Daugelis lietuvių įpratę gyventi sausumoje ir nė nepagalvoja, kaip patogu įsikurti ant vandens: nereikia sklypo, o statinį galima nuplukdyti ten, kur patinka. Reikia šiek tiek ryžto ir plūduriuojantis statinys gali tapti kasdienybe.

Sekė Tomu Sojeriu

„Gimiau ir augau prie vandens – Nemuno ir Neries santakoje, todėl vanduo visą laiką traukė, jis man primena vaikystę“, – atsivėrė kaunietis Rimantas Ignatavičius, trisdešimt metų gyvenantis Palangoje.

Vyras prisimena, kokią didelę įtaką jam padarė paauglystėje perskaityta JAV rašytojo Marko Tveno knyga „Tomo Sojerio nuotykiai“. Tad ir jis, kaip knygos herojus dvylikametis berniukas Tomas Sojeris panoro plaustu leistis į nuotykių paieškas. Drauge upėmis keliaudavo ne tik Rimanto draugai, bet ir brolis – Kęstutis Ignatavičius, žinomas Kauno visuomenininkas, ceremonimeistras.

Vis dėlto Rimantas persikraustė gyventi į pajūrį, kur gyveno jo sutuoktinė. Tai anaiptol nebuvo auka. Vyras prisipažino, kad jį visada traukė platesni vandenys nei Kauno upės. Visas jo gyvenimas sukasi apie vandenį.

Gyvenimui ant vandens pradžią davė pagrindinė veikla – prekyba žuvimis. Rimantui nesinorėjo prekiauti iš standartinės palapinės, pasigamino laivo formos medinę kelioninę prekyvietę. Tokių laivų su ratais vis daugėjo, reikėjo kažkur juos laikyti. Tad verslininkas įsigijo sklypą prie pat Palangos, buvusio karjero vietoje.

Čia dabar telkšo skaidrus vandens telkinys, supamas gamtos. Ant kranto, pamiškėje, galima pamatyti medinį namelį, vandenyje – ne vieną plūduriuojantį objektą: medinį pastatą bei kelias palapines, dengtas nendrėmis.

Keliaujantys pastatai

Tai Rimanto karalystė, kurioje jo siela dainuoja. Čia gimsta ir realizuojasi keisčiausi sumanymai, pabaigos jiems nematyti. Ant vandens ir pakrantėje stūksantys nedideli statiniai – laikini, be pamatų, tad ir dėl jų pastatymo vyras išvengė daugybės dokumentų tvarkymo. Tai vadinamieji šalašai, dvi pirtelės ir trobelė be pamatų. Kapitalinių pastatų, pasak šeimininko, jam ir nereikia, nes „viskas turi judėti“.

Net rąstinė trobelė, iš pažiūros niekuo nesiskirianti nuo įprastų vasarnamių, kartą buvo pakilusi į orą ir su visais baldais bei daiktais buvo nunešta į kitą sklypo vietą. Keliant namą buvo panaudoti traukinio bėgiai. „Šiais laikais yra speciali technika, kuri pajėgi į kitą vietą perkelti namą, tik šis darbas brangiai kainuoja“, – pastebėjo pašnekovas.

Tiesa, Rimantas norėjo šį namą statyti ant slidžių ir žiemą patraukti ten, kur reikia, bet šis sumanymas nepasiteisino.

Apie 60 kv. m bendro ploto turinčiame namelyje yra net krosnis. Ji sumūryta taip, kad namo kilnojimas jai nepakenkia. Be to, jo sienos saugo daugybę įvairių senienų, rakandų, širdžiai mielų daiktų, kurie glosto šeimininko širdį.

Apsieina be elektros

„Važiuoju prie vandens“, – taip savo itin dažnas išvykas iš namų Palangoje vadina Rimantas. Prie buvusio karjero jis atvyksta ne drybsoti. Juk laukia virtinė darbų, kuriuos pats čia pat ir sugalvoja. Kiekvienas matomas objektas – jo fantazijos vaisius.

