Aktorė M. Polikevičiūtė: pirmiausia ieškokime gydančios meilės savyje

Ne mažiau apie ambicijas liudija ir sprendimas pagrindiniam chirurgės Ritos Senkutės vaidmeniui pakviesti tituluotą aktorę Miglę Polikevičiūtę, kuri jau įvertinta Auksiniu scenos kryžiumi už vaidmenį spektaklyje „Seksualinės mūsų tėvų neurozės“ ir „Sidabrine gerve“ kaip geriausia antro plano aktorė filme „Miegančių drugelių tvirtovė“. Be profesinių peripetijų, jos herojei teks atsidurti aistrų sūkuryje, kurį sukels dėl dėmesio kovojantys du vyrai: lovelaso vardą pelnęs įtakingo tėvo sūnus Martynas Vilkas ir paslaptingas, rūpestingas gydytojas Paulius Norkus. O kaip meno pasaulio žmogui sekasi ieškoti savo vietos televizijos spindesyje, su M.Polikevičiūte kalbėjo „TV diena“.

– Papasakokite, koks jums tekęs vaidmuo „Meilė gydo“?  

– Vaidinu gydytoją – chirurgę Ritą, didžiausią savo laiko dalį atiduodančią profesijai. Kas nėra taip paprasta, nes be viso to ji dar viena augina dukrytę. Rita yra vadovaujanti, stipri, uždara ir visgi jautri.

Esu mačiusi tokį chirurgą – jam operuojant tarsi viskas aplinkui nurimsta, net visa erdvė lyg virpa nuo jo ramaus rūpesčio pacientu. Tarsi jis būtų apgaubęs tą gulintį operuojamą žmogų kažkokiu motinišku šydu.

– Koks jūsų santykis su medicina gyvenime?

– Na, matyt, kaip ir visi, stengiuosi su ja nesusidurti. Bet žiūriu labai pagarbiai į mediko profesiją, man ji atrodo išskirtinė, reikalaujanti atsidavimo. Beje, smulkmena, bet labai nustebau atsitiktinai sužinojusi, kad gelbėjantys gyvybes Santariškių medikai turi susimokėti už mašinos pastatymo vietą. Be galo nepagarbus valstybės santykis į tuos, kurie dieną naktį gelbėja mus, grąžina gyvybes, kurie, manau, aukoja daug, kad tai darytų... Ir še tau – iš pradžių susimokėkite už stovėjimą! Tai kas būtų, jeigu jie pradėtų į iškvietimus važinėti viešuoju transportu, pvz., naktį...

– Ar turite fobijų – švirkštui, grąžtui, kraujui?

– Nepasakyčiau. Prieš filmavimą teko tokia laimė pastebėti operaciją. Labai nustebinau pati save – nepaisant to, kad pirmą kartą drebėjo kojos, man nekilo kažkokių neigiamų reakcijų. Netgi priešingai, buvo tiesiog labai... gražu! Mūsų kūnas man pasirodė kaip meno kūrinys. Kelias dienas dar vaikščiojau užsisvajojusi, kaip dabar baigsiu mediciną ir būsiu chirurgė. Be abejo, mane sužavėjo ne tik chirurgai, bet ir visi dalyvaujantys operacijoje: sesutės, anesteziologai. Juk tai kaip vienas organizmas – visi privalo būti įjungę, kad viskas vyktų sklandžiai.

– Ar teko gyvenime patirti seriale regimą vingį – dviejų vyrų kovą dėl jūsų dėmesio?

– Galbūt ankstyvoje jaunystėje. Man atrodo, aš tiesiog pabėgau, jaučiausi nekomfortiškai tame.

– Kokie vyrai jus žavi?

– Galėčiau vardyti ir vardyti visokiausias savybes, bet šiandien mane žavi pagarba. Aplinkiniams, jų darbui, moterims, vaikams ir sau patiems.

– O kokiems vyrams, jų bruožams esate nepakanti?

– Melui.

– Kai tik baigėte studijas pas Rimą Tuminą, sakėte turinti svajonę suvaidinti istoriniame seriale arba seriale, statomame pagal žymų romaną. Kaip pildosi šios svajonės?

– Išduosiu paslaptį – svajonės tikrai pildosi. Draminis serialas apie ligoninę buvo mano svajonė. Ir tai dabar vyksta. Tyliai tyliai, nejučia ji paėmė ir atėjo.

– Esate sakiusi, kad jums, kaip teatro žiūrovei, svarbiausia, kad jis įkvėptų, pakylėtų, pažadintų. O kokius reikalavimus keliate televizijai kaip žiūrovė?

– Iš tiesų televizoriaus nė neturiu, atsisakiau, nes nenorėjau, kad sūnus įprastų žiūrėti. Pati vaikystėje ir paauglystėje leisdavau begalę laiko prie jo, ir dabar pažiūrėjus atgal, matai, kad tai nebuvo kažkoks labai laimingas laikas. Kai persisotini kažkuo, pradedi nebejausti skonio. O apskritai, kalbant apie laidas ar serialus, labai traukia dėmesį originalumas, drąsa nepatikti žiūrovams.

– Jūsų herojė turi klausytis priekaištų, kad yra bloga motina, kuriai už dukrą labiau rūpi svetimi žmonės. O jums yra tekę būti taip „pamalonintai“? Kaip reaguojate į kitų žmonių intencijas mokyti mamas būti mamomis?

Kad ir kaip tai skambėtų keistai, manau, vaikai nėra sveikai integruoti į mūsų visuomenę. Tarsi trukdo jų išraiška, jų smalsumas, jų laisvė, nuo jų, neva, reikia pailsėti. Todėl, kad žiūrime į juos be pagarbos, be meilės.

