Aktorius Z. Baranauskas – šmaikštus „Rezidentų“ žaltys

„Nieko nevaidinu – ateinu ir būnu savimi, tik kitu vardu“, – šmaikštauja aktorius ir priduria, kad vieni geriausių serialo epizodų vyksta užkulisiuose bendraujant su žaviomis seselėmis bei kolegėmis.

– Kaip pristatytumėte savo vaidmenį „Rezidentuose“?

– Esu vienas iš naujųjų rezidentų – Jurgis Požėla, žmogus, kuris nori nusiplauti nuo visų darbų, turi planą, kaip padaryti viską lengviau, apeiti sistemą ir nelenkti nugaros, kuris jaučiasi protingesnis, gudresnis už visus kitus. Jis kilęs iš pasiturinčios šeimos, tad vaikšto truputį pasikėlęs. Jo tėvai taip pat gydytojai, tik Klaipėdoje, o Jurgis norėjo viską pasiekti pats, ne per juos, todėl dirbti atvyko į Vilnių.

– Kaip jam sekasi su naujais kolegomis?

– Jis ir paflirtuoja, kolegėms žeria komplimentus, ir bando manipuliuoti žmonėmis: visiems duoda tai, ko jie nori, pasako tai, ką kiti nori išgirsti, taigi slidus žaltys. Galiausiai jis vis tiek lieka pasipūtusiu chamu.

– Atrandate bendrų bruožų su savo personažu?

– Labai daug. Kai kolegos sužinojo, kokį personažą vaidinsiu, labai juokėsi ir sakė, kad tikriausiai nieko vaidinti man nereikės. Ir aš esu tas, kuris nenori persidirbti, kiekvienai situacijai kuria planą, kad gyvenime viskas vyktų lengviau ir linksmiau. Kuriu ir kuriu tuos planus.

„Rezidentų“ užkulisius aktoriai pavadina tikra komedija. O jums jau teko patirti kuriozų?

– Išties labai daug juokaujame, spėjau daug istorijų apie kolegas sukurti, nauja diena – nauja istorija. Aišku, pokštai, vienas kito erzinimas. O kai tiek daug žavių merginų aplink, niekaip negaliu ramiai praeiti. Tik krikšto dar nebuvo – dar nebandė iš manęs pasijuokti, matyt, nujaučia, kad toks žingsnis sulauktų atsako, supranta, kad įsileido šėtoną į kolektyvą.

– Koks jūsų santykis su medicina?

– Visiškai joks. Vaikystėje teko su medikais nemažai susidurti, nes buvau silpnos sveikatos, o dabar esu vyras kaip ąžuolas, po ligonines nevaikštau ir su daktarais nesusiduriu.

Visą gyvenimą esu praleidęs juokais. Matyt, senatvėje bus graudu.

– Gal nevaikštote dėl balto chalato baimės?

– Ne, neturiu jos. Atvirkščiai, kai matau jaunas gydytojas ir seseles, kartais labai norėtųsi užsukti pabendrauti. Pagulėti ligoninėje nelabai vilioja, bet kai filmuojamės, jau po truputį mezgu ryšius su administratorėmis.

– Pas kokį gydytoją mieliausiai apsilankytumėte?

– Argi gali žmogus su mielu noru eiti pas gydytoją? Nebent pas žavią rezidentę pasikonsultuoti nerimtais klausimais.

– Juokas vadinamas būtinu vaistu vaistinėlėje. Gal tai ir jūsų panacėja?

– Taip, sveikatą stiprinu besijuokdamas, tikriausiai todėl ir nesergu. Pats sau aš esu juokingiausias žmogus pasaulyje – niekas kitas manęs taip nepralinksmina kaip aš pats.

– Retai sutiksi aktorių, kuris yra tik aktorius. O kokiomis veiklomis užsiimate jūs?

– Dirbu dviejuose teatruose, filmuojuosi skirtinguose projektuose ir serialuose, dirbu mokytoju ir 11–12 klasių moksleivius mokau teatro meno. Be to, turiu savo renginių organizavimo įmonę ir vedu renginius. Ir, žinoma, turiu savo muzikos grupę.

– Kokius vaidmenis atliekate teatre?

– Daug ir įvairių – esu gana populiarus teatro aktorius, ir vaidmenų turiu sočiai. Aktoriai yra skirstomi į dvi kategorijas – herojinius ir charakterinius. Pirmieji vaidina Hamletą, Romeo, o antrieji – visokius chi chi, smagius personažus. Kadangi gimiau ir gyvenu su tokiu veidu, kokį jau gavau, tad tenka būti charakteriniu aktoriumi.

– Įsivaizduojate save įkūnijantį rimtą herojų?

– Kodėl gi ne. Labai norėčiau. Bet gal kiