Spaudimo „būti kažkuo“ kaina – įtampa ir stresas

Patiria nuolatinį nerimą

Anot organizacijos „Mostai“ pranešimo žiniasklaidai, viena pagrindinių nerimo priežasčių paauglystėje gali atsirasti iš spaudimo „būti kažkuo“, kurį vaikams daro ne tik tėvai, bet ir visuomenė. „Mostai“ mokymų partnerio ir multidimensinės šeimos terapijos specialisto Tito Medelio teigimu, toks nuolatinis lūkesčių spaudimas jaunam žmogui gali kelti įtampą ir stresą.

„Esminį skirtumą tarp streso ir nerimo nubrėžia laikas. Kai nėra įkvėpimo ką nors daryti, o artėja terminas, kada užduotis turi būti atlikta, įsijungia stresas – tai tarsi signalas, kad laikas imtis veiksmų. Stresas kartais padeda, tačiau jam praėjus nerimas išlieka. Su nerimu galima gyventi ilgą laiką net nesuprantant, iš kur jis kyla ir kaip su juo tvarkytis“, – pastebi specialistas.

Viena pagrindinių priežasčių, kodėl paauglystėje atsiranda nerimas, yra spaudimas „būti kažkuo“. Tokį spaudimą daro ne tik tėvai, bet ir visuomenė. Klausimas „kuo būsi užaugęs?“ vaikystėje gali kelti nemažai įtampos ir streso.

„Raginimas „būti kažkuo“ atsispindi ir tarpasmeniniuose paauglio santykiuose, ir santykyje su pasauliu: turiu būti geras vaikas, atitinkantis tėvų standartą, geras mokinys, atitinkantis tėvų ir mokyklos standartą, turiu būti geras pilietis, man turi rūpėti ir politika, ir ekologija. Paaugliui gali atrodyti, kad iš jo tikimasi, jog jis bus geras visur ir visada. Tačiau taip gyventi nėra lengva, todėl kyla nerimas, kuris yra natūralus pats savaime, bet kaip būsena – ne“, – pabrėžia T. Medelis.

Svarbu pažinti emocijas

Šeimos terapeutas sako, kad jaunuoliai gali patys bandyti suprasti savo nerimą, tačiau šis procesas nėra lengvas. Specialistas pabrėžia, kad objektyviai įvertinti savo jausmus sunku bet kokiame amžiuje, todėl šioje savistabos ir savęs pažinimo kelionėje yra būtina suaugusiojo pagalba.

„Jaunuoliai gali atpažinti ir identifikuoti nerimo priežastis stebėdami save. Pirmiausia svarbu stebėti ir jausti, kas mumyse vyksta, kokios emocijos kyla – galbūt baimė, kaltė ar gėda. Taip pat svarbu šias emocijas skirti ir įvardyti. Tai padarius, tampa aiškiau ir šiek tiek ramiau. Tačiau viskas nėra taip paprasta. Kartais jaunuoliui tai gali nepadėti. Pavyzdžiui, siekdamas įveikti nerimą, jis gali įsivardyti, kad jaučiasi kaltas, o kaltė greitai gali virsti nepakankamumo jausmu, savęs kritika ar dar stipresnėmis emocijomis“, – pasakoja specialistas.

Nepaisant amžiaus, save stebėti nėra lengva, o objektyviai įvertinti, kas  su mumis vyksta – dar sunkiau. Todėl šeimos terapeutas pataria į šį sudėtingą procesą įtraukti suaugusį žmogų, kuris padėtų atpažinti, įsivertinti ir lydėtų savęs vertinimo bei supratimo kelyje. „Jaunuolis neturėtų likti vienas su savo nerimu“, – pabrėžia T. Medelis.

Bijo nuvilti tėvus

T. Medelis atkreipia dėmesį, kad jaunam žmogui nelengva gyventi su „gero vaiko“ titulu. Dažniausiai tėvų lūkesčiai būna susiję su tuo, kad reikia gerai mokytis, laikytis taisyklių, laiku grįžti namo. Tačiau kai meilė ar dėmesys priklauso nuo to, ar vaikas atitinka šiuos reikalavimus, šis gali pradėti jaustis nesaugiai ir manyti, kad nuvilia ne tik tėvus, bet ir patį save. Tokiu atveju namai nebus ramybės vieta, nors paauglys stengsis išsaugoti santykį.

„Tėvų lūkesčiai, ypač jei jie aiškiai išreiškiami, nurodo vaikams, kaip jie turi elgtis, kokie turi būti, kad būtų laikomi „gerais vaikais“. Manau, kad suaugusieji dažnai nesupranta, kaip nelengva būti taip vertinamu. Juk pavėlavus į darbą nebus taip, kad visada draugiškas vadovas, atskaitęs pamokslą, pusę dienos su jumis nesišnekės“, – sako pašnekovas.

Jis pastebi, kad meilės kriterijai dažnai yra gana aiškūs. „Paprastai tariant, jei eini į mokyklą, gerai mokaisi, laiku grįžti namo, eini miegoti ir klausai to, kas sakoma, esi geras vaikas, esi tinkamas. Ir staiga meilė bei gražus santykis įgyja sąlygas, o tam, kad būtum tos meilės vertas, turi jos nusipelnyti. Tuomet kyla didelis neteisybės jausmas: kaip gali būti, kad ankstesnė besąlyginė meilė dingo, ir dabar, jei vėluoju grįžti namo ar gavau iš matematikos trejetą, su manimi mezgamas visai kitoks santykis – kalbama pakeltu balsu, atsukama nugara ar net vengiama kalbėtis?“ – galimą situaciją nupasakoja specialistas.

