Ši žiema pateikė vieniems gal malonią, kitiems nelabai staigmeną – gana ilgą snieguotą ir šarmotą laikotarpį. Tai leidžia atsiskleisti belapių augalų grožiui, kurio įprastai nepastebime ir akimis ieškome tik artėjant pavasariui.

Klaipėdos valstybinės kolegijos Kraštotvarkos katedros asistentė

Spygliuočių – trečdalis

Tačiau jų nederėtų nuvertinti ir žiemą. Eglės, kėniai, kadagiai, puskiparisiai ir kiti spygliuočiai jau vien žalia spalva neleidžia nuobodžiauti akiai. Mokslinėje literatūroje rekomenduojama, kad parke, skvere ar sode spygliuočiai turėtų sudaryti iki 30 proc. visų augalų, idant aplinka žiemą nebūtų nyki.

Tam gali pasitarnauti ir visą žiemą žaliuojantys visžaliais vadinami lapuočiai augalai. Tiesa, tai daugiausia vidutinio aukščio ir žemi krūmai, bet nedidelėje sodybos erdvėje jie kuo puikiausiai tinka.

Dar iš rudens kai kurie augalai ant šakų išlaiko vaisius, tik nuo drėgmės ir darganų prarandančius raudoną ar oranžinę spalvą. Kiti yra originalūs savo lajos ar šakelių išvaizda arba atkreipia dėmesį neįprasta ar ryškia kamieno, šakų bei ūglių spalva. Yra augalų, kurie net šaltuoju metų laiku geba išskleisti žiedus.

Dekoratyvių žiemą augalų galima įsigyti prekyvietėse. Tačiau norintys jų užsiauginti patys, gali pasidauginti. Dauginimo būdas priklauso nuo augalo savybių.

Kaip galima dauginti

Išauginantys vaisius ir daigias sėklas augalai pirmiausia gali būti dauginami sėklomis. Iš jų išauginti medžiai ar krūmai bus atsparesni šalčiui, tačiau pirmuosius keletą metų augs gana lėtai. Todėl juos galima dauginti vegetatyvinėmis dalimis: atlankomis, atžalomis, žaliosiomis ir sumedėjusiomis gyvašakėmis, skiepijimu.

Labiausiai paplitęs krūmų dauginimo būdas – kai atlenkiamos ir prie žemės prispaudžiamos šakos, kurios vėliau įsišaknija.

Atžalomis dauginami augalai, kurie ant šaknų išaugina ūglius. Jie pamažu suformuoja savo šaknis ir atskirti nuo motininio augalo tarpsta savarankiškai.

Žaliosiomis gyvašakėmis dauginami dar augantys augalai, t.y. vasarą, kai išaugę ar augantys ūgliai apatinėje dalyje pradeda medėti (anksčiausiai – vasaržalių lapuočių, vėliau – spygliuočių ir visžalių lapuočių).

Nuskinti ūgliai dauginami tą pačią dieną. Pusiau sumedėjusi ūglio dalis supjaustoma atkarpomis su 2–3 pumpurais (nesumedėjusi dauginimui neimama), kurios smeigiamos į drėgnas durpes, užpiltas apie 1,5 cm švaraus smėlio ar perlito sluoksniu.

Skiepyti – sudėtinga

Gyvašakės šaknydinamos loveliuose ar tam skirtose paletėse. Dėžutės apdengiamos polietileno ar dviguba agroplėvele ir laikomos šiltoje (apie +25 laipsn. C), šviesioje, bet ne saulėtoje vietoje, kiekvieną dieną apipurškiant augalus drungnu vandeniu ir palaikant gana drėgną dirvožemį. Gyvašakės šaknis suformuoja tais pačiais metais.

Sumedėjusiomis gyvašakėmis medžiai, krūmai ir lianos dauginami pavasarį lauke, kai tik paruošiama dirva arba gyvašakės sodinamos į lovelius, tačiau ūgliai pjaunami dar motininiams augalams nepradėjus sprogti, maždaug nuo lapkričio iki kovo mėnesio.

