Militaristinė svajonė medicinos mokslų daktarą J.Andriuškevičių pavertė kariu

Jei kaunietis chirurgas Jonas Andriuškevičius būtų gimęs Indijoje, niekas neabejotų – tai tikras kšatrijas, karių kastos atstovas. Net ne todėl, kad jis save vadina dvigubu šauliu, nes gimęs po Šaulio ženklu ir priklauso Lietuvos šaulių sąjungai.

55 metų medicinos mokslų daktaras J.Andriuškevičius prieš tris dienas išskrido į Afganistano Goro provinciją. Iki lapkričio jis savo noru gyvens taikdarių stovykloje, vilkės karišką uniformą, nešiosis automatą ir pistoletą, kuriuos prireikus iškeis į pagrindinį instrumentą - chirurgo skalpelį.

„Afganistanas buvo mano paties pasirinkimas. Galima sakyti, tokia militaristinė svajonė“, - skrydžio į Kabulą išvakarėse „Šokoladui“ sakė J.Andriuškevičius.

Stovykla tarp uolų

Kauno apskrities ligoninės Dienos chirurgijos skyriaus vedėjo pareigos jau kitokios. Nuo šiandien J.Andriuškevičius – Goro provincijos atstatymo grupės medicininio padalinio chirurgas. Jo kolegos, kaip ir jis vilkintys kariškas uniformas, - vidaus ligų gydytojas, anesteziologas, du slaugytojai ir du paramedikai.

Centriniame Afganistane įkurta stovykla yra 2 kilometrų 400 metrų aukštyje virš jūros lygio, aplink – uolos, smėlynai ir retos gyvenvietės.

Taikdarių bazėje gyvena apie 250 kariškių iš Lietuvos, JAV, Danijos, Kroatijos. Virš stovyklos iškelta ir Ukrainos vėliava, nes tarp taikdarių yra vienas ukrainietis - J.Andriuškevičiaus kolega anesteziologas.

Stovykloje vietoje palapinių sustatyti kariški konteineriai, kuriuose įrengti gyvenamieji karių būstai. Medicinos punktas ir operacinė taip pat veikia specialiame konteineryje. Jame operuos kaunietis J.Andriuškevičius.

Žmona liepė nekvailioti

„Svarbiausia, kad pavyko įtikinti žmoną mane išleisti“, - juokėsi J.Andriuškevičius, pasakodamas apie pasiryžimą patogų Dienos chirurgijos skyriaus vedėjo kabinetą iškeisti į spartietiškas karo lauko sąlygas.

Milda Andriuškevičienė, medikė odontologė, iš pradžių net nenorėjo svarstyti tos temos. „Tėvai, baik. Nepradėk kvailioti“, - nuskambėdavo jos atsakymas vyrui atsargiai pasiteiravus, kaip žmona reaguotų, jei jis keliems mėnesiams išvyktų į misiją Afganistane.

„Kiek laiko aš ją įtikinėjau! Pusę metų įrodinėjau, kad ten dabar visai ramu, kad Lietuvos keliuose žūva žymiai daugiau žmonių nei Goro provincijoje“, - pasakojo J.Andriuškevičius.

Svarbiausiu derybų su žmona koziriu tapo J.Andriuškevičiaus argumentas, kad kiekvienam vyrui kariuomenė yra tik į naudą, o civiliui medikui tokia praktika – neįkainojama.

„Po ilgų įtikinėjimų Milda nusileido, - šyptelėjo J.Andriuškevičius. – Gerai, kad nereikėjo įtikinėti dar ir dukros.“ Duktė Alma, kaip ir mama odontologė, nuo pat pradžių laikėsi neutralios pozicijos.

Kol žmona svyravo, vetuoti ar nusileisti vyro pasiryžimui vykti į Afganistaną, J.Andriuškevičius susirašinėjo su Goro provincijoje dirbančiais kolegomis, ieškojo internete informacijos apie šį regioną, sekė žinias, pranešimus, orų prognozes.

Skiepai nuo 14 ligų

„Šiuo metu temperatūra ten svyruoja nuo 30 laipsnių šilumos dieną iki 15 laipsnių naktį, - pranešė medikas skrydžio išvakarėse. – Kai jau būsiu Goro provincijoje, žadami net trumpalaikiai lietūs. Svarbiausia, pasibaigė smėlio audros. Man tiesiog pasisekė.“

Prieš kelionę į Afganistaną J.Andriuškevičius buvo paskiepytas. „Skiepų sąrašėlis netrumpas, - kalbėjo jis. – Mane paskiepijo nuo keturiolikos ligų: maliarijos, hepatitų, pasiutligės... Gal ir nuo maro, net neišsiaiškinau.“

Afganistano rykštė yra įvairios šiltinės formos. Viena ligų, taikdarių tykančių kiekviename žingsnyje, - vidurių šiltinė.