Antai šalašai – itin egzotiškas įrenginys. Tai palapinė, dengta nendrėmis ir plūduriuojanti ant vandens. Po palapine pritvirtintos putų polistirolo plokštės, kurios išlaiko tiek karkasą su nendrėmis, tiek viduje esančius žmones. Pasak Rimanto, polistirolas neįmirksta, yra nekenksmingas, žiemą jam nieko nenutinka. Pašnekovo žiniomis, užsieniečiai jau seniai polistirolą naudoja tokioms technologijoms.

Šia plaukiančia palapine galima nusiirti į bet kurią vandens telkinio vietą, nuleisti inkarą ir sau būti. Sezono metu į vidų priklojama šieno – štai ir guolis.

R.Ignatavičius atkreipė dėmesį, kad jo valdose nėra elektros. Anksčiau turėjo vėjo jėgainę, tačiau vėtra ją apgadino, tad dabar šeimininkas verčiasi be jos. Mobilųjį telefoną jis įkrauna automobilyje, minimaliems poreikiams yra generatorius. Tik šaldytuvo nėra, tad vasarą tenka rinktis ilgiau negendantį maistą.

Ant vandens plūduriuoja ir dar vienas medinis namelis, jame įrengta pirtis su priepirčiu. Pasišildžius galima iškart nuo „denio“ leistis į skaidrų karjero vandenį, o po to prisėsti ir rymoti žvelgiant į nedidelę salą priešais. Pirtis laikosi ant pontonų, ją galima nuplukdyti į bet kurią kitą vandens telkinio vietą.

Žavisi kuršių papročiais

Užsikrėtęs plaukiojimo idėjomis, R.Ignatavičius su bendraminčiais yra įkūręs „Baltijos kuršių vitingų“ asociaciją. Vitingais vadinami senovės prūsų didikai ir karvedžiai, kurie keliavo Baltijos šalių keliais. Padedant istorikams, asociacija siekia atkurti vitingų kelionių maršrutus ir juos pakartoti.

R.Ignatavičius svajoja Palangoje prie jūros įkurti ir Baltijos šalių senovinę gyvenvietę, mat dabartinėse turimose valdose tam per mažai vietos.

Vis dėlto ir jo nedidelėje karalystėje gyvenimas nestovi vietoje, norinčių čia atvykti draugų, pažįstamų nestinga. Čia prašosi pastovyklauti ir skautai. Šeimininkas planuoja, kad ilgainiui sausumoje atsiras daugiau laikinų namelių. Vyrui rūpi kurti tai, kad susiję su kuršių kraštu.

„Kuršiai grobė, prekiavo ir gimdė vaikus. Jie turėjo nedidelius laivus ir kariavo. Atplaukdavo vandens žmonės, jie taip pat gyveno ant vandens arba prie jo“, – istorinėmis žiniomis dalijosi entuziastas. Kaunietis puoselėja pajūrio kultūros tradicijas, nes mano, kad reikia gerbti kraštą, kuriame gyveni, jo papročius.

Jūrą mato retai

„Prie vandens daug laiko praleidžiu, čia gamta, viskas natūralu, tylu, ramu. Net ir jūros nematau, kuri vos už pusantro kilometro. Vis nėra kada“, – prisipažino pašnekovas.

Rimanto sutuoktinė prasitarė, kad vyras nedažnas svečias jo buveinėje. Tačiau R.Ignatavičius sako, kad žmona jau apsiprato su jo išvykomis prie vandens, o keisti vyro pomėgius nepavyktų. Rimantas parūpino keletą daržo lysvių ir tikisi, kad sutuoktinę tai užlaikys. Jis pripažįsta, kad moteriškų rankų trūksta nepriekaištingai švarai ir tvarkai palaikyti. Ypač sunku tvarkytis, kai nėra buities patogumų.

Čia nėra dušo, vandentiekio. R.Ignatavičius pakūrena pirtelės krosnį ir šildosi. Jis tiki, kad tai geriausia priemonė ne tik prausiantis, bet ir saugantis ligų. „Organizmą reikia grūdinti“, – įsitikinęs pašnekovas.