Išgyvena renesansą

Anksčiau kiekvienuose namuose, visiems gerai matomoje vietoje už bufeto stiklo, puikavosi pietų ar arbatos porceliano servizas. Šeimininkai jį tausojo, laikė dideliu turtu, ištraukdavo tik ypatingų švenčių metu ar sulaukę garbių svečių. Prieš 20–30 metų pasauliui atradus grūdintą stiklą, ištobulinus porceliano pusbroliu vadinamo fajanso (gerokai pigesnio) gamybos technologiją ir interjere įsivyravus santūriam minimalistiniam stiliui senelių ir tėvų pasididžiavimas iškeliavo į sodus, sodybas arba tūno pamirštas aklinai uždarytose dėžėse.

"Tikros vertybės niekada nepraranda savo aktualumo, – primena porceliano žinovė Aušra Ribikauskienė. – Kas yra valgę iš porceliano indų, gėrę kavą ar arbatą iš plono porceliano puodelių, puikiai žino, koks tai malonumas."

Šiuo metu stalo porcelianas išgyvena renesansą. Pavargę nuo išgryninto minimalizmo, žmonės vėl ieško išskirtinio grožio – atgaivos širdžiai ir akims. Porceliano indai byloja apie gerą šeimininkų skonį, stiliaus pojūtį, kulinarinės kultūros suvokimą.

Skirtingos rūšys

"Priklausomai nuo gamyboje naudojamų sudėtinių dalių, proporcijų porcelianas gali būti minkštas, kietas ir kaulinis. Iš minkšto, kuris yra trapesnis, ne toks akinamai baltas, o turi subtilų atspalvį, dažniausiai daromos skulptūrėlės, įvairūs interjero dekoro elementai. Kietas porcelianas naudojamas gaminti stalo indus, vazas, – aiškina A.Ribikauskienė. – Anglai savaip ištobulino porceliano technologiją – į masę deda galvijų kaulų pelenų. Tokia porceliano rūšis vadinama kauliniu porcelianu. Jo dirbinius sunku supainioti su kitais: kaulinis porcelianas itin plonas, peršviečiamas, grakštus, tiesa, nėra itin tvirtas. Laikydami rankose puodelį jo svorio beveik nejusite – kaulinis porcelianas nepaprastai lengvas."

Porceliano dirbinių savybes lemia ir degimo temperatūra. Kietas porcelianas degamas du tris kartus, paskutinis degimas trunka net 18 val., temperatūra krosnyje gali siekti 1350 laipsnių.

"Kuo temperatūra aukštesnė, tuo indai tvirtesni: atsparūs įbrėžimams, įpjovimams, mažiau skilinėja krašteliai, netyčia numetus ant minkšto kilimo daiktas gali ir nesudužti. Jei jau taip nutiks, šukelių rankioti nereikės: gaminys skyla į didelius gabalus", – sako pašnekovė.

Neseniai porcelianą atradusiam jaunimui imponuoja paprastumas – balta spalva, saikinga apdaila, lakoniška forma.

Porcelianinių stalo indų ilgaamžiškumą, priežiūros ypatumus lemia ir dekoravimo būdas: jie gali būti dekoruojami prieš glazūravimą ir po jo. Nesvarbu, kokiu būdu dekoruojama (dekolė, kai klijuojamos lipnios aplikacijos; pagal šablonus piešiama rankomis; profesionalių dailininkų kuriami meniški vienetiniai, elitiniai pavyzdžiai), patvariausiais laikomi prieš glazūravimą puošti dirbiniai. Tokius indus galima plauti indaplovėje, intensyviai naudoti net orkaitėje, o jei nėra blizgių aukso, platinos detalių, dėti ir į mikrobangų krosnelę. Beje, porcelianas garsėja šilumos izoliacinėmis savybėmis: karšti gėrimai, patiekalai ilgiau neatšąla, o šalti, atvirkščiai, nesušyla.

Mados tendencijos

Kulinarijos meno virtuozais tituluojami prancūzai mano, kad respektabiliuose namuose turėtų būti net trys servizai: pusryčiams, kasdieniams šeimos pietums ar vakarienei ir šventinis servizas – išskirtinėms progoms, ypatingiems svečiams. Prie porceliano atitinkamai reikia priderinti taures, įrankius, staltieses.

Pagal etiketą, porceliano indų negalima serviruoti ant stalo nepatiesus staltiesės: kuo jie prabangesni, tuo prabangesnė turi būti ir staltiesė – atlaso, satino, šilko. A.Ribikauskienė primena, kad šiandien triumfuoja originalumas, improvizacijos, drąsūs, kūrybiškumo nestokojantys sprendimai, todėl griežtai laikytis taisyklių ne visada privalu.

