Pamatė Danijoje

Kalbėjomės su pora jų sodyboje, apsupti keturkojų augintinių, kurie nuolat prašo dėmesio. Audronė pasakoja visą gyvenimą su gyvūnais augusi, tai jai nuo vaikystės įprasta buvo: sužeistos varnos, benamiai katinai, nuskriausti šuniukai – visus nešdavosi namo. Kai baigdavosi mokslo metai, ją tėvai išveždavo į kaimą pas senelius, tai ten taip pat visos dienos bėgdavo su gyvūnais.

Audriui gyvūnai irgi patiko nuo mažens. „Mano svajonė visada buvo turėti šunį. Nesiskundžiu – tėvai leisdavo daugiau ar mažiau, ką noriu daryti, bet dėl šuns sakydavo, kad vis dėlto atsakomybė labai didelė, o man jos trūksta, tad pakaks žiurkėno, – pasakoja pašnekovas. – Kai tas žiurkėnas po dvejų su puse metų iškeliavo į žiurkėnų rojų, šeima dar pusę metų verkė. Dėl to buvo nuspręsta, kad per daug čia viskas jautru – išvažiuosi vasarą į kaimą ir ten bus šuniukų. Tad vasaromis važiuodavau pas gimines į vienkiemį Rokiškio rajone, kur buvo šuniukas ir kitokių gyvulių, o aplink – gamta. Visu gyvūnus mylėjau, nors buvau miestietis.“

Darbas: vokiečių spanielis Amarokas – darbinis šuo, kartu su šeimininku A.Mačiuliu einantis į medžioklę. / Butauto Burausko nuotr.

Audronei ir Audriui susipažinus, abu sutarė – nori šuns. O kadangi jau buvo suaugę, kaip sakoma, išėję į savarankišką gyvenimą, tai ir atsakomybę jau pajėgūs patys prisiimti.

Ūkyje jau nusistovėjęs grafikas, kada ką reikia padaryti, ir man dar laiko patinginiauti lieka.

Ir taip nutiko, kad pabaigęs antrą kursą Audrius su draugu išvažiavo į Daniją užsidirbti. „Mes jau buvome praradę viltį rasti darbą, nes ieškojome daugiau nei savaitę – atsivežtos dešros jau supelijo, duona sudžiūvo, – prisimena vyras. – Įėjome į vieną kiemą, o ten mus pasitiko Labradoro retriveris – tyliai, ramiai, bet užtikrintai. Ir taip sutapo, kad mus priėmė į darbą gretimame kieme, o tas retriveris mus lydėjo visą mėnesį, kol ten dirbome. Aš pamačiau, koks tai nuostabus šuo: kai nori, kad jo nebūtų, – jo nėra, kai nori, kad atsirastų, – jis iškart šalia. Jeigu, pavyzdžiui, mes norėdavome išeiti – jis savo žvilgsniu ir elgesiu duodavo suprasti: turite palaukti, kol šeimininkas ateis, o tada pasakysiu, ar jūs galite išeiti. O kaip jis šeimininką mylėjo – savo akimis mačiau tą prieraišumą.“

Audrius svarsto, kad gal tokį didelį įspūdį tas danų Labradoro retriveris padarė dar ir dėl to, kad jis pirmą kartą gyvenime pamatė veislinį, normaliai socializuotą šunį, – iki to laiko matydavo tik kaimo šunis, prie grandinės pririštus, ar tuos, kuriuos mieste vedžiodavo, o Lietuvoje tuo metu jau buvo prasidėjusi ir tų agresyvių veislių šunų mada. Ir čia staiga toks inteligentas – nepririštas, būdos neturi, bet namus saugo labiau nei grandininis.

