Įspūdingas investicijas, įmantrius sprendimus bei pažangiausių technologijų triumfą liudijantys nūdienos visuomeniniai pastatai neretai stokoja to, kas kadaise asocijavosi su išlavintu skoniu, išskirtinumu bei plačiu akiračiu.

Įžūliai naikinti nesunku

Vyresniosios kartos architektai apgailestauja, kad vienas po kito dygstantys šiuolaikiniai nekilnojamojo turto objektai yra beveidžiai ir bedvasiai, nes architektūra prarado sąsają su meno darbais, kurie „valdiškoms“ erdvėms suteikdavo ne tik šilumos, unikalumo, bet ir kurdavo pridėtinę vertę.

Gobelenai, batikos drobės, freskos, vitražai, skulptūrinės kompozicijos – kadaise šie ir kiti monumentaliojo meno kūriniai buvo neatsiejama daugelio gamybinių, visuomeninių pastatų interjero ar eksterjero dalimi. Tačiau nemažai jų ilgainiui buvo beatodairiškai sunaikinta, sunyko ar tebenyksta.

„Verslininkai stato didelius ir brangius objektus, tačiau meniniams akcentams pinigų nėra. Esu nusivylęs šiandienos užsakovais – dauguma jų į tokius dalykus neinvestuoja, nes vyrauja primityvus požiūris, stinga pinigų, o gal išprusimo. Atvirkščiai – mieliau įžūliai griaunama tai, kas buvo padaryta, nes tai lengviausia“, – pripažino klaipėdietis architektas Zigmas Bernardas Rutkauskas.

Pradingo tyliai

Vieni įsimintiniausių pavyzdžių – ant buvusios „Aitvaro“ parduotuvės fasado puikavęsis Edvardo Malinausko ąžuolo bareljefas „Kuršiai“ bei netoliese stūksojusi skulptūrinė Violetos Skirgailaitės ir Dmitrijaus Jefremovo kompozicija „Vaidila. Aitvaras. Bildukas“.

Pašnekovas prisiminė, jog atsiradusį naują objektą – prekybos ir pramogų centrą – mieste buvo siekiama pagyvinti originaliais meniniais akcentais. Buvo rengiamos meno tarybos, sulaukta įvairiausių pasiūlymų.

Galiausiai „Aitvarą“ papuošė „Kuršiai“, baseine šalia tuomečio „Vaidilos“ kino teatro iškilo „trijų karalių“ skulptūra. „Bet žlugo sovietiniai laikai, baseinas išdžiūvo, skulptūrų ir bareljefo nebeliko“, – tradicinį scenarijų įvardijo architektas.

Vyresniosios kartos miestiečiai turėtų prisiminti ir klaipėdiečio Regimanto Midvikio dekoratyvinę skulptūrą „Bėgikai“, ženklinusią Lengvosios atletikos maniežo įėjimą, garsiosios vaikų kavinės „Du gaideliai“ skulptūras, vaistinę ties Lietuvininkų aikšte ir Herkaus Manto gatve puošusias Kęstučio Balčikonio freskas.

„Niekas šiais darbais nepasirūpino, nepaklausė, kur jie dingo. Gaila, kai vertingi kūriniai pasmerkti sunykti, juo labiau kad bėgant metams jų vertė tik didėja“, – teigė Z.B.Rutkauskas.

Ir tai tik menka dalis tyliai, be pėdsakų per pastaruosius nepriklausomybės dešimtmečius sunaikintų darbų, gražinusių viešąsias miesto erdves.

Suvienydavo jėgas

Pasak pašnekovo, tai, jog visuomeninės paskirties objektuose rastųsi įdomių meninių inkliuzų, anuomet nebuvo nurodymas „iš viršaus“ ar prievolė laikytis kokių nors standartų. Esą įvairių sričių menininkai jėgas suvienydavo architektų iniciatyva.

Dirbant ties konkrečiais projektais būdavo parenkami kūrėjai, su kuriais kartu būdavo planuojamos erdvės jų darbams.

Z.B.Rutkausko darbų sąraše taip pat puikuojasi ne vienas tokio bendro darbo rezultatas.

„Buvusioje kavinėje “Du gaideliai„ teko projektuoti interjerą. Kartu su architektu Ramūnu Kraniausku sugalvojome baseinėlį, dailininkai monumentalistai Juozas Vosylius su Vidu Pinkevičiumi sukūrė spalvingas freskas, žinoma, vieniems jos patiko, kitiems – ne. Bet tai normalu, menas turi kelti diskusijas“, – šypsojosi pašnekovas.

Beje, pastarąjį sieninės tapybos kūrinį taipogi ištiko liūdnas likimas – remontuodami „Dviejų gaidelių“ patalpas naujieji kavinės šeimininkai freskas tiesiog uždažė.

