Pliušinių meškinų kolekcija džiugina ir mažus, ir didelius

– Papasakokite apie save – ką veikiate, kuo džiaugiatės, kuo gyvenate?

– Geriausias mano apibūdinimas – žmogus-orkestras. Niekada netilpau į vienus rėmus ar vieną sritį, nuo vaikystės manęs buvo pilna visur. Pastaruosius dešimt metų fotografuoju šventes, šeimas, vaikus – tai mano pašaukimas ir mėgstamas darbas. Atradus fotografiją man pavyko geriausiai sujungti viską, kuo domiuosi ir kam esu gabi.

Jaučiu didžiulę meilę menui, daiktams, turintiems istoriją, sendaikčiams, vintažui, skiriu nemažai laiko jiems ieškoti ir pritaikyti, seniems daiktams atnaujinti ir perkurti. Esu neabejinga viskam, kas ateina iš gamtos. Tokioje kūrybingoje srityje nuolat kyla idėjų, ką gražaus galėčiau sukurti. Į daugelį sumanymų įtraukiu ir savo sūnelius – ketverių metų Dilaną ir aštuonerių mėnesių Bernardą. Jie tampa ir mano pirmais modeliukais.

– Kada aplankė mintis rinkti meškinus? Kodėl būtent meškinus?

– Prieš kelerius metus man gimė mintis fotostudijoje įkurti meškinų namus. Kodėl meškinų – atsakyti sunku. Tikriausiai tai buvo užprogramuota dar vaikystėje. Mano mėgstamiausia pasaka buvo Vytės Nemunėlio (Bernardo Brazdžionio) „Meškiukas Rudnosiukas“. Su šia pasaka užmigdavau kas vakarą, iki šių dienų moku ją mintinai ir net savo jaunėlį pavadinome Bernardo vardu. Mėgstamiausias vaikystės žaislas taip pat buvo meškutis, kurį vis dar turiu.

Pasisekė: vyresnėlis Jurgitos sūnus Dilanas mielai žaidžia su mamos surinktais meškinais ir tampa mamos modeliu./ J. Venckienės nuotr.

Pradėjusi domėtis meškinais sužinojau tiek įdomaus, kad negalėjau sustoti. Susižavėjau pirmojo pliušinio meškino, sukurto prezidento Theodore’o Roosevelto garbei, atsiradimo istorija ir garsiausios „Steiff“ šimtametės įmonės meškinais, kurių kolekcijos parduodamos aukcionuose už milijonines sumas. Savo kolekcijoje turiu šios kompanijos pirmojo meškino garbei sukurtą kopiją – meškutį Teodorą.

– Ar kolekcijoje yra ypatingų meškinų, turinčių savo istorijas? Papasakokite kelias įdomesnes.

– Pradėjusi dairytis retesnių meškučių, paskelbiau įvairiose feisbuko grupėse, kad ieškau vintažinių, netradicinių. Jau pirmomis dienomis sulaukiau įdomių laiškų. Atsiliepė labai daug puikių žmonių, papasakojusių įdomiausių istorijų apie vaikystės meškas, su kuriomis nebuvo leista žaisti, nes jos buvo per gražios, apie iš kelionių vežtus ar palėpėje atrastus meškinus.

Vienas vyras savo vaikystės meškiną, kimštą šiaudais, saugotą apie 50 metų, sutiko perleisti antram gyvenimui – iki to laiko šis garbingai sėdėjo ant sofos jo namuose. Įsivaizduokite, kokie vaikams svarbus ir brangūs pirmieji žaislai, jeigu juos saugo tiek metų kaip didžiausią turtą!

Ypatingas: meškinų kolekcijoje yra ir pirmojo pliušinio meškino, sukurto prezidento Theodore’o Roosevelto garbei, kopija – meškutis Teodoras./ J. Venckienės nuotr.

Iš Kaišiadorių atkeliavo meškiukas, siūtas iš senovinio pliušo, su rakteliu nugaroje, – prisukus jis kilnoja ledų porciją. Savininkė rašė, kad su juo žaisdavo labai retai – meškiukas buvo saugomas sekcijoje už stiklo.

Panašų į šį meškiną gavau šuns sužaistą, be kojų, suplyšusiu snukeliu. Pabandžiau restauruoti ir atgaivinti, papjė mašė technika pagaminau kojas, suklijavau snukutį ir – didžiausiai mūsų nuostabai – mechanizmas pradėjo veikti, meškutis – kilnoti letenėles. Sūnus net trypė iš džiaugsmo – vėl gyvas!