„Lietuvoje šios veislės šunų dar nelabai buvo, interneto – taip pat. Audrius man mėgino papasakoti, koks tai yra šuo, – jam patiko, kad jis toks ramus, protingas, elegantiškas, – prisimena Audronė. – Galiausiai rado kažkokiose knygose, parodė. Sakau: šuo kaip šuo, niekuo neypatingas. Tol, kol šios veislės šunų nepažinau. Dabar net jei trečią nakties mane pažadintų ir paklaustų, ką aš myliu, sakyčiau – Labradoro retriverius.“

Hobis – visam gyvenimui

Porai pradėjus gyventi kartu, prasidėjo šuns paieškos. Pradžioje jie rinkosi iš dviejų veislių – dalmatiną arba Labradoro retriverį. Tačiau pakako nuvažiuoti pažiūrėti dalmatinų į vieną veislyną ir pirmas įspūdis buvo toks prastas, kad tos idėjos atsisakė.

O tada susipažino su žmonėmis, kurie buvo atvežę į Lietuvą pirmą Labradoro retriverį ir turėjo jau ne vieną šokoladinių šuniukų vadą. Jie jaunuoliams tikrai daug papasakojo apie šią veislę, supažindino su kitais augintojais. Ir pora pasiryžo pirkti retriverį. Anot Audronės, už beprotiškus tais 1996-aisiais pinigus – 700 dolerių, tiesa, išsimokėtinai.

„Mūsų Dora buvo ypatinga, – vieningai sutaria Audronė ir Audrius. – Lietuvoje ji buvo 26-oji Labradoro retriverė. Dabar jau jų tūkstančiais skaičiuojama.“

Tiesa, apie veislinių šunų auginimą, kinologiją jie tuo metu nedaug težinojo. Kadangi ir toliau bendravo su veisėjais, iš kurių pirko savo šunį, šie paragino eiti į parodas. „Kas tos parodos? Mes nei girdėję, nei matę. Nuėjome pirmą kartą į parodą ir užsikabinome, – sako Audronė. – Tada veisėjai įkalbėjo, kad reikia šuniukų – juk kalytę gražią turime. Kokie šuniukai? Ką reikia daryti? Jie mus ir užvedė ant kelio. Pirmos vados sulaukėme 1998 m., sūnui Adomui dar nė metų nebuvo. Taip ir atsirado Labradoro retriverių veislynas „Balzamas“.

Ir kažkaip visai netyčia tų šunų namuose daugėti pradėjo – po kurio laiko antrą Labradoro retriverį nusipirko ir į butą parsivežė, trečią... Tada jau teko kraustytis pas uošvius į sodą su tais šunimis. „Prie trijų šunų greitai atsirado ir ketvirtas, penktas – vis nusipirkdavome, nes po parodas važinėdavome, kitus veisėjus, jų šunis matydavome. Tokį hobį įgijome. Ir tas hobis yra iki dabar“, – sako pašnekovai.

Papildymas: neseniai šuniukų susilaukiusios Mačiulių augintinės šokoladinės Labradoro retriverės Džiazu mažyliai bus pavadinti vardais iš T raidės. / Butauto Burausko nuotr.

Kiek šuniukų iš Mačiulių namų iškeliavo į kitus namus, sako, sunku būtų ir suskaičiuoti. Daug. Kiekvienos vados šuniukai turi būti pavadinti  vardais vis iš kitos abėcėlės raidės. Tai jau abėcėlė antrą ratą suka – neseniai šuniukų susilaukusios augintinės šokoladinės Labradoro retriverės Džiazu mažyliai bus pavadinti vardais iš T raidės.

Ūkis sparčiai pildėsi

Sode Mačiuliai su dviem vaikais ir keturiais šunimis pragyveno penkias vasaras – žiemai grįždavo į butą Vilniuje. Kai prie šeimos prisijungė penktas šuo, nusprendė, kad jau negerai, vietos per mažai, – reikia kraustytis iš miesto. Tad susirado ir įsigijo sodybą 40 km nuo Vilniaus – nusprendė, kad atvažiuoti iš ten iki darbų sostinėje užtruks bene tiek pat, kiek pervažiuoti per miestą piko metu.

„Kai atsikraustėme čia, mūsų augintinių gretas papildė katė Barbė, nes kaip kaimas be katino? – juokiasi Audronė. – Dar vištos. Čia aš sugalvojau. Audrius sako – kam tau reikia? Nežinau. Tiesiog smagu. Kaime turi būti vištų. Tas vištas kartais nuneša vanagai, kartais – lapės. Šiuo metu turime keturias vištas, kurios deda kiaušinius, ir gaidį.“

Dar čia apsigyveno avys – Lietuvos šiurkščiavilnės ir škudės. Anot šeimininkės, tiesiog todėl, kad gražu, – vaikštinėja, žolytę šienauja.