"Jei servizas klasikinis ir proga išskirtinė, be abejo, gražiau stalą uždengti staltiese, tačiau, jei namuose vyrauja skandinaviškas stilius, indai – lakoniško ar itin paprasto dizaino, staltiesę galite pakeisti odos, medienos ar tekstilės padėkliukais. Jei stalo paviršius dekoratyvus, galima jo neuždengti arba vietoje padėkliuko padėti kur kas didesnio skersmens nei indai su patiekalais, kitos spalvos, faktūros ar margumo lėkštę", – siūlo serviravimo variantus porceliano žinovė.

Pasak jos, pastaruoju metu vyrauja kelios porceliano indų mados tendencijos. Visada madingi klasikiniai servizai: jie puošiami gėlėmis, stilizuotais floristiniais ar geometriniais motyvais, įvairiais retro vaizdeliais iš gyvenimo, aukso detalėmis, giminingų ar kontrasto principu parinktų spalvų deriniais. Nors kasmet pristatomi naujo dizaino servizų, gaminami ir seni, sukurti prieš kelias dešimtis ar prieš pusšimtį metų, tačiau vis dar paklausūs. Kai kuriose senose Vokietijos porceliano gamyklose yra unikali paslauga: sudužus atskiroms tokio servizo dalims, čia galima užsakyti pagaminti naujas.

Klasikinius servizus įprastai renkasi vyresnio amžiaus, mėgstantys prabangą ir išskirtinį stilių žmonės. Tuo tarpu neseniai porcelianą atradusiam jaunimui imponuoja paprastumas – balta spalva, saikinga apdaila, lakoniška forma.

"Meniškos asmenybės bando suderinti kraštutinumus – paprastumą derina su originalumu. Tai dar viena šiuolaikinė porceliano tendencija. Jai būdingos netradicinės formos, pastelinės žemiškos ar tamsios pilka, juoda spalvos, natūralių paviršių spalvinės imitacijos, – pasakoja A.Ribikauskienė. – Itin stilingas sprendimas – derinti iš skirtingų medžiagų pagamintus indus: porceliano, stiklo, medžio, metalo, akmens ir net betono dirbinius."

Pašnekovė atkreipia dėmesį, kad šiandien naujo dizaino indai retai kada komplektuojami – pirkėjas pats susikuria servizą: gali pasirinkti, keliems asmenims bus skirtas servizas, kiek ir kokių indų jame bus, derinti spalvas.

Grožis ir valgymo įpročiai

"Geras porceliano servizas pigiai nekainuos, – pastebi specialistė ir įspėja: – Nesigundykite pigiais pasiūlymais: nors kinai – porceliano išradėjai, jie – visame pasaulyje gerai žinomi falsifikatoriai. Pigūs kinų gamybos dirbiniai nekokybiški, dažnai gaminami naudojant kenksmingas sveikatai žaliavas: siekiant sumažinti gamybos išlaidas ir gaminio savikainą, naudojamas švinas ir kitos pavojingos medžiagos, ypač dekoruojant indus ryškiomis spalvomis."

A.Ribikauskienė pastebi, kad naujas pirkinys džiugins ilgus metus, jei jį rinksitės ne tik pagal grožį – svarbu įvertinti servizo paskirtį: prisiminti šeimos gyvenimo būdą, valgymo įpročius ir net stalo dydį.

"Mėgstantiems sočiai pavalgyti mažos lėkštės bus nepatogios. Dideli indai netilps ant mažo stalo, o maži juokingai atrodys ant erdvaus. Jei mėgstate gaminti ir lėkštėje kurti meną, pamirškite spalvas – patiekalų grožis, jų pateikimo originalumas išryškės tik balto porceliano fone, – aiškina pašnekovė. – Kas nemėgsta sriubos, nereikia sriubinių lėkščių, beje, kaip ir mažų lėkštelių duonai patiekti. Jei geriate latę, nesirinkite espreso puodelių. O gal namuose yra neįgalių, vyresnio amžiaus žmonių, kuriuos kankina Parkinsono liga? Jiems turite ieškoti griežtesnių, kampuotų formų indų su platesniais krašteliais, kad nešant ar valgant viralas, gėrimas neišsilietų, būtų patogu padėti, nenukristų šaukštas, šakutė."

Beje, jei radote patinkantį servizą su jums nereikalingomis sriubos lėkštėmis, neabejokite – pirkite, neapsiriksite. Pastaruoju metu sriubos lėkščių paskirtis labai įvairi: jose galite pateikti salotas, makaronus, koldūnus, troškinius ir net ledus, įvairius desertus.

