„Apsinuoginti – ir toks būna aktoriaus darbas“, – atskleidžia aktorė Valda Bičkutė. Režisieriaus Mario Martinsono erotinėje dramoje „Tyli naktis“ jai teko ne tik išsirengti. Kasdienybėje aktorė moka be vaistų numalšinti skausmą ir tapyti, nors tai vadina žaidimu spalvomis.

– Filmo premjera įvyks už dviejų savaičių, sausio 18 d. Turbūt jos laukiate spurdančia širdimi? Neaišku, kaip į apsinuoginimo scenas reaguos Lietuvos žiūrovai: gal būsite pagirta, o gal negailestingai pasmerkta? – pradėjau pokalbį su V.Bičkute.

– Širdis tikrai spurda. Bet ji spurda prieš kiekvieną premjerą. Norisi, kad filmo kelionė būtų sėkminga, kad jį pamėgtų žiūrovai. Sergu už visą filmą. O tos scenos, kur apsinuoginau, tai – tik kūrinio dalis. Į tai, kad filme apsinuoginau, žiūriu visiškai ramiai, normaliai – tai aktoriaus darbas.

– Jums teko pagrindinis – Anos – vaidmuo. Kokio likimo yra jūsų herojė?

– Labai nuosekliai ta herojė aprašyta paties M.Martinsono knygoje „Tyli naktis. Be cenzūros“, kuri buvo išleista dar prieš filmą. Daug fantazuoti nereikėjo – su savo heroje galėjau plačiai susipažinti knygoje, nors filmas – kas kita nei knyga, visai kitoks meno kūrinys. Man atrodo, filme mano Ana skiriasi nuo knygos Anos.

Filmas – apie šeimą, jame kalbama apie šeimos narių tarpusavio santykius. Labiausiai liečiama vyro ir moters, vyro ir žmonos tema. Jų seksualiniai ryšiai, jų tabu, ko, be abejo, yra kiekvienoje šeimoje.

Praėjusį gruodį filmas buvo parodytas Baltijos šalių kino festivalyje Taline. Iš žiūrovų reakcijos supratau, kad visiems tai pažįstama. Jei taip yra ne mūsų, tai kaimynų, draugų šeimoje, tik niekas apie tai garsiai nekalba. Šnekama apie kitų, bet ne apie savo problemas. Salė juokiasi, reaguoja – visi supranta, apie ką kalbama.

Toje šeimoje, liaudiškai kalbant, bardakas. Ir kai visi renkasi Kūčių vakarienės, kai pagal tradicijas turi būti gražu, šilta ir jauku, deja, to nėra. Po tuo slypi daug visokių dalykų. Daug kas gyvena dvigubą gyvenimą. Ir tai galioja, manau, jei ne kiekvienam, tai kas antram žmogui. Kiekvienas turim paslapčių.

– Ar sunku buvo vaidinti atviras scenas, apsinuoginti?

– Sunku, aišku, buvo pasiryžti vaidinti visas tas atviras scenas. Bet tas sunkumas – sąlyginis. Jau būdamas aikštelėje neturi teisės galvoti, sunku ar nesunku. Tiesiog vaidini, ir viskas. Teko ne tik visiškai apsinuoginti. Yra daug scenų, kaip, pavyzdžiui, masturbacijos scena vonioje, kurią vaidinti nėra lengva. Filmas – drąsus, drastiškas. O mano kaip aktorės pareiga yra atlikti tą vaidmenį. Nieko bendro su manimi asmeniškai tai neturi.

– Mažojo teatro spektaklyje „Freken Julija“ jums taip pat teko sunkus drastiškos, egoistės, keistos panelės Julijos vaidmuo.

– Bet kas sunku, tas ir įdomu. Neįdomu tai, kas lengva ir paprasta. Kuo didesnius iššūkius nugali ir kuo sunkesnes užduotis įveiki, nuo to pasikrauni.

– Kita vertus, M.Martinsono kino aikštelėje jūs – ne naujokė. Turbūt galima sakyti, kad režisierius ir aktorė – neblogai apsišlifavę, vienas kitą pažįsta?

– Taip. Su M.Martinsonu dirbu penktą ar šeštą kartą, todėl aikštelėje tiek jis man, tiek aš jam esame pažįstami. Po studijų pradėjau dirbti su juo. Buvo televizijos serialai „Julija“, „Nuomininkai“, „Anastasija“. Paskui buvo sukurtas vaidybinis filmas „Nereikalingi žmonės“, kuriame taip pat vaidinau.

– Kaip renkatės pasiūlymus filmuotis? Kodėl nusprendėte filmuotis psichologiniame rusų trileryje „Akmuo“ arba M.Martinsono filme „Tyli naktis“ – juostose, kuriose reikia apsinuoginti?