Gražu: se­nų lie­tu­viš­kų veis­lių avys Ma­čiu­lių ūky­je tie­siog gra­žiai gy­ve­na ir šie­nau­ja pie­vas. / Butauto Burausko nuotr.

Prieš kokių dvylika metų šunų gretas papildė Karaliaus Karolio spanielės – iš pradžių DiDi, dabar vadinama tiesiog Baba, o paskui ir kitos. „Spanielės atsirado, nes aš labai norėjau rankinio šuns, – retriverio juk ant rankų nepalaikysi, jis 33–35 kg sveria, – pasakoja moteris. – Aš vis galvojau, kad noriu tokio šuns, kuris ant kelių susiraityti galėtų, bet veislė turi būti neagresyvi, šuo be reikalo nelojantis, stabilios psichikos. Ieškojau tokio, kuris būtų, kaip sakoma, ir sielai, ir parodai. Pažįstami veisėjai žinojo. Ir kolega lenkas, kuris veisia kavalierius, kartą man parašė: „Audrone, kuriu tau šunį.“ Tai va, Baba yra pirmas mano kavalieriukas, atvažiavęs iš Lenkijos, iš „Sylenos“ veislyno.“

Mačiulių namuose šiuo metu gyvena keturios suaugusios Karaliaus Karolio spanielės ir viena mažylė.

Dar viena svajonė

Prieš kokius aštuonerius metus ūkyje apsigyveno pirmasis žirgas. „Žirgas visada buvo mano svajonė – žinojau, kad kai tik bus galimybė, turėsiu žirgą, – sako Audronė. – Vaikystėje lankiau žirgyną Riešėje, jojau, paskui užėjo paauglystė – joti nustojau. O kai čia atsikraustėme, kadangi turime šiek tiek žemės, sugalvojau, kad noriu žirgo. Galvojau garsiai ir ne vieną kartą, kol pagaliau vyras sako: „Artėja gimtadienis – išsirink ir aš tau jį padovanosiu.“ Ir aš išsirinkau. Taip atsirado Kaštonas.“

Kaštonas yra sportinis žemaitukų veislės žirgas, jam apie 20 metų. Juo jodinėjo tiek Audronė, tiek Audrius. Bet Audronė juokiasi po kurio laiko nusprendusi, kad nenori dalytis su vyru savo arkliu – reikia antro. Kadangi Audrius nepasakė ne, ji labai greitai surado Nendrę – penkiolikos metų stambintą žemaitukę.

„Nesudėtinga žirgą nusipirkti – pasiūlymų internete pilna, – sako moteris. – Bet jei nori jodinėti, kad ir savo malonumui, reikia žiūrėti, kad jis būtų geros sveikatos. Negana to, tokiai jojikei kaip aš reikia žirgo, kuris yra ramus, nelaksto, nesiblaško. Taip saugiau.“

Trečias žirgas – Alita – atsirado šiaip, dėl kompanijos. Jai buvo septyni mėnesiai. Ji dar neišmokyta, neišjodinėta, tačiau tai daryti Mačiuliai patikės profesionalams.

Hobis virto kaimu

Tad dabar Mačiulių ūkis – vištos, gaidys, katė Barbė, trys žirgai, aštuonios avys, šešiolika suaugusių šunų. Be Labradoro retriverių ir Karaliaus Karolio spanielių, dar yra vachtelhundas – vokiečių spanielis Amarokas. Jis – darbinis šuo, su šeimininku eina į medžioklę. Dar vokiečių aviganis Sidas, kuris lyg ir turėtų saugoti teritoriją, bet gyvendamas su Labradoro retriveriais perėmė jų charakterio bruožus ir dabar draugauja su visais.

Charakteris: Si­das – juo­das vokie­čių avi­ga­nis, ku­ris lyg ir tu­rėtų sau­go­ti te­ri­to­ri­ją, bet gy­venda­mas su retriveriais pa­mir­šo, kaip bū­ti sar­giam. / Butauto Burausko nuotr.