– Ritai priekaištauja būtent jos pačios mama, kuri tą dukrą ir augina, ir prižiūri. Ją galima suprasti. Rita iš tikrųjų savo gyvenimą dėlioja pagal profesinius poreikius, jos dažnai nebūna ir taip toliau. Kiek teko bendrauti su chirurgais, tokia jau jų gyvenimo specifika. Tikriausiai labai svarbu, kai šeima supranta ir palaiko. O dėl pamokymų, na, giminaičius, močiutes, mamas tikrai galima suprasti, bet truputį man nesuprantama, kai pradeda mokyti nepažįstami žmonės. Ką jie sau galvoja, nežinau. Vieną kartą troleibuse inteligentiškos išvaizdos moteris nė neatsisukdama pareiškė, kad aš kalbėdama su savo vaiku trukdau skaityti jai žurnalą. O juk ji, ko gero, nebūtų nieko sakiusi, jeigu būtų kalbėję du suaugusieji. Kad ir kaip tai skambėtų keistai, manau, vaikai nėra sveikai integruoti į mūsų visuomenę. Tarsi trukdo jų išraiška, jų smalsumas, jų laisvė, nuo jų, neva, reikia pailsėti. Todėl, kad žiūrime į juos be pagarbos, be meilės. Tarsi pavadinimas „vaikas“ leidžia legaliai pamiršti, kad jis yra žmogus: besiformuojantis, kur kas atviresnis ir pažeidžiamesnis, nuo dabartinio augimo periodo priklausys begalės dalykų jo suaugusio gyvenime. Tad jeigu gerbiame kolegą, gerbkime ir augančią būtybę – jos gyvenimas yra ne mažiau svarbus. Kita vertus, tokios situacijos nutinka labai retai, kažko dar ir pamoko. Žymiai dažniau sutinkame draugiškus žmones, užleidžiančius vietą, pakalbinančius, besižavinčius, padovanojančius kažką vaikui.

– O kokia mama save matote jūs?

– Mylinčia ir augančia kartu su savo vaiku.

– Sėkmingai prisijaukinote visą trio: teatrą, kiną, televiziją. Kaip apibūdintumėte jausmą kiekvienam jų atskirai, jų vaidmenį savo gyvenime?

– Man labai pasisekė, kad turiu galimybes realizuoti save visose šiose srityse! Esu be galo laiminga dėl to, o specifika iš tiesų labai skiriasi. Ir tai jau profesiniai niuansai. Kinas – be galo intymu, gilu ir net šventa. Serialas taip pat arti kino, tačiau reikalauja tempo, greitos reakcijos, orientacijos, netgi vaidybinės specifikos. O teatro esmė man – vis dėlto žiūrovai, kažkokia apykaita su jais ir perteikimas visos istorijos čia ir dabar. Ir kaskart vis iš naujo.

– Žiūrovams nepaprastai įdomios aktorių technikos, kaip pravirkti arba natūraliai juoktis. Pravirkti atrodo lyg ir lengviau, o apie ką galvojate, kai reikia juoktis?

– Geriausia negalvoti tuo metu apie nieką! Tiesiog leisti emocijai ateiti ir išeiti. Bet būna visaip, kartais partneriai padeda. Labai gera, kai vaidinamoje situacijoje atsiranda tikra gyvybė, partnerių ryšys. Tuomet viskas įmanoma!

– Tai, kad teatro aktorius, pasukęs į kiną, televiziją, susiduria su neigiamu kolegų požiūriu – kone šventovę išdavęs – yra mitas, atgyvenęs „šleifas“ ar realybė?

– Ką jūs, kiekvienas teatro aktorius nori į kiną! Nebent su labai retomis išimtimis. Juk ir studijuodami vaidybą jauni aktoriai mokosi šalia kino režisierių, operatorių, filmuojasi studentiškuose filmuose. Galbūt kažkada buvo toks požiūris į serialus, bet ne dabar. Kai pasaulyje yra tiek kokybiškų, neįtikėtinai įdomių ir originalių serialų, savaime norisi lygiuotis būtent į tai. Kurti. Manau, toks ir mūsų serialo kūrybinės grupės nusiteikimas, kas labai žavi ir įkvepia, skatina pasitempti. Visi be galo atsidavę, visu šimtu procentų.

– Kokia yra sritis, kurią norėtumėte išbandyti, bet vis atidedate?

– Yra tokia! Noriu daug keliauti, patirti kitokią gamtą, kultūrą. Taip pat seniai svajoju apie banglentę!

– Kad meilė – kai muša, esame, matyt, visi girdėję. O kaip meilė gydo žmogų, jūsų akimis?

– Na, turbūt, jei esame patyrę tą „meilė – kai muša“, pirmiausia galime ieškoti tos gydančios meilės savyje. Pamilti save, atjausti, rūpintis savimi ir pamažu prikaupsime jos tiek, kad ims spinduliuoti, jau glostyti ir gydys šalia esantį. O jei klausiate apie serialo pavadinimą, tai man jis labiau kalba apie gydytojus iš pašaukimo. Chirurgė, kuri išties operuoja su meile, be galo mėgsta savo profesiją. Esu mačiusi tokį chirurgą – jam operuojant tarsi viskas aplinkui nurimsta, net visa erdvė lyg virpa nuo jo ramaus rūpesčio pacientu. Tarsi jis būtų apgaubęs tą gulintį operuojamą žmogų kažkokiu motinišku šydu, ir tai atrodė taip saugiai. Tada tikrai galima pasakyti: taip, šitoje operacinėje tikrai gydo meilė.

„Meilė gydo“ – nuo rugsėjo 4 d. pirmadieniais-trečiadieniais 20 val. per LNK.