Porcelianas nesensta

Kokybiško porceliano paviršius turi būti idealiai lygus, švelnus, akinamai baltas, be spalvotų priemaišų ar dėmelių. Kieto porceliano dirbiniai nebus tokie ploni, lengvi ir permatomi kaip pagaminti iš kaulinio, tačiau jų taip pat galima rasti įvairaus storio.

Savo reputacija besirūpinantys porceliano gamintojai blogojoje puodelio, lėkštės ar bet kokio kito indo pusėje visada palieka glazūra neužlietą skrituliuką – pagrindo paaukštinimą. Taip daroma neatsitiktinai: braukiant pirštu per šią vietą galima pajusti porceliano masės kokybę, matyti natūralią spalvą.

"Beje, aukštos kokybės servizuose puodelio pagrindas idealiai telpa į lėkštutės centre esantį pagilinimą: pavertus lėkštutę su ant jos stovinčiu puodeliu 30–40 ° kampu šis neturi nukristi, – aiškina A.Ribikauskienė ir primena apie laikiklius-liežuvėlius, kuriuos turi arbatinukų dangteliai. – Dėl jų pilant arbatą nereikia dangtelio prilaikyti – jis nenukris."

Ne faktas, tačiau sklando nuomonė, kad anglai arbatą geria su pienu ne tik todėl, kad skanu, – taip mažiau nusidažo dantys ir ne taip greitai apsineša porcelianas. Dantų švara – asmeninės higienos reikalas, o porcelianą išblizginti – juoko darbas: tereikia drėgną kempinėlę pamirkyti sodoje. Jei apnašos senos, neaiškios kilmės, indus rekomenduojama pusvalandžiui užmerkti šiltame vandenyje su druska ir actu, o gėlių vazoms, arbatiniams išplauti į vidų įberti dar ir ryžių, šiek tiek palaikyti ir stipriai pakratyti – ryžiai turėtų pašalinti visas apnašas. Labai svarbu išplautus ir švariai išskalautus indus sausai iššluostyti, nublizginti, kad glazūra tviskėtų.

"Naudojamas kasdien ir rūpestingai prižiūrimas šeimos relikvija tapęs porceliano servizas savo grožio nepraras net ir po šimto metų, o net ir nepažeisti fajanso dirbiniai ilgainiui pasidengia pilkų linijų voratinkliu. Porcelianas nesensta: kuo jo amžius solidesnis, tuo vertė didesnė", – primena A.Ribikauskienė.

Baltasis auksas iš Kinijos

• Porcelianą, kaip ir paraką, šilką, popierių, atrado kinai. Kada tai nutiko, nesutariama: vieni šaltiniai teigia, kad IX – XVI a. prieš Kristų, kiti – kad I – II, o treti – VI mūsų eros amžiuje. Baltuoju auksu vadinto porceliano gamybos paslaptį kinai stropiai saugojo nuo svetimšalių – už išdavimą grėsė mirties bausmė.

• Kinų porceliano kokybės etalonas: porcelianas turi būti plonas kaip popierius, skambus kaip varpas, švelnus kaip ežeras ramią dieną.

• 1295 m. žymus keliautojas ir pirklys Markas Polas porcelianą atvežė į Veneciją. Kadangi europiečiai nežinojo, kaip pavadinti šią medžiagą, jis pats ir sugalvojo pavadinimą: glazūruotas paviršius keliautojui labai priminė jūros kriauklės perlamutrą, todėl ir pavadinimas reiškia kriauklę – porcella.

• XVI–XVII a. Europoje įsigalėjo karštų gėrimų – arbatos, kavos bei šokolado kultūra, kuri buvo neįsivaizduojama be plono porceliano puodelių. XVI a. Florencijoje buvo pradėtas gaminti porcelianas, tačiau jis buvo minkštas ir ne toks kokybiškas, kaip prekiniais laivais atvežamas iš Kinijos. Tuo metu porceliano dirbiniai buvo branginami labiau nei auksas.

• XVIII a. pr. Vokietijoje Meiseno mieste Lietuvos–Lenkijos karalius Augustas II įkūrė pirmą kietojo porceliano gamyklą. 1708 m. jaunas vokiečių alchemikas Johannas Friedrichas Bötgeris ir garsus matematikas bei fizikas Ehrenfriedas Waltheris von Tschimhausas sukūrė formulę, kuri nė kiek nenusileido kiniškam porcelianui. Nuo 1710 m. Meisenas tapo europietiško porceliano sostine.

• Vokiečiams nepavyko išsaugoti porceliano gamybos paslapties: 1744 m. savo porcelianą pradėjo gaminti Rusija, 1745 m. – Prancūzija, 1748 m. – Didžioji Britanija. 1930 m. amerikiečiai išrado stiklo porcelianą: kokybe pasigirti jis negalėjo, tačiau buvo gana pigus – prieinamas ne tik aristokratams, bet ir plačiajai visuomenei.