„Tai kas jūs dabar: miestiečiai kaime, ūkininkai, veislyno savininkai?“ – klausiu. „Mes žaidžiame kaimą, – šypsosi Audronė. – Tas mūsų potraukis gyvūnams, hobis, virto kaimu.“

Abu Mačiuliai dirba Vilniuje. Audrius kiekvieną rytą išvažiuoja į darbą, Audronė važiuoja kas antrą dieną. Kada spėja pasirūpinti visais augintiniais? Juk visus reikia pašerti, paglostyti, šunis šukuoti, maudyti, nagus karpyti, ir dar gausybė visokių reikalų...

„Ūkyje jau nusistovėjęs grafikas, kada ką reikia padaryti, ir man dar laiko patinginiauti lieka, – sako moteris. – Visi žino, kas po ko bus pašertas, ir visi kantriai laukia. Kai šeriu šunis, dažnai girdžiu, kaip Nendrė jau kalbina: „Motin, vėluoji, na greičiau.“

Šunims reikia išsilakstyti, tad jie kasdien paleidžiami sodybos teritorijoje – kas iš namo, kas iš voljerų. Jaunesnius, kuriems reikia judėti daugiau, Audronė kartkartėmis po septynis įsisodina į automobilį ir veža palakstyti į laukus, porą kilometrų už kaimo, – stirnų paganyti, grioviuose ar purvyne pasimaudyti.

Meilė: Audronės numylėtinė dabar – garbanota retriverė Ponga, su kuria jaučia kažkokį ypatingą tarpusavio ryšį. / Butauto Burausko nuotr.

Visi šunys nuo mažens dresuojami, mokomi paklusnumo komandų. Tiems, kuriems sunkiau sekasi, porą kartų per savaitę tenka lankyti mokyklą – dresūros pamokas. Bet su visais reikia dirbti.

Norintiems šuniuko bene visą gyvenimą šunis auginanti Audronė pataria visų pirma suvokti, kad šuo – ne žaislas, o draugas, kuris gyvens apie trylika metų ir kuriuo nuolatos reikės rūpintis. Pasidomėti šuns kilme, paskirtimi, charakteriu, kailio, dantų priežiūra. Suvokti, kad šunys, net ir trumpaplaukiai, šeriasi. Kad jeigu, pavyzdžiui, Labradoro retriverio nedresuosi, jis bus namuose monstras, nes tai – protingi šunys, kurie iš neturėjimo ką veikti prisigalvoja labai daug veiklos. Šuo turi žinoti, ką galima, ko negalima: eiti – neiti, imti – neimti. Dresūra – labai gera priemonė išvarginti šunį, kad jis grįžęs miegotų, o ne siaubtų namus.

Apie šunis

Labradoras, Audronės teigimu, šuo ūkininkas. Purvo nebijo, labai mėgsta vandenį. Universalus šuo – šeimos, vaikų šuo. Bet ir gana sargus – jei reikia, ir paloja.

Ar jis niekada nekąs? Niekada negali sakyti niekada. Daug priklauso nuo protėvių, genų, psichikos. Bet kuris šuo pirmiausia yra šuo, o tik po to – savo veislės atstovas. Jeigu jam pasirodys, kad gresia pavojus, jis gali captelėti. Maži vaikai, pavyzdžiui, mėgsta pirštais patikrinti šunų akispūdį – labradoras dažniausiai kenčia arba pasitraukia.

O Karaliaus Karolio spanieliai? Audronė juokiasi: jie irgi medžiokliniai. Jų paskirtis buvo iš damų perukų rinkti utėles. Dama šunį prisiglausdavo ir jam į ausų plaukus prilįsdavo utėlių, po to tarnai išrankiodavo ir vėl damoms šuniukus atiduodavo.

Šiaip jie labai jautrūs, gero charakterio, neagresyvūs, tad tinka ir pagyvenusiems, ir šeimoms su vaikais.

Tiek vieni, tiek kiti – puikūs kompanionai. Labai imlūs mokymui, ypač spanieliai.