Apie žvakę, kaip šviesos šaltinį, XXI amžiaus žmonės prisimena nedažnai. Veikiausiai tada, kai nelieka elektros ar reikia surasti po sofa nuriedėjusią sagą, o žibintuvėlio po ranka nėra.

Naujų vėjų įnešė nafta

Šiandien žvakė faktiškai prarado savo utilitarinę paskirtį ir tapo interjero dalimi ar nuotaikai kurti skirtu atributu.

Be šio neįmantraus daikto daugelis neįsivaizduoja Šventų Kalėdų, Naujųjų metų iškilmių, įsimylėjėlių dienos ar romantiško vakaro restorane.

Kur ir kada atsirado pirmosios žvakės, visiškai tiksliai nežinoma. Dar antikos laikais žmonės į taukų indą statydavo skiedrą ir ją uždegdavo.

Daugelį amžių naudotasi dviejų rūšių žvakėmis – pagamintomis iš natūralaus bičių vaško bei lajinėmis. Pastarosios dabar itin retos, o bado metais jos būdavo net valgomos.

Vėliau, sparčiai vystantis chemijai ir kai buvo atrastos naudingosios naftos savybės, žvakių gamybai tinkamų medžiagų pasirinkimas tapo turtingesnis – tai ir parafinas, ir glicerinas, stearinas ar gelis.

Sau leido tik turčiai

Be įprastų žvakių, tarnavusių patalpų apšvietimui, pasiturinčių žmonių namuose būdavo naudojami ir savotiški šiuolaikinių oro gaiviklių prototipai – vadinamosios smilkstančios žvakės.

Pagamintos iš vaško, į kurį būdavo įmaišyta aromatizatorių, jos būdavo įžiebiamos per didžiausias šventes.

Nuo seno žvakės būdavo naudojamos kaip chronometras. Cilindro formos žvakė dega tolygiai, tad ant jos galima daryti įpjovas ir sekti laiką.

Kai karalius Liudvikas XIV, dienos metu mėgęs nusnausti, įsakė teatralizuotus pasirodymus rengti tik vakarais, Moljeras savo pjeses ėmė modeliuoti taip, kad kiekvienas aktas truktų lygiai 30 minučių.

Būtent per tokį laiko tarpą sutirpdavo standartinės žvakės, kurios šviesdavo Versalio rūmų teatre.

Laiką skaičiuodavo dūžiais

Kiek vėliau "laikrodinės" žvakės buvo patobulintos – prie jų buvo pritaisomi specialūs svarmenys, o jos pačios pastatomos ant metalinio paviršiaus.

Degant žvakei, šie svarmenys krisdavo žemyn, sukeldami savotiškus dūžius. Tokie laikrodžiai Velso šachtose būdavo naudojami iki pat XX a. pradžios.

Iki buvo išrasta Bickfordo virvė ir uždelsto veikimo bombos, žvakės būdavo naudojamos karyboje.

Jos neatsiejamos ir nuo krikščioniškosios religijos. Pirmieji krikščionys nuo persekiojimo paprastai slapstydavosi olose, tad ir šiandien pamaldos pagal iš amžių glūdumos atėjusią tradiciją vyksta prie žvakių.

Ugnis vilioja, užburia, į ją galima žiūrėti be galo. Turbūt tuo ir magiška žvakės liepsna. O šiuolaikinio pašėlusio ir pragmatiško pasaulio gyventojai bent kartkartėmis ją įžiebia, kad galėtų trumpam stabtelėti, atsikvėpti bei pamąstyti apie amžinuosius dalykus.