikiančia technika.

Į tokius pramonės muziejus investuoja ir valstybė, ir privatūs asmenys. Panašia linkme plėtojamas Lietuvos technikos muziejus, įsteigtas pirmojoje Vilniaus miesto elektrinėje (1903 m.), kartu su 2008 m. Neries krantinėje šalia muziejaus suprojektuota nauja menų platforma „KultFlux“.

Didelių mastelių meno ar dizaino kūriniai, netelpantys įprastose ekspozicijų salėse, reikalauja alternatyvių erdvių. Pavyzdžiui, labai didelio formato drobės, erdvinės instaliacijos, audiovizualinių menų demonstravimas, baldų ir interjero detalių pristatymai ar net naujausių automobilių dizaino parodos.

Tokioms ekspozicijoms puikiai tinka nebenaudojami XX a. antrosios pusės modernizmo, racionalizmo stilistikos fabrikai, nes jie pasižymi didelėmis, šviesiomis ir vientisomis vidaus erdvėmis – to ir reikia ekspozicijoms.

Garsiausias tokio gamyklos pritaikymo pavyzdys – modernaus meno galerija „TATE Modern“, įsikūrusi buvusioje Londono Bankside‘o elektrinėje. 2000 m. buvusioje elektrinėje atidaryta meno galerija vos per aštuonerius metus tapo neatsiejamu ne tik centrinės dalies, bet ir viso miesto simboliu.

Klubas gali būti aptriušęs

Klubas industrinėje erdvėje – tai jau klasikinis didelių pramoninių erdvių panaudojimo pavyzdys. Čia karaliauja kultūros ir pramogų industrija, rengiami dažniausiai elektroninės muzikos stilių masiniai renginiai, audiovizualinių menų pasirodymai, statomos filmavimo aikštelės ir kita.

Įdomu tai, kad palyginti nedidelės, į klubų įrengimą investuojamos lėšos, greitai atsiperka. Nebūtina statinį rekonstruoti ar restauruoti, pakanka jį konservuoti, sutvirtinti konstrukcijas.

Kavinė – tai nedidelė, bet itin mobili ir kultūriškai motyvuota erdvė, kuri gali atsirasti bet kuriame pramoninės architektūros paveldo objekte, kaip savarankiškas vienetas arba dažniau kaip didesnės struktūros (meno fabriko, muziejaus, galerijos) vienas iš traukos taškų.

Europoje yra pavyzdžių, kuomet pramonės paveldo objekte įrengta originalios koncepcijos kavinė paskatino aplinkinės pramoninės teritorijos regeneraciją. Štai „Deptford Project Café“ – konceptualaus retro dizaino kavinė, 2008 m. įrengta sename traukinio vagone (istorinės Deptfordo geležinkelio stoties teritorijoje, Londone), paskatino atsinaujinti aplinkines teritorijas.

Žvilgtelėję į Lietuvą, vieną ryškiausių industrinio paveldo pritaikymo klubams pavyzdžių atrasime Vilniuje. Čia išskirtiniais vakarėliais stebina menų fabrikas „Loftas“, prieš trejus metus įsikūręs sovietinės gamyklos „Elfa“ patalpose. Kaune šiuo metu itin išpopuliarėjo pernai buvusiame „Vilko“ kailių fabrike duris atvėręs klubas „Gargaras“.

Menininkai prikelia ir išsikrausto

Rekonstruojant buvusius pramonės pastatus į viešbučius, dažniausiai išsaugomi tik pastatų fasadai, kai kurios konstrukcijos ir kvartalo užstatymas. Vis dėlto pasirenkama mažesnė blogybė, nes, nedarant jokių inovacijų, paveldas apskritai gali sunykti. Be to, sukuriama naujos kokybės ir estetikos architektūra – seno ir naujo sintezė dažnai būna originali ir patraukli.

Yra viešbučių, kurie pramonės paveldą pasirenka kaip savo pagrindinį įvaizdį, tokiu atveju paveldas tampa esmine viešbučio reklaminės strategijos ir ženklodaros dalimi. Gana dažnai įvykdžius konversiją, restoranas tampa ta vieta, kurioje išsaugoma daugiausia buvusio pramoninio interjero fragmentų, taip pat tas yra padaroma viešbučio hole, o kambarių numeriai beveik visada įrengiami šiuolaikiniu stiliumi.

Vis labiau Lietuvoje populiarėja pramoninėse erdvėse įrengiamos kūrybinės studijos ir vadinamieji loftai, tai yra būstai pramoninėje erdvėje. Jų idėja gimė iš kūrybinės studijos fabrike idėjos.

Klasikiniai loftų kvartalų pavyzdžiai – senieji Niujorko Manhatano, Liverpulio dokų, Londono Clerkenwello kvartalai. Čia ne tik reabilituoti apleisti pramoninės architektūros paveldo statiniai. Kvartalai išaugo į miesto gyventojų ir turistų lankomus kultūros bei pramogų industrijos rajonus.

Paradoksalu, tačiau pramonines teritorijas prikėlusioms kūrybinėms bendruomenėms čia būti jau per brangu, nes labai pakilo nekilnojamojo turto kainos. Tokių požymių jau galima įžvelgti ir pirmajame, didžiausiame Vilniaus Ševčenkos loftų kvartale.