Kauno architektūros sąžinės balsas Audrys Karalius, rengdamasis susitikimui su miestelėnais, žada tradiciškai nevynioti žodžių į vatą.

Žinoma, A.Karalius gali kalbėti įvairiomis temomis, tačiau susitikime jis tikisi klausimų apie architektūrą. O viena didžiausių jos bėdų Lietuvoje vadina pažinčių, bet ne idėjų konkurenciją.

– Kaip apskritai vertinate tokius susitikimus?

– Džiaugiuosi galimybe susitikti su visuomene, nes architektas tokią galimybę turi retai. O jei kontaktas su visuomene ir įvyksta, tai dažniausiai neigiamame fone. Tauta su architektais dažniausiai kalbasi iš protestuotojų pusės, iš nepasitenkinimo tam tikrais architektūriniais sprendimais. Kai kalbamasi mojuojant kumščiais, tai nėra geriausio dialogo pavyzdys.

– Kokių klausimų tikitės sulaukti?

– Būtų smagu, kad klausimai būtų daugmaž apie architektūrą. Bet galiu atsakyti ir į kitokio pobūdžio klausimus. Tik gal kalbėdamas apie kokią veterinariją jausčiausi silpniau. Žmogaus galima klausti visko, bet ne kiekviename kontekste. Labai privatus klausimas, užduotas nepažįstamam žmogui viešoje auditorijoje, įgauna erlickinį atspalvį.

– Ne kartą kauniečius raginote imtis pilietinių iniciatyvų. Gal čia naudodamasis proga taip pat kam nors paraginsite?

– Pažadu nesinaudoti jokia proga. Nesibalotiruosiu į Dalios Grybauskaitės patarėjus architektūros klausimais, nesibalotiruosiu į Europos Parlamentą, nesibalotiruosiu niekur. Viskas vyks be jokių išankstinių nuostatų ar pareiškimų. Paprastai savo nuomonės nebruku – apie ką manęs klausia, apie tą atsakau. O vyniojimas į vatą – nemanau, kad tai yra inteligentiškumo požymis. Manau, vyniojimas į vatą yra konformizmo požymis, baigiantis sugraužti mūsų inteligentiją. Nevynioti į vatą yra garbinga. Nepritariu posakiams: "Tyla – gera byla" arba "Tylėjimas – auksas". Esu įsitikinęs, kad netylėjimas yra auksas. Kas kam rūpi, tas apie tai ir netyli.

– Esate architektas, saugantis aplinką. Galbūt gyventi būtų patogiau, jei toks nebūtumėte?

– Gal aš tada būčiau ne aš? Juk žmogus nesirenka, kokiam būti. Negi gali priversti save kažkokiu momentu pasielgti kitaip, nei tau natūralu? Aš darau tai, kas man natūralu. Nėra taip, kad sugalvoju: nuo pirmadienio būsiu draugiškas aplinkai, o nuo antradienio – mylėsiu Kauną, kultūrą ir gamtą. Nerepetuoju atsistojęs prieš veidrodį, koks turiu būti – draugiškas aplinkai ar dar kam nors. Taip esu auklėtas. Mane mokė nepakenkti kitam. Kaip architektą, mane mokė ne pakenkti vietai, o ją pagerinti. O jeigu kitas architektas mato misiją pakabinti kuo didesniu šaukštu sau iš to naudos, jis kitaip gyvena. Nenoriu moralizuoti, sakyti, kad aš esu geras, o kitas – blogas. Kuri gražesnė spalva – žalia ar raudona? Abi gražios. Vienu atveju – viena, kitu – kita. Architekto žmona, nuolat gaunanti iš vyro brangių dovanų, kailinių, papuošalų, egzotiškų užsienio kelionių, galvoja, kad jos vyras labai geras. Čia reliatyvūs dalykai.

– Susitikimo organizatoriai tikisi viena pokalbio temų tapsiant jaunųjų architektūrą. Kokia ta Lietuvos jaunųjų architektūra?

– Nuo Vokietijos jaunųjų architektų kūrybos, kurios paroda veikia Paveikslų galerijoje, ji skiriasi kaip diena nuo nakties. Lietuvių jaunieji labai mažai konkuruoja savo talentais, inovatyviomis idėjomis. Dažniausiai jie stengiasi konkuruoti arba išsikovoti vietą rinkoje mažesnėmis kainomis. Čia yra viena mūsų architektūros bėdų. Ne kūryba, ne kompetencijos konkuruoja, o komerciniai dalykai – pažintys, "blatai". Dėl to nekaltinčiau jaunųjų. Viena priežasčių – pas mus nėra kompetencijų konkurencijos. Yra pažinčių, "blatų", ryšių konkurencija. Žmonės, kurie nori kažką nuveikti, imasi žaisti pagal tas pačias supuvusias taisykles. Tai – didelis blogis.

– Tikite, kad tai pasikeis?

– Tikėsiu tuo, kai matysiu konkrečius žingsnius į tą pusę. Dabar netikiu, nes nematau pokyčių. Nėra konkursų, skirtų jauniems žmonėms, kur jie galėtų per savo kūrybą, architektūrinį šviežumą, gaivumą įsiveržti į rinką. Vykstantys konkursai dažniausiai yra viešųjų pirkimų konkursai, neturintys nieko bendra su kūryba. Tai yra Lietuvos nelaimė.

Estijoje situacija visiškai kita – ten jauni žmonės per architektūrinius konkursus tampa žinomi, įdomūs rinkai ir kritikai. Ten, tarkime, net mokyklos priestatui statyti iš pradžių vyksta architektūrinis konkursas ir tik po to – viešųjų pirkimų. O pas mus – karikatūra: kas pigiau suprojektuos? Tai ir turime pilnas gatves pigiau suprojektuoto šlamšto. Tokia politika ypač diskriminuoja jaunimą – jiems išmušamas tikėjimas, kad per savo kūrybą, darbštumą, žinias jis gali išsikovoti vietą po saule. Tokių galimybių Lietuvoje nėra. Ir ši tendencija – sena.

Susitikimas su A.Karaliumi Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus Kauno paveikslų galerijoje (K.Donelaičio g. 16) – gegužės 26 d. 18 val.

Susitikimai su menininkais

Susitikimus su Kauno menininkais neformalioje aplinkoje – improvizuotoje kavinėje – rengianti Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus Parodų rengimo skyriaus vadovė Kristina Civinskienė ragina kauniečius būti drąsesnius ir užduoti rūpimus klausimus ne tik į susitikimo pabaigą. "Čia jau lietuvių bruožas – įsidrąsina klausti, kai nuo susitikimo pradžios praeina valanda ar pusantros. O daugiausiai klausimų pasipila, kai jau reikia skirstytis", – pastebi organizatorė. Anot jos, publika skiriasi ir priklausomai nuo to, kokia auditorija susirenka. Vyresnės kartos atstovai ateina kaip į renginį – su nuostata: "Na, dabar jūs mums parodykite." Jaunimas – kur kas aktyvesnis. Klausimų susitikimuose sulaukiama ir, kaip sakoma, ne visai į temą. Pavyzdžiui, dailininko Eugenijaus Varkulevičiaus kauniečiai teiravosi ir nuomonės apie naujos atominės elektrinės statybą.