Sumanius statyti namą pirmiausia tenka apsispręsti, kokią medžiagą pasirinkti. Praėjusiame amžiuje daugeliui nekilo dvejonių – geriausiai tiks plytos, o dabar ši statybinė medžiaga jau tampa egzotika.
Pašventė savo laisvalaikį
Lietuviai toli gražu nebuvo mūro pradininkai Europoje. Tuo metu, kai Vakarų Europoje jau kilo mūro sienos, lietuviai dar net nežinojo, kad akmenis galima sujungti. Vis dėlto su krikščionybe ir į mūsų kraštą atkeliavo naujosios statybos technologijos. Po to ilgus šimtmečius mūriniai pastatai buvo laikomi patvariais ir ilgaamžiais, nebijančiais gaisro. Tiesa, mūrinį namą galėjo pasistatyti tik turtingieji. Jų dėka šiandien galima grožėtis senamiesčiais ir naujamiesčiais.
Surinkti kiek įmanoma daugiau autentiško istorinio Lietuvos mūro gyvasties pasišovė Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Vytautas Levandauskas, neseniai išleidęs knygą „Lietuvos mūro istorija“. Šiam darbui jis paskyrė daugiau kaip keturis dešimtmečius, tiesa, teko daryti pertraukas.
Be to, kad mūras buvo jo mokslinio darbo tyrimo objektas, tai buvo ir aistra. Savaitgaliais ar laisvą dieną nuo kitų darbų, V.Levandauskas su žmona Nijole sėsdavo į automobilį ir važiuodavo tyrinėti vieno ar kito mūro objekto.
„Automobilį dažniausiai vairuodavo žmona, o aš važiuodamas svajodavau apie pastoges ir rūsius“, – ilgametį triūsą prisimena knygos autorius. Jam iki šiol suvirpa širdis pamačius seną, autentišką mūrą kur nors Lietuvos gūdumoje. „Dar labiau širdis suvirpa, kai archeologai atkasa žemės kloduose paslėptus mūrus“, – pridūrė pašnekovas.
Lietuviškas mūras – mišrus
Manoma, kad pirmieji plytiniai pastatai dabartinėje Lietuvos teritorijoje pastatyti ne anksčiau kaip XIII a. viduryje, tačiau duomenų apie tokio laiko plytinius pastatus Kaune nėra. Vis dėlto Kaunas turtingas unikalaus mūro palikimo.
„Buvome įsitikinę, kad pirmoji Kauno pilis – vienas seniausių mūrinių pilių pastatų Lietuvoje, bet dabar archeologai jos datą šiek tiek pavėlino – iki XIV a. vidurio. Nepaisant to, Kauno pirmosios pilies mūrai yra archajiški ir vertingi“, – neabejoja V.Levandauskas.
Antroji Kauno pilis, pasak jo, mena XIV a. pabaigą arba XV a. pradžią. "Joje yra vadinamojo lietuviškojo mūro, kuris atspindi lietuvių identitetą. Kunigaikščio Vytauto laikų lietuviškas mūras tuo metu buvo komponuojamas iš akmenų ir plytų juostų.
Unikaliu archajišku mūru pasižymi ir, kaip manoma, XV a. pradžioje statyta Vytauto bažnyčia. Jos fasade matyti unikalūs juodai degtų plytų raštai.
Šimtmečiu jaunesnis, bet unikalus Kauno senamiesčio mūrinukas – Perkūno namas, kai manoma, statytas XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje. V.Levandauskas spėja, kad šį Kauno architektūros perliuką galėjo statyti užsienio meistrai, padedami vietinių auksarankių. Vis dėlto tikslių žinių apie to meto mūrininkus Kaune nėra. „Žinant, kad Kaunas buvo pirklių miestas, čia buvo nemaža vokiečių bendruomenė, jie galėjo atsigabenti savų statybininkų“, – svarstė profesorius.
Senų plytų kokybė nepriekaištinga
Paradoksalu, tačiau anuometis mūras iš plytų kur kas kokybiškesnis už dar visai neseną – sovietmečio mūrą. Išmokus degti plytas, jos buvo gaminamos vietoje, nes žaliavos – molio – Lietuvoje užtektinai. Vis dėlto kartais jos būdavo ir atgabenamos, pavyzdžiui, kryžiuočiai statybinių medžiagų atplukdydavo laivais.
Tai, kad viduramžių laikų plytos patvarios išliko iki šių dienų ir dar nežinia kiek atlaikys – stebina net ir patį profesorių. Mokslininkai 7-ajame praėjusiojo amžiaus dešimtmetyje paėmė XIII–XVII a. pilių ir bažnyčių plytų pavyzdžius ir lygino juos su tuo metu degtomis plytomis. Atliekant laboratorinius tyrimus, specialioje kameroje plytų bandiniai buvo daug kartų užšaldomi ir vėl atšildomi.
„Naujosios plytos labai greitai subyrėjo, o senosios – atlaikė, nežiūrint į tai, kad jos jau šimtus metų ir taip atlaikė panašius ciklus būdamos pastatuose“, – komentavo V.Levandauskas
Jo nuomone, senųjų plytų kokybė nepriekaištinga, nes jos buvo gaminamos labai preciziškai. Prieš mūrijant, buvo daroma atranka – kurį laiką plytos buvo išbandomos laikant jas lauko sąlygomis.
Išstumia kitos medžiagos
„Šiuolaikinės technologijos leistų pagaminti kokybiškas plytas, tačiau yra kitų statybinių medžiagų, kurios yra pigesnės, lengvesnės, geresnės jų šilumos laidumo savybės. Plytos dar gaminamos, bet vis mažiau“, – pastebi V.Levandauskas.
Vis dėlto naujosios statybinės medžiagos ne tokios ilgaamžės kaip mūras. Toli gražu ne visi šiandieniai pastatai išstovės šimtmečius ir virs vertingais senamiesčiais ateities kartoms. Pasikeitė ir poreikiai – žmonės tapo mobilesni, nebesitikima, kad dabar statomame name gyvens vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai. Statant namus – amžinumo nesiekiama.
Kita vertus, mūras kelia sentimentus, todėl šiuolaikinėje statyboje itin populiaru mūrą imituoti – dekorui naudojamos vadinamosios klinkerio plytelės.
Profesorius svarsto, kad tradicinės plytos dėl gana didelės jų kainos ir ne itin patrauklių šilumos savybių pastatų statybose galbūt visai išnyks. Nors, laikui sukantis spirale, į mūrą vėl bus atsigręžta?
„Pavyzdžiui, akmuo yra dar prastesnė medžiaga šilumos laidumo atžvilgiu. Gyventi akmeniniame name visiškai nepatogu. Nepaisant to, akmeniu kaip statybine medžiaga dabar daug kas domisi, naudoja jį savo sodybose – kad ir pagalbiniams pastatams. Tai tarsi egzotika“, – pavyzdį pateikė profesorius. Pasak jo, analogiškai žmonės gali pasiilgti ir tikrų plytų.
Sena raudonų plytų siena interjere tapo tikra vertybe, ir jei tik būstas turi tokią sieną, ji ne slepiama, o eksponuojama it paveikslas. Ne tik viduramžių, bet ir carinio laikotarpio bei tarpukario raudonas mūras labai vertingas ir patvarus.
Vertinga interjero detalė
Mūro reputacija gerokai nukentėjo sovietmečiu. Nors sakoma, kad plytinis daugiabutis yra geriau už blokinį, plyta plytai nelygi. Raudonų, geltonų ir baltų plytų savybės skyrėsi.
Pasak V.Levandausko, sovietmečiu buvo siekiama pagaminti kuo daugiau, ne visada atsižvelgiant į kokybę. Problema, pasak jo, glūdi tuometėje plytų gamybos technologijoje. Naudojant tam tikrus juostinius presus raudonos ir geltonos plytos pjaustant šiek tiek deformuodavosi. Be to, siekiant įvykdyti planus, jos būdavo degamos skubotai. Vėliau sumūrijus jas, veikiant klimato sąlygoms, plytos imdavo trupėti – aptrupėjusį mūrą galima pamatyti ant daugelio sovietmečiu statytų raudonų arba geltonų plytų daugiabučių.
„Kai kurios įmonės savo dokumentuose rašydavo, kad raudonos plytos tinka nebent vidaus darbams“, – prisimena V.Levandauskas.
Baltos silikatinės plytos anuomet buvo kokybiškesnės, už molines – raudonas ar geltonas, jos mažiau bijojo aplinkos poveikio, tad baltų plytų daugiabučiai išsilaikė geriau. Vis dėlto šiuolaikinėje statyboje silikatinės plytos taip pat nyksta.
Tikras kokybiškas mūras, tvirtina profesorius, dabar jau iš tiesų yra vertybė. Anksčiau mūras visų pirma buvo konstrukcinis elementas, o dabar tai ir vertinga dekoro detalė. Kai kas plytų mūrą kaip interjero detalę netgi kuria ir naujai.
„Nors plyta yra pagaminta žmogaus rankomis, dabar ji jau laikoma natūralia medžiaga, nes pagaminta iš natūralių medžiagų ir nedaro žalos žmogaus sveikatai“, – dar vieną naudingą plytos aspektą įžvelgė V.Levandauskas.
Pirmojo mūro apraiškos
Seniausi akmenų statiniai Lietuvoje ir kaimyniniuose baltų kraštuose žinomi iš vėlyvojo neolito laikotarpio (apie 3000–2000 metų pr. Kr.) – tai židiniai. Bronzos amžiaus (apie 2000–500 m. pr. Kr.) ir ankstyvajame geležies amžiuje (500 m. pr. Kr. – I a. pr. Kr. pabaiga) Vakarų Lietuvos pajūryje ir kaimyninėje Prūsijoje paplito laidojimo paminklai – pilkapiai, kurių įrangai naudoti akmenys. Pavyzdžiui, Mišeikių pilkapiams būdingi iš akmenų sudėti rūseliai, kuriuose laikyta urna su mirusiojo pelenais. Tiesa, tuo metu rišamoji medžiaga nenaudota, akmenys suglausti be jokių tarpų, kartais užpildyti mažais akmenukais.
