Vos už kelių šimtų kilometrų nuo Kauno, panašaus dydžio mieste po kelerių metų žaluma apsitrauks milžiniškas statinys. Vis dėlto žaliosios architektūros kūrinys sulaukia ne vien pagyrų, nebijoma vadinti jo dėže.

Skirti Europos milijonai

Teigiama, kad kol kas tai pats įdomiausias ir drąsiausias Lenkijos žaliosios architektūros pavyzdys, kuris nutūpė ne sostinėje ar kitame didmiestyje, o tik 11 vietą pagal gyventojų skaičių Lenkijoje užimančiame mieste Balstogėje. Čia gyvena beveik 300 tūkst. gyventojų, tai yra, kiek mažiau nei Kaune.

Vakariečiai atkreipia dėmesį, kad šis kvapą gniaužiantis statinys atsidaro netoli Baltarusijos sienos ir kur kas toliau – beveik už 200 km nuo šalies sostinės Varšuvos.

Be to, šio statinio paskirtis – neeilinė. Tai kompleksas, kuriame – ir operos rūmai, ir filharmonijos salė, ir Europos menų centras. Kompleksas išsidėstęs 2 ha sklype miesto viduryje.

Dar 2005 m. buvo surengtas architektūrinis konkursas suprojektuoti naują kompleksą šiam Palenkės regionui. Jau tada buvo numatyta, kad tai bus daugiafunkcis kultūros centras – didžiausias tokio pobūdžio kompleksas Rytų Europoje.

Galiausiai projektuoti šį svarbų objektą patikėta įžymiam šios šalies architektui profesoriui Marekui Budzyńskiui. 2006 m. buvo padėtas kertinis akmuo, o prieš metus perkirpta atidarymo juostelė.

Vietinė spauda rašė, kad šio regiono kultūrai puoselėti buvo skirta daugiau kaip 100 mln. eurų iš ES fondų, apie pusė teko kultūros komplekso statybai. Šio miesto ir regiono gyventojams įrengta ne viena šiuolaikiška erdvė, čia gali vykti ir įvairūs kiti renginiai – konferencijos, parodos, simpoziumai.

Kelias ant stogo laisvas

Projekto autoriaus sumanymu, pastatų kompleksas turės atrodyti tartum iškilęs iš velėnos. Kitaip tariant, ir sienos, ir stogai slėpsis po augmenija. Kol kas jis toks nėra, prireiks ne vienų metų, kol augalai užaugs. Stogai turi kiek daugiau žalumos, o sienos, kitos architektūrinės detalės, vijokliniais augalais pasidengs ne taip greitai.

Lenkų architektas M.Budzynskis žaliuojančius stogus yra parinkęs ir keliems pastatams Varšuvoje, taigi tai ne pirmas jo žaliasis darbas. Pastarajame projekte sukurti sodų kompozicijų jis pakvietė landšafto architektą Tomaszą Chylińskį. Pastatų apželdinimu siekiama ne vien estetinio grožio, bet ir funkcijos. Apželdinti stogai vasarą vėsina, žiemą šildo patalpas.

Naujasis Balstogės statinys išsiskiria tuo, kad žmonės gali vaikštinėti ant apželdintų stogų net neužėję į pastato vidų – tam yra padaryti išoriniai laiptai. Žinoma, pakilti ant stogo galima ir iš vidaus, kam sunku kopti laiptais – užkelia liftas. Be žalumos, ant stogo yra takeliai pasivaikščioti, iš čia atsiveria miesto panorama.

Be visžalių augalų, tokių kaip gebenė, sienoms apželdinti panaudoti ir lapus numetantys augalai, pavyzdžiui, vijokliai, raganės. Žaliuojančiuose stoguose galima pamatyti japonišką rūgį, beržus ir kitus augalus. Landšafto architektas sukūrė daug nedidelių žaliuojančių erdvių, kad ir kur žiūrėtum – matyti augalija.

Kvietė pačiupinėti patiems

Šis neeilinis pastatas pristatytas ir per Kauno architektūros festivalį surengtą konferenciją "Ekologiška architektūra". Mintimis apie šį objektą pasidalijo Balstogės technologijos universiteto Architektūros fakulteto dėstytojas architektas Andrzejus Tokajukas. Jis džiaugėsi, kad jo mieste iškilo naujoviškos architektūros, jungiančios klasiką, postmodernizmą ir individualizmą, pavyzdys. Pasak svečio, šiam kompleksui įtaką darė sececijos, art deco ir high tech architektūros stiliai.

"Tai gražus tvarios plėtros pavyzdys. Žaluma ant stogo atperka žalumą, kuri buvo prasta pastačius pastatus. Atvykite ir palieskite gražius augalus", – konferencijoje Kaune kvietė svečias. Pasak jo, vos tik pastatas buvo atidarytas, organizuojamos ekskursijos, žmonės noriai apžiūrinėja neįprastą statinio interjerą, kuriame gausu skulptūrų, lipa ant žalio stogo.

Svečias nepabijojo išsakyti ir silpnųjų šio objekto savybių, abejotinų sprendimų. Pasak A.Tokajuko, pastato architektūroje neatspindėtos vietinės tradicijos, išskyrus tai, kad ant jo sužels vijokliai, kaip kad ant kitų šio miesto namų.

Statinio mastelis nedžiugina

Balstogės profesorius atvežė, ko gero, ne vien savo paties nuomonę. Tuo metu, kai įvairioms sritims stinga lėšų, statyti tokius nepigius objektus, garsiai svarstė svečias, galbūt nederėtų. A.Tokajukas papasakojo, kad vietinė valdžia išduoda leidimus statybai nepaisydama normatyvų. Jo teigimu, prie šio komplekso neužtikrintas reikiamas automobilių stovėjimo vietų skaičius, esą skatinama, kad žmonės daugiau naudotųsi viešuoju transportu.

Balstogės specialistui kyla klausimas – kiek pastangų reikalaus augalų ir po jais atsidursiančių pastatų priežiūra. "Nežinau, kiek reikės laukti, kol objektas visas taps žalias. Kol kas – tai didelė dėžė ir tai miesto trūkumas. Man asmeniškai – pastatas gražus. Tačiau vieta jam – netinkama", – dėstė konferencijos dalyvis.

Jis paaiškino, kad 32 m aukščio pastatas iškilo netoli mažos bažnyčios ir dar ant kalvos. "Tai gal ir dangoraižius statysime šalia? Jei aplinkui stovėtų 6–8 aukštų pastatai, įspūdis būtų geresnis – nekiltų klausimų dėl dėžės dydžio", – kritikuoti savo kolegų nepabijojo svečias iš Balstogės.

Balstogėje gyveno baltai

Šiandienėje Palenkėje, kurios centras yra Balstogė, nuo V a. pr. m. e. iki X a. gyveno lietuviams artima baltų gentis – jotvingiai. XIII–XIV a. visas šias žemes užėmė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Nuo 1513 m. iki 1569 m. jis priklausė Liublino unijos Palenkės vaivadijai. Vietovė istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą minima 1437 m., kai žemes aplink Bialos upę (gyventojų vadintą "Białka") Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras atidavė Raczko Tabutowicziui, o 1547 m. jos perėjo Wiesiołowskių šeimai. Pastarieji čia pastatė mūrinę pilį ir bažnyčią. Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuva siekė miestą įtraukti į savo valdas, bet 1920 m. pasirašius sienos sutartį su Rusija, pretenzijų atsisakė. 1939–1941 m. miestas priklausė Sovietų Sąjungos, Baltarusijos SSR, Balstogės srities, Balstogės rajonui, 1941–1944 m. – Trečiojo reicho, Balstogės sričiai. Nuo 1945 m. Balstogė priklauso Lenkijai.

(Šaltinis: Vikipedija)