Iki dauginimo gyvašakės laikomos durpėse ar įvyniotos į drėgną popierių apie 4 laipsn. šilumos temperatūroje. Svarbu, kad ūgliai neišdžiūtų ar jų pumpurai per anksti nepradėtų sprogti. Sodinimo dieną gyvašakės supjaustomos į 10–20 cm ilgio (priklausomai nuo augalo rūšies) atkarpas ir į dirvą smeigiamos iki pirmojo viršutinio pumpuro. Apdengti nebūtina, bet galima pamulčiuoti durpėmis arba drėgnomis pjuvenomis.

Medžių ir krūmų skiepijimas – sudėtingiausias vegetatyvinio dauginimo būdas, reikalaujantis teorinio pasiruošimo, kruopštumo ir kantrybės. Dažniausiai skiepijamos išskirtinę lajos formą turinčios dekoratyvinės augalų formos.

Žiemą žaliuojantys spygliuočiai ir lapuočiai medžiai, krūmai ir lianos: žaliaspygliai ir žalialapiai – dauguma eglių, kėniai, cūgos, pušys, buksmedžiai, Fortūno ožekšnis, dyglialapė mahonija (kartais dalis jos lapų būna tamsiai vyšniniai), amerikinis ir Smirnovo rododendrai, gebenė lipikė, serbinė eglė, pilkasis kėnis, dygioji eglė melsvaspyglė "Glauca" bei dekoratyvinės jų formos.

Augalai įdomia laja: paprastasis klevas "Globosum", trapusis gluosnis "Bullata", kapotasis beržas "Youngii", "Tristis", paprastasis ąžuolas banguotomis šakelėmis "Cupressoides", paprastoji karagana "Pendula", europinis maumedis "Pendula", nutkinis puskiparisis "Pendula".

Medžiai ir krūmai išskirtine šakų ir šakelių forma bei spalva: garbanotomis, suktomis šakomis ir šakelėmis japoninis maumedis "Diana", paprastasis lazdynas "Contorta", macudinis gluosnis "Tortuosa", mažai šakotomis, nusvirusiomis šakelių viršūnėmis žirniavaisis puskiparisis "Filifera", raudonomis šakelėmis baltoji sedula "Sibirica" bei palaipinė sedula "Flaviramea", baltasis gluosnis "Tristis", melsvomis jaunomis šakelėmis uosialapis klevas, rausvai rudomis šakelėmis sidabrinis klevas bei karpytalapė stefanandra, žaliomis šakelėmis lapuočiai krūmai – šluotinis sausakrūmis, japoninė kerija, asiūklinė efedra.

Augalai išskirtine žieve: juodai balta ar beveik visai balta žieve plaukuotasis, karpotasis, popieržievis beržai bei jų formos, vario spalvos žieve Makio ieva, plokštelėmis besilupančia, todėl dėmėta žieve klevalapis platanas, kamštine žieve, šakomis bei šakelėmis amūrinis kamštenis, paprastasis skirpstas, sparnuotasis ožekšnis.

Vėlyvą rudenį ir ankstyvą pavasarį žydintys augalai: spalį – lapkritį pražysta sodinis hamamelis, kovo – balandžio mėnesiais – pavasarinis ir tarpinis hamameliai. Šilinis viržis ir jo veislės žydi rugpjūtį – rugsėjį, bet pasodintų lauke augalų žiedai sudžiūva ir būna dekoratyvūs iki pavasario.

Augalai dekoratyviais vaisiais: kai kurių gudobelių, erškėčių rūšių vaisiai žiemą raudoni, raudonvaisės dyglainės – raudonai oranžiniai, europinio kukmedžio – oranžiniai, rūgščiojo žagrenio raudoni vaisynai ant šakų atrodo tarsi žvakės. Pirmoje žiemos pusėje geltoni būna smulkūs Ziboldo bei raudoni Niedzveckio obels, gulsčiojo ir lenktašakio kaulenių vaisiai. Beveik visą žiemą dekoratyvūs išlieka paprastojo ir Thunbergo raugerškių, paprastojo putino, europinio ožekšnio vaisiai.