Architektūrologas Rimvydas Buivydas, atsižvelgdamas į akmens naudojimą pagonių kulto ritualams, neretai ir pačių akmenų kultą akmens amžiuje, iškėlė abejotiną, nors ir originalią prielaidą, kad būtent tai stabdė mūro atsiradimą Lietuvoje. Esą todėl iki viduramžių Lietuvos teritorijoje nebuvo akmens mūro pastatų, akmenų utilitarinis panaudojimas statybų reikmėms atrodė kaip dievų neleistinas sakralumo išniekinimas. Pirmajame tūkstantmetyje Lietuvoje kūrėsi gerai įtvirtintos gyvenvietės, pylimams sutvirtinti naudoti ir akmenys.
XIII a. prasidėjus kryžiuočių ekspansijai į Rytus, Lietuvoje imta statyti medines pilis. Didesnių pilių pylimų šlaitai būdavo grindžiami akmenimis. Pavyzdžiui, Bražuolės pilies išorinį pylimą iš vidaus rėmė iš akmenų sukrauta 0,8–1,1 m aukščio ir 0,8 m storio siena, kurią sudarė viena ant kitos sukrautų akmenų eilės. Akmenys sujungti moliu. Tokiu būdu iš akmenų su moliu kloti pilies pamatai ir net cokolis.
Visais minėtaisiais atvejais akmenys būdavo dedami arba kraunami vienas prie kito, bet nejungiami skiediniu. Todėl tai ne tikras, o vadinamasis krautinis, arba krūsninis, mūras. Moliu sujungti akmenys irgi nelaikytini mūru, nes, esant daugiau drėgmės, toks junginys greitai suyra. Neišplėtojus kalkių skiedinio technologijos, nebuvo galimybės statyti sudėtingesnių konstrukcijų – aukštesnių sienų, skliautų.
Tiksliai atsakyti į klausimą, kada lietuviai ir apskritai baltų gentys įsisavino mūro technologiją, kol kas neįmanoma. Lengviau išsiaiškinti, kada jie pirmą kartą su mūru susidūrė, tai yra pamatė pirmuosius mūro statinius. Henriko Latvio Livonijos kronikoje rašoma, kad lyvių apaštalas ir pirmasis vyskupas Meinardas pastatydinęs jiems pirmąsias pilis Ikškilėje ir Holme. 1185 m. vasarą šio pamokslininko kvietimu iš Gotlando atvykę akmentašiai. „... kaimynai pagonys semigalai (žemgaliai), išgirdę apie pastatą iš akmens ir nežinodami, kad akmenys suklijuoti kalkėmis, atėjo su drūtomis latvių virvėmis ir norėjo neišmanėliai pilį nutempti į Dauguvą. Sužeisti strėlėmis jie pasitraukė nieko nepadarę.“
Nėra jokių duomenų, kad tuo metu, iki XII a. pabaigos, pasigaminti rišamosios medžiagos būtų mokėję lietuviai, žemaičiai ar prūsai. Vis dėlto nėra abejonės, kad jau XIII a. pirmojoje pusėje lietuviai buvo susipažinę su Kalavijuočių ordino mūro statybomis per karo žygius.
Pirmi mūro reiškiniai lietuvių, kaip ir kitų baltų, regioną pasiekė jau XII a. pabaigoje, o konkrečiomis statybomis pasireiškė vėliausiai XIII a. Mūro statybos pradžią lėmė ne valstybės kūrimasis, o krikščionybė. Vienprasmiškai atsakyti į klausimą, ar lietuvius išmokė mūro statybos germanai, ar slavai, neįmanoma. Degti kalkes ir gaminti mūro skiedinį kur kas paprasčiau, negu pasidaryti plytų. Turtint kalkių skiedinio galima sumūryti, arba, kitaip sakant, sujungti natūralios kilmės statybinę medžiagą – lauko akmenis.
Labai galimas dalykas, kad plytas lietuviai pažino per Rytų slavų veržimąsi į šiaurę, per Gardino, Polocko ir kitų miestų cerkvių statybas. Ar apie akmens mūrą tuo metu Lietuvoje žinota, neaišku.
Daugelio pasaulio šalių architektūroje ištisus šimtmečius pagrindinė statybinė medžiaga buvo akmuo. Lietuvos geografinė situacija ir geologinė sandara nepalanki akmens statyboms – čia nėra lengvai tašomo akmens, o riedulių panaudojimas labai ribotas. Tad vėliau akmuo daugiausiai atliko ne konstrukcinę, o dekoratyvinę fasadų puošybos funkciją.
Naujausi komentarai