Tai mūsų pasididžiavimas. Ko gero, tokius žodžius apie Lazdininkų vėjo malūną galėtų pasakyti ne tik Darbėnų seniūnas Edvardas Tedevušas Stalmokas.
Iš šimtų – dešimtys
Pusiaukelėje tarp šio miestelio ir Šventosios stūksantis architektūros paminklas traukia kiekvieno pro šalį pravažiuojančio žvilgsnį, vietovės įžymybė tapo ir pamėgta fotosesijų vieta.
Išties praėjusio amžiaus pradžioje Lietuvoje ūžę šimtai vėjo malūnų šiandien tapo egzotišku mūsų šalies kraštovaizdžio elementu.
Vienų geriau išsilaikiusių, atrestauruotų, kitų – apgailėtinos būklės – iš viso jų likę vos kelios dešimtys.
E.T.Stalmokas pasidžiaugė, jog Lazdininkų malūno šeimininkams užteko kantrybės ir užsispyrimo prikelti jį naujam gyvenimui bei kiek įmanoma išsaugoti statinio autentiškumą.
Naujas dagiau nei šimtmetį skaičiuojančio malūno rūbas – skiedrų apdaila – tik neseniai įgavo pilką atspalvį, pagal buvusiuosius atkurti bei sumontuoti naujieji sparnai. Tai pokyčiai, kurie labiausiai pastebimi pašaliečiui.
Nuniokojo mechanizmus
"Dar ne visai atrestauravome, laukia nemažai darbų, laimė, kad tam gauname kompensacijų, – prisipažino drauge su sutuoktiniu Antanu tėvų palikimą puoselėjanti Ona Stasė Nausėdienė. – Malūnas buvo baisiai apgriuvęs, jau antri metai kaip jį sunkiai atstatinėjame – buvo pakeistos skiedros, uždėti nauji sparnai, rekonstruoti laiptai, durys – juk viskas buvo nudraskyta, išvogta."
Klaipėdietė prisiminė, jog sovietmečio laikais vietos kolūkiui atitekęs šeimos malūnas buvo nugyventas, po to jį bandyta atnaujinti, ketinta įrengti muziejų. Taip ir likęs neįgyvendintas, pastarasis sumanymas statiniui atnešė nemažai žalos.
"Reikės daug pakeitimų ir viduje, be to, daugelis mechanizmų buvo išardyta, išdraskyta, kol kolūkis ruošėsi steigti muziejų", – pasakojo pašnekovė.
Moters teigimu, atnaujinimo darbus atlikę uostamiesčio bendrovės "Klaipėdos restauratorius" specialistai žadėjo, jog dabar malūnas tvirtai gamtos negandas turėtų atlaikyti mažiausiai 50 metų.
Pardavė už 19 litų
Manoma, jog iki pasiekė Lazdininkų kaimą ir gavo šios vietovės pavadinimą, iš pradžių šis vėjo malūnas buvo pastatytas netoli Vilniaus, po to perkeltas šalia Kretingos.
O.S.Nausėdienės tėvas Jurgis Končius Lazdininkų malūną įsigijo 1925-aisiais už Amerikos anglių kasyklose užsidirbtus pinigus. Esą tuomet toks pirkinys kainavęs tiek pat kiek 400 karvių.
Vyras juo labai džiaugėsi ir brangino, o kai malūnas atiteko kolūkiui, malūnininku čia dirbo iki pat savo mirties.
O.S.Nausėdienė prisiminė, jog kai Lietuvai atgavus nepriklausomybę kartu su sutuoktiniu ėmė tvarkytis sovietmečiu nacionalizuotos nuosavybės grąžinimo dokumentus, juos visai atsitiktinai pasiekė žinia, jog šeimos malūnas parduotas už 19 litų ir net imtas perpardavinėti.
"Tada ir prasidėjo teismų maratonas – iš viso įvyko 6 teismai", – prisiminė moteris.
Tik po ilgų bylinėjimosi metų teisėta J.Končiaus turto paveldėtoja atgavo Lazdininkų vėjo malūną.
Pašnekovės teigimu, į malūno atnaujinimą iki šiol investuota apie 100 tūkst. litų. Specialistai paskaičiavo, jog rekonstrukcijai pabaigti dar papildomai prireiks mažiausiai 40 tūkst. litų.
Džiaugiasi lankytojais
Garbaus amžiaus sutuoktiniai į šį projektą investavo nemažai savo santaupų, tačiau be valstybės paramos tokios sąnaudos jiems būtų nepakeliama našta. Vieno garsiausių Lietuvos finansų analitiko Gitano Nausėdos mama prisipažino, jog iš atžalų gali sulaukti tik moralinės paramos.
"Vaikai mus labai palaiko, bet finansiškai prisidėti negali. Štai sūnus statėsi namą, pats iki pat 60 metų sėdės skolose", – atvirai kalbėjo moteris.
Pašnekovė vylėsi, jog galbūt tiek iš tėvų paveldėtas archajiškas vėjo malūnas, tiek 14 ha žemės paskatins vaikaičių verslumą.