Dirbant ties anuomečiu „Žalgirio“ stadiono kompleksu, Z.B.Rutkauskui talkino skulptorius R.Midvikis. „Prie įėjimo sumąstėme įrengti betoninį bareljefą, tuo metu tai buvo kažkas tokio, vienintelis toks darbas mieste“, – novatorišką sprendimą prisiminė architektas.

Tapdavo miesto įvykiu

Dar vienas bendras šio kūrybinio tandemo darbas, kuriam pasisekė bene labiausiai, – uostamiesčio gimdymo namus puošianti skulptūra „Žeme, nepalik mūsų“.

„R.Midvikis rūpinosi kūriniu, o aš – architektūra. Mano sumanymu, atsirado “iškirptas„ dangus, kad skulptūra būtų apšviesta iš viršaus. Šis darbas apkeliavo visas Lietuvos parodas, kol galiausiai atsistojo į savo nuolatinę vietą“, – pasakojo architektas.

Z.B.Rutkauskas prisiminė, jog anuomet meno kūrinių atsiradimas visuomeninės paskirties statiniuose tapdavo ir kultūrinio miesto gyvenimo įvykiu.

„Apie tai rašydavo spauda, pasirodydavo recenzijos, o autoriai sulaukdavo ne vien pagyrų, bet ir kritikos, diskusijų“, – pripažino pašnekovas.

Architektas neneigė, jog jam pačiam tik atvykusiam gyventi į Klaipėdą uostamiestis pasirodė pilkas ir niūrus. „Nes iki tol buvo tik silikatinės plytos, tinkas ir nekaip nudažytos sienos. Štai ir visas interjeras, visas pastato įvaizdis“, – prisiminė architektas.

Kad gūdžiu sovietmečiu Klaipėda turėjo galimybių gražėti ir klestėti, pasak Z.B.Rutkausko, – neabejotinas tuomečio Vykdomojo komiteto pirmininko Alfonso Žalio, kitų entuziastų nuopelnas. O jauniems perspektyviems kūrėjams užsidegimo ir idėjų nestigo.

Meną įsileisdavo ir vaistinės

„Tuometis farmacijos valdybos viršininkas Vytautas Sedelskis buvo labai iniciatyvus žmogus – jo dėka įrengėme gausybę vaistinių interjerų su įspūdingais meniniais akcentais“, – pasakojo pašnekovas.

Štai senajai Palangos vaistinei buvo pritaikyti retro baldai, kurorto liaudies meistrai pagal vokiškas tradicijas sukūrė krokodilo skulptūrą, „Pempininkų“ vaistinei įspūdingą frizą sukūrė klaipėdietis menininkas J.Vosylius.

Pašnekovas pasidžiaugė, kad likimo dėka ar atsakingų įstaigų atstovų, verslininkų pastangomis šiandien dar galima grožėtis išlikusiais anuomečiais menininkų darbais Klaipėdos universitetinėje ligoninėje, Laikrodžių muziejaus kiemelyje, autentiškomis kaltinėmis senamiesčio įstaigų iškabomis, nedideliais vitražo fragmentais.

Z.B.Rutkauskas vylėsi, jog šiuo metu rekonstruojama „Žalioji vaistinė“ pateko į geras rankas ir dabartinis jos savininkas išsaugos unikalius meno kūrinius – Algirdo Dovydėno sukurtus vitražus.

Arena – ne išimtis

„Kalbant apie architektūros ir monumentaliojo meno ryšį tiek interjere, tiek eksterjere, šiandien pasigirti nėra labai kuo“, – apgailestavo pašnekovas.

Architektas prisipažino fiksuojąs vos vieną kitą pavienį atvejį, kaip antai meniniai akcentai šalia Respublikinės Klaipėdos ligoninės, naujai kuriama dailininkės Angelinos Banytės freska Šv. Pranciškaus onkologijos centre ar vitražo, sienų tapybos darbai uostamiesčio bažnyčiose.

Z.B.Rutkausko žodžiais, šiandien turbūt tik dvasininkai supranta, kas pakylėja žmogų.

Kūrėjo įsitikinimu, išskirtinių detalių, ženklų, bent jau akcentuojančių paradinį įėjimą, galėjo rastis kad ir neseniai iškilusioje arenoje.

„Be vizualinių akcentų pastatai yra nykūs. Bet šiandien tam nebėra poreikio. Senieji architektai dirba mažai, o jaunieji nuolankūs užsakovams ir tokių dalykų nebesiūlo, gal ir entuziazmo pristinga“, – spėjo pašnekovas.

A. Banytės freska „Medicina“ Klaipėdos universitetinėje ligoninėje: