Putlūs oro baldai gali būti suvokiami ne tik kaip pigūs, laikini daiktai, bet ir kaip performanso meno dalis. Parsinešate namo tarsi picos dėžutę, o po kelių akimirkų išdygsta fotelis. Kai pabosta sėdėti ant lengvučio, atkimšę sklendę paleidžiate vėjo srovę. Galiausiai paslepiate baldą spintoje. Ne itin didelės investicijos į šį pirkinį negrauš sąžinės dėl tokio poelgio.

Virto vaikų žaislais

Sėdėti arba miegoti ant pripučiamų baldų teko daugeliui. Stingant lovų svečiams, gelbsti toks čiužinys. Pripučiamas fotelis arba sofa į namus įsiprašo ne taip dažnai. Kartais pravartu prisiminti, kad šiam baldui nereikia samdyti specialaus transporto, tai ypač patogu gyvenant laikiname būste, pavyzdžiui, bendrabutyje.

Nebrangiai kainuojantis pripučiamas baldas daug kam asocijuojasi su pigumu, laikinumu, todėl net ir galėdami įpirkti neskuba jo įsigyti. Tokių baldų pasirinkimas Lietuvoje nedidelis, tačiau nesunkiai galima rasti vaikams skirtų fotelių, staliukų, jie dažniausiai parduodami kaip pripučiami žaislai.

Originalaus pripučiamo baldo nelabai kas ir ieško. Ar pripučiamas fotelis arba sofa gali būti originalūs?

Kultūrinės revoliucijos vaisius

Italų dizainerių kūriniais Kaune prekiaujantis verslininkas architektas Robertas Čerškus priminė, kad prieš keturis dešimtmečius skaidrus pripučiamas fotelis simbolizavo revoliucinį mąstymą. Šis naujas išradimas rado vietą dizaino istorijoje. Tai buvo praėjusio šimtmečio septintojo dešimtmečio popkultūros simbolis. Originalių pripučiamų baldų galima būtų užsisakyti ir įsigyti, tačiau verslininkas prisipažino, kad jam dar neteko tokio parduoti.

"Lietuviai pripučiamų baldų neieško. Kaip ir plastikas, daugumai tai asocijuojasi su pigumu. Daugelis žmonių įsitikinę, kad turėti pripučiamą baldą nėra prestižas", – teigė jis.

Kai 1967 m. italų dizaineriai Paolo Lomazzi, Jonathanas de Pasas ir Donato D'Urbino sukūrė permatomus plastikinius spalvotus fotelius, juos ėmė gaminti garsi italų firma "Zanotta". Kiek anksčiau rinkoje pasirodė tokiu pat būdu pagaminti spalvoti pufai.
Vėliau P.Lomazzi yra sakęs, kad tai buvo kultūrinės revoliucijos metai. Pripučiamus baldus jis su kolegomis sukūrė norėdamas laužyti savo mąstymą, keisti ribotą žmonių požiūrį, buržuazines tradicijas. "Norėjosi pateikti kažką šviežia, pritaikyta gyvenimui. Pripučiamus baldus, palyginti su kitais, ypač lengva transportuoti. Galima išleisti orą ir įsidėjus į krepšį nusinešti, kur nori", – 1988 m. sakė P.Lomazzi.

Užkariavo masinė gamyba

Ilgainiui dizainerių išradimas pasklido po visą pasaulį, pripučiamų fotelių ir sofų rinką užkariavo masinė gamyba.

"Dizaineriai pripučiamų baldų srityje nelabai ką gali išrasti, tik jauni kūrėjai kartais linkę pašmaikštauti. Kinai užima kone visą rinką – žaidžia pigumu. Kad ir kaip būtų, pripučiamas baldas yra laikinas, jo anūkams nepaliksi kaip relikvijos. Kita vertus, tokį baldą labai patogu pastatyti, pavyzdžiui, prie baseino", – komentavo verslininkas R.Čerškus.

Idėja panaudoti orą plačiau skverbiasi į lengvabūdiškus interjerus. Pripučiamų detalių gali turėti ir laikrodis, ir šviestuvas, ir šiukšliadėžė, ir nuotraukos rėmelis. Vėjavaikiškus namus galima susikurti kad ir trumpam – tai nereikalauja didelių išlaidų. Tiesa, pripučiami baldai turi vieną trūkumą – bakstelėjimas aštriu daiktu gali būti pražūtingas.