Jis pastebi, kad paaugliai bijo nuvilti tėvus. „Nes taip, rodos, jie nuvilia ir save, ir visą pasaulį. Tai kelia didelį emocinį nesaugumą: namai nebėra vieta, į kurią galiu ramiai grįžti, kyla baimė, kad galiu prarasti ir taip trapų ryšį. Nenuostabu, kad jaunas žmogus tokioje situacijoje darys viską, kad tą ryšį išsaugotų: meluos, priešinsis, sakys, kad jam nerūpi“, – dalijasi T. Medelis.

Augina abejones savimi

Pašnekovas pažymi, kad paauglių baimė nuvilti savo tėvus kyla iš gilios nuojautos, kad santykiai su tėvais yra trapūs ir brangūs. Tačiau nerimas dėl didelių tėvų lūkesčių dažnai perauga į savikritiką, abejones savimi ir savo gebėjimais. Specialistas pabrėžia, kad tokia emocijų kombinacija yra natūrali paauglystės dalis – ji atspindi tiek augimo procesą, tiek troškimą išsaugoti artumą ir ryšį su šeima.

Titas Medelis: Lūkesčiai nurodo vaikams, kaip jie turi elgtis, kokie turi būti, kad būtų laikomi „gerais vaikais“. Dažnai suaugusieji nesupranta, kaip nelengva būti taip vertinamu. / Tito Medelio asmeninio archyvo nuotr.

„Paaugliai bijo nuvilti tėvus. Ir dažnai nutinka taip, kad ši baimė perauga į savęs nuvertinimą. Jie tarsi jaučia, kad kiekvienas klaidingas žingsnis, kiekvienas pasakytas netinkamas žodis gali suardyti jau esamą ryšį. Jų savivertė tampa priklausoma nuo išorinio įvertinimo – psichologijoje tai apibrėžiama kaip santykinė savivertė. Už šios baimės slypi ne tik nerimas, bet ir noras išsaugoti santykį, būti mylimiems, būti matomiems. Tai jiems yra labai svarbu. Sąlygos dažnai nelengvos, tėvų lūkesčiai – didžiuliai. Noras patikti, būti geru vaiku kartais kertasi su savęs paties vertinimu. Ir tada kyla jausmas, kad visada esi nepakankamas. Bet tai tik iliuzija, nes pats troškimas mylėti ir saugoti ryšį jau yra meilės ženklas. Santykiai yra trapūs, bet tuo pat metu gyvybiškai reikalingi“, – sako T. Medelis.

Svarbu drąsinti ir lydėti

Pasak specialisto, ypač svarbu ne tik kokie yra tėvų lūkesčiai, bet ir kaip jie išsakomi. T. Medelis pabrėžia, kad vaikui svarbu jausti tėvų pasitikėjimą jo gebėjimais ir palaikymą. Dėmesys pastangoms, o ne vien galutiniam rezultatui kuria saugumo jausmą.

Jis taip pat atkreipia dėmesį į jautraus bendravimo svarbą – aiškiai išsakant lūkesčius, paaiškinant jų prasmę ir paliekant vaikui erdvės rinktis, stiprinamas tarpusavio ryšys ir pasitikėjimas.

„Nesvarbu, ar lūkesčiai maži, ar dideli – svarbu tai, kaip jie išsakomi. Ne kartą esu girdėjęs iš draugų ir pažįstamų: „Koks dėkingas esu savo tėvams, kad mane paspaudė – kitaip nebūčiau nieko padaręs, nebūčiau nieko pasiekęs.“ Ko gero, tiek pat kartų esu girdėjęs ir priešingai: „Tėvai mane visada vertė eiti į muzikos mokyklą, o kai ją baigiau, nė karto nepaėmiau instrumento į rankas.“ Tai ką iš tiesų vaikui reiškia jūsų lūkestis? Jei sakote, kad tikite jo gebėjimais, kad jis gali, kad yra šaunus, vaikui tai gera žinoti – jis jaučia, kad juo tikima. Tokia motyvacija vaikui suteiks labai daug drąsos“, – teigia T. Medelis.

Taip pat jis primena, kad dėmesio sutelkimas į procesą, o ne į rezultatą ir lydėjimas jame suteiks vaikui didžiulį saugumo jausmą: nepaisant to, ar laimėjau, ar ne, esu vertinamas ir jaučiuosi saugus bandyti dar kartą.

„Dideli lūkesčiai yra gražu, bet reikia stebėti ir jausti, kaip tai veikia tarpusavio santykius, – pataria specialistas. – Mano patirtis rodo, kad jeigu jaunam žmogui ramiai ir jautriai pasakai, ko iš jo nori, kodėl tau tai svarbu, kodėl jam tai irgi gali būti naudinga ir leidi jam rinktis, užtikrindamas, kad palaikysi jį, kad ir ką jis nuspręs, dažniausiai jis pasirinks teisingai“, – sako šeimos terapeutas.