"Vieta gera, plotai dideli. Ten yra keturi aukštai – būtų galima įrengti viešbutį, restoraną. Jei atsirastų koks rimtas žmogus, malūną galėtume išnuomoti, tegu dirba. Bet kol kas su pinigais liūdna, tad nelabai kas nori ir imtis", – kalbėjo moteris.
Unikalaus statinio puoselėtojai svetingi bet kuriems lankytojams.
"Malūnas tikrai mėgstamas, žmonės labai domisi, sustoja nusifotografuoti – ypač vestuvininkai. Todėl ir raktus palikome šalia gyvenantiems kaimynams, kad įleistų, kas paprašys", – sakė klaipėdietė.
|
Vizitinė kortelė Vėjo malūnas – aerodinaminis įrengimas, vėjo energiją panaudojantis mechaniniam darbui atlikti. Sudaro statinys, ant kurio įrengtas ratas su sparnais bei perdavimo mechanizmas. Lietuvoje jie daugiausia naudoti grūdams malti, kitur neretai ir vandeniui pumpuoti (tokie ypač populiarūs Nyderlanduose). Šiais laikais vėjo malūnai yra netekę savo funkcinės paskirties, o dabartiniu jų variantu būtų galima laikyti jėgaines, vėjo energiją naudojančias elektrai gaminti. XIX a. vėjo malūnai Lietuvoje sudarė 54 proc. visų malūnų (kiti 43 proc. – vandens ir 3 proc. – garo). 1914–1921 m. kartografinės medžiagos duomenimis, Lietuvoje buvo apie 900 vėjo malūnų, kai kuriose gyvenvietėse net po kelis. Iki šių dienų išlikę objektai rodo, kad malūnų meistrai buvo gerai susipažinę su medžiagų savybėmis ir technologija. Senieji įvairios paskirties, konstrukcijų tipų ir variantų malūnai saugotini kaip architektūros ir technikos, taip pat – ir istorijos paminklai. Šiuo metu yra surinkta informacija apie išlikusius 76 malūnus: sukaupta medžiaga apie jų būklę, atlikta išlikusių ar dalinai išlikusių vėjo malūnų išsami fotofiksacija, aprašytas kiekvieno jų autentiškumas. Iš istorijos Vėjo malūnai pradėjo nykti, kai buvo išrasta garo mašina, vidaus degimo variklis. Šis procesas Lietuvoje prasidėjo XIX a. pabaigoje. XX a. viduryje vėjo malūnus beveik visai išstūmė galingi našūs elektriniai malūnai. Kur ir kada pradėta statyti pirmuosius vėjo malūnus, neaišku. Europoje pirmą kartą vėjo malūnas paminėtas 833 metais. Tačiau nieko negalima pasakyti apie jo tipą. Pirmasis Persijos vėjo malūnų paminėjimas mus pasiekė iš X amžiaus. XIII a. arabų geografas ad Dimaškijus aprašė ir nubraižė Persijos malūnus su vertikaliąja sparnų ašimi, sukamus stipraus vėjo. Seniausieji Europos vėjo malūnų atvaizdai yra išlikę iš XII a. Tai malūnai su horizontaliąja sparnų ašimi, visiškai nepanašūs į senuosius persiškuosius. Prancūzijoje jie pasirodo XII a., Anglijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje, Čekijoje – XIII a., Livonijoje, Lenkijoje – XIV a., Lietuvoje irgi XIV a., Rusijoje – XV a., Baltarusijoje – XVI a. Kaip malūnai atsirado ir paplito Europoje, yra kelios nuomonės. Vieni mano, kad jie į Europą patekę kryžiaus žygių, kiti – arabų nukariavimų metu. Matyt, nesuklysime tardami, kad tai yra pačios Europos pajūrio ir lygumų gyventojų kūrinys. Viduržemio, Šiaurės, Baltijos jūrų pakrantėse buvo malūnų su sparnais, nuolat atgręžtais į vyraujantį vėją. Iš tokių malūnų ir išsirutuliojo malūnai, gręžiami į vėją visu liemeniu. Lietuvą, kaip ir mūsų kaimynus, malūnai greičiausiai pasiekė per Baltiją – seną ir judrų prekybos kelią. Be abejo, pirmieji vėjo malūnai buvo stiebiniai; kepuriniai Lietuvoje plinta nuo XVIII a. Didžiausia vėjo malūnų sankaupa Lietuvoje (...) buvo pajūryje, Žemaitijoje. Juo toliau į rytus, juo vėjo malūnų mažiau. Pavyzdžiui, Minsko vaivadijoje buvo vos 3 vėjo malūnai. Iš to laikotarpio Klaipėdos plano, uosto pakrančių aprašų jūreiviams matyti, kad mūsų pajūryje malūnų pristatyta beveik tiek pat tirštai kaip Olandijoje. Nemirsetos – Klaipėdos ruože vien Kretingalės apylinkėse jų buvo 12. "Lietuvos vėjo malūnai", dr. Eligijus Juvencijus Morkūnas |
|---|
Naujausi komentarai