Dar neatsisveikinęs su Lietuva J.Andriuškevičius įsiminė svarbią taisyklę: jei vietiniai Goro provincijos gyventojai pavaišins arbata, jokiu būdu negalima atsisakyti. Arbatą privalu mandagiai gerti vardan draugystės bei taikaus bendradarbiavimo. Tačiau grįžus į bazę reikės iškart nuryti gerą dozę antibiotikų. Pajutus bent menkiausius vidurių šiltinės simptomus, mandagiai gurkšnotą afganistanietišką arbatą teks išvemti.

Prireikus perpjaus trachėją

Prieš savanoriškai tapdamas karo mediku, J.Andriuškevičius kaupė ne tik teorines žinias. Jis praleido intensyvią savaitę Klaipėdoje, Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų mokomajame batalione. Jame praėjo sutrumpintą kario įgūdžių kursą, susipažino su rikiuote, ginklais, karine topografija, atominio, biologinio ir cheminio puolimo pavojais, mokėsi šaudyti.

Kaunietis chirurgas per daug nesuko galvos, ar Goro provincijoje prireiks automato „M-16“ ir kolto, kurį visuomet nešiosis su savimi. Bet žinojo: privalu mokėti jais naudotis.

Pusantros savaitės J.Andriuškevičius misijai rengėsi ir Kaune, Karo medicinos tarnybos mokymo centre.

Medicinos mokslų daktaras mokėsi, kaip įkelti sužeistą karį į sraigtasparnį ir kaip palaikyti gyvybę ekstremaliomis karo lauko sąlygomis. „Jei sutraiškyti plaučiai, perpjauti trachėją. Ir panašiai“, - lakoniškai paaiškino jis.

Mokys vietinius tinklinio

Nuo pavasario J.Andriuškevičių tris kartus per savaitę būdavo galima rytais išvysti Ąžuolyne prisitraukinėjantį ant skersinio, darantį atsilenkimus ir atsispaudimus, bėgiojantį stačiais Dainų slėnio laiptais į viršų ir žemyn.

Medikas, pats sau sudaręs individualių treniruočių tvarkaraštį, sportavo vilkėdamas specialią liemenę, sveriančią 9 kilogramus. Be liemenės ant skersinio jis prisitraukdavo dvidešimt kartų. Su liemene – aštuonis.

Du kartus per savaitę jis prakaitavo treniruoklių salėje. Ir nuolat žaidė tinklinį. „Tinklinis yra mano daug metų mėgstama sporto šaka“, - teigė J.Andriuškevičius.

Kraudamasis daiktus kelionei į Afganistaną jis net nesvarstydamas įsidėjo tinklinio kamuolį. „Kaipgi aš be jo“, - juokėsi medikas. Paklaustas, ką ketina Afganistane veikti su tinklinio kamuoliu, J.Andriuškevičius užtikrino, kad Goro provincijos taikdarių stovykloje bus būtinai žaidžiamas tinklinis.

„Mokysiu žaisti kariškius, tikiuosi, kad paskui prisijungs vietiniai gyventojai ir sudarysime dvi komandas“, - optimistiškai žvelgė jis į tinklinio perspektyvą karinėje bazėje.

Ant kaklo – talismanas

Be tinklinio kamuolio, į Afganistaną J.Andriuškevičius pasiėmė glėbį angliškų knygų ir keletą kompaktinių plokštelių, kurios padės jam tobulinti anglų kalbos žinias.

Jis išsivežė ir nešiojamąjį kompiuterį, labai tikėdamasis, kad Goro provincijoje internetinis ryšys trūkinės retai bei neilgam. Medikas vylėsi, kad prisėdęs prie kompiuterio galės perskaityti savo elektroninį paštą, sekti pasaulio ir Lietuvos įvykius, medicinos naujienas, pažiūrėti vieną kitą filmą.

„Žmona, žinanti judrų mano būdą, sakė, kad jai sunku įsivaizduoti, kaip aš ištversiu iki lapkričio vidurio uždaroje teritorijoje, - kalbėjo J.Andriuškevičius. – O aš manau, kad rasiu, ką veikti. Netgi tada, kai neoperuosiu apendiksų ir nesiūsiu sužalotų pirštų.“

Užtikrinęs, kad nejaučia nė mažiausios baimės, į Afganistaną J.Andriuškevičius išskrido vis dėlto ant kaklo pasikabinęs talismaną – gintarinį angeliuką.