Viena šeima, atvykusi į fotosesiją, pamatė mano meškinų namus ir padovanojo seną, jų močiutei 35-ojo gimtadienio proga bendradarbių dovanotą meškiną. Jie nežinojo, kad būtent tą dieną buvo mano gimtadienis, ir – neįtikėtinas sutapimas – man taip pat sukako 35 metai. Meškinas po 45 metų pakeitė savo šeimininkę. Viena mažoji klientė išrinko jam vardą – Vincas.

Vyrui jau baugoka mano nauja manija, bet nuraminu, kad ši priklausomybė nepavojinga sveikatai ir gėdos nepridarys.

– Teko pirkti meškinus? Kiek daugiausia sumokėjote?

– Senovinių meškučių ieškojau sendaikčiuose, antikvariatuose. Brangiausiai man kainavo meškinas, kurį siunčiausi iš Vokietijos, – 400 eurų. Turiu iš Nyderlandų atkeliavusį šimtametį riaumojantį meškutį (jame įtaisytas senovinis mechanizmas), kurį pardavėjas įvertino tik vienu euru ir siuntimo kaina – susižavėjo pačia meškinų namų idėja ir norėjo prisidėti prie jos įgyvendinimo. Nemažai mano meškučių atkeliavę iš Jungtinės Karalystės – tai meškučių šalis, čia jie vertinami ir kolekcionuojami. Turiu pliušinių meškinų enciklopedijų, kad galėčiau juos pažinti, identifikuoti laikmetį, pagaminimo techniką, vertę.

Kaina: brangiausią kolekcijos meškiną Jurgita už 400 eurų atsisiuntė iš Vokietijos./ J. Venckienės nuotr.

– Kam jūsų meškinai teikia daugiau džiaugsmo – vaikams ar suaugusiesiems?

– Meškinus apgyvendinau savo fotostudijoje „Švelnus vėjas“, senovinėje kartotekoje. Čia su jais pažaisti ir nusifotografuoti ateina šeimos. Kol mažieji žaidžia, pradėjus pasakoti istorijas, tėvai dažnai panyra į savo pačių vaikystės prisiminimus apie pirmuosius žaislus.

Meškinų namai – geros nuotaikos užtaisas. Žaidžia ir vaikai, ir suaugusieji – dėlioja, kalbina, išsirenka mylimiausius, o man lieka tik įamžinti tas gražias emocijas. Nuotraukos su meškinais – tarsi atvirukai. Per Kalėdas meškinų namus papuošėme šventiškai, ant eglių šakų taip pat prisodinome meškinų – visiems labai patiko.

Balsas: iš Nyderlandų atkeliavęs šimtametis meškutis geba riaumoti./J. Venckienės nuotr.

– Ar galima sakyti, kad ta kolekcija jūsų fotostudijoje susikaupė netikėtai? Ar toks ir buvo planas?

– Neplanavau nei kad bus didelė kolekcija, nei kaip ji atrodys. Bet užsikabinau taip, kaip sugebu, – visa širdimi ir visa siela. Neišprotėjau, tik truputį pasislėpiau – pasinėriau į tą vaikišką paprastą džiaugsmą. Gal tai ir yra mažas išprotėjimas? Vyrui jau baugoka mano nauja manija, bet nuraminu, kad ši priklausomybė nepavojinga sveikatai ir gėdos nepridarys.

Dabar jau meškučiai patys suranda mane. Gaunu žinučių su pasiūlymais pirkti ar gauti dovanų įvairių jau užaugusių vaikų ar atkeliavusių iš svetur meškučių. Žinoma, turiu viziją, ko ieškau, ir retas meškinas atitinka visus mano kriterijus – juk paprastų žaisliukų galime pasižiūrėti ir žaislų parduotuvėje, o čia atkeliauja herojai su savo istorijomis.

Kolekcijoje dar trūksta garsiausių pasaulio meškučių – Padingtono, Mikės Pūkuotuko. Noriu rasti išskirtinių, rankų darbo, retesnių egzempliorių.

Sutapimai: viena šeima 35 metų sukaktį šventusiai fotografei padovanojo savo močiutės meškiną, kurį ji buvo gavusi irgi 35-ojo gimtadienio proga. / J. Venckienės nuotr.

– Kolekcija užima nemažai vietos. Kas bus toliau? Teks kurti meškinų muziejų?

– Su drauge svajojame kada nors įkurti tikrą meškinų muziejų, kuris pritrauktų aplankyti ir pasinerti į pasakų pasaulį šeimas ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš kitų šalių. Turime viziją, kaip jis galėtų atrodyti. Kol kas džiaugiuosi priimdama svečius fotosesijoms ir susitikimams su meškinais savo fotostudijoje. Pildau meškinų namus, dėlioju juos į mažus stalčiukus, kartu mintimis dėliodama gerus norus, naujas svajones ir tikslus, stebiu atėjusiųjų juos aplankyti nesuvaidintą nustebimą ir džiaugsmą. Ir man nepaprastai gera.