– Ir filme „Akmuo“ buvo tokių scenų. Apie „Tylią naktį“ dar nieko nežinojau. Dvejų metų laiko tarpas tarp tų filmų. Nei aš galvojau apie tai, nei aš maniau, kad mano gyvenime bus tokių scenų, kad teks vaidinti tokius dalykus.

Gyvenant Lietuvoje atsisakyti kino – tiesiog neleistina prabanga. Visoks kinas mane domina, filmuojuosi ir studentų darbuose, tikrai neskirstau. Vienos režisierės diplominį darbą Vilniaus senamiestyje nufilmavome per vieną naktį. Kinas – tai ta sritis, kur mane domina viskas, ar tai yra studentų filmas, ar „Akmuo“, kurio biudžetas – keli milijonai JAV dolerių. Visur yra savo įdomumo. Todėl, kad tai – kūryba tiesiogine to žodžio prasme. Visai kas kita serialai – tai gal daugiau gamyba. Savo biografijoje turiu daug serialų, nes jie maitina. Tai irgi ne mažiau svarbu.

– Minėtuose filmuose aktorius tiek visko turi ištraukti iš savęs. Galbūt nenorėtum tiek savęs rodyti, bet...

– Visiškai priešingai. Prie ko ten aš? Nei jokiame filme, nei teatre nieko bendro su manimi, mano gyvenimu nėra.

– Vadinasi, skambios aktorių frazės kaip „Hamletas – tai aš“ jums nepriimtinos?

– Čia visiška nesąmonė. Yra aplinka, vaizduotė, stebėjimai, literatūra – viskas tarnauja vaidmens kūrimui. Vienintelis patarėjas – režisierius, ir tik jo klausai. Todėl, kad kūrinio autorius – režisierius. Jis atsakingas už tai, apie ką kalbama ir filme, ir spektaklyje. Aktoriaus darbas – eiti paskui režisierių, įkūnyti jo viziją. Aš laikausi tokios pozicijos. Jeigu netgi tau atrodo kitaip, vis tiek darai taip, kaip nori režisierius. Jis mato iš šalies – tai atskaitos taškas. Jam geriau matyti. Be to, jis – kūrinio autorius. Tiek filmo, tiek spektaklio. Tu esi tam, kad padėtum jam sukurti jo kūrinį.

– Kokiame filme negalėtumėte vaidinti?

– Man atrodo, geras aktorius viską turi galėti vaidinti.

– Ar galėtumėte vaidinti filme, kuris propaguoja, pavyzdžiui, sadizmą?

– Viskas priklauso nuo režisieriaus, nuo filmo meninio lygio. Nėra netinkamų temų, gali būti blogas jos pateikimas. Pedro Almodovaro, Davido Lyncho filmai visas temas gvildena.

– Domitės japonų gydymu rankomis reiki. Ar padedate sau ir kitiems?

– Pavyzdžiui, man skauda skrandį. Uždedu rankas ant tos vietos ir nusiimu skausmą. Labai intensyviai to nepraktikuoju – tiesiog žinau apie tai. Galėčiau gydyti, jeigu norėčiau. Visi gali tai daryti. Bet pirma reikia su tuo susipažinti, išmokti. Yra tam tikri mokslai, kursai. Lankai kursus, mokytojas padaro tau pradžią. Paskui pats mokaisi savarankiškai. Kai išmoksti, gali tuo naudotis visą gyvenimą. Labiausiai reiki tinka savigydai, kai žmogus pats sau gali padėti.

– Dažnai filmuojatės ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje, vaidinate Vilniaus mažajame teatre. Kaip spėjate visus darbus suderinti?

– Viskas kuo puikiausiai susidėlioja. Paroje yra 24 valandos, septynios dienos savaitėje, ir viskas vyksta nuosekliai. Aš turiu laiko ir poilsiui, ir tapybai, ir skaitymui, ir kam tik nori.

Kartkartėmis savo malonumui į rankas imu dažus. Piešti nemoku ir niekada nesimokiau. Ką spalva įkvepia piešti, tą ir darau. Kartais išeina angelai, kartais – gėlės, kartais – gėlių miškas. Tikrai to taip skambiai nepavadinčiau – tapyba. Dažniausiai tai – žaidimai spalvomis.

Kaip gimė fotoalbumas

Kino juostos „Tyli naktis“ filmavimo aikštelėje su fotoaparatu sukiojosi žinomas fotomenininkas Algimantas Aleksandravičius. Jis sukūrė subtilia erotika alsuojantį fotoalbumą „Tyli naktis. Aktas“. Pagrindinė albumo herojė – 31 metų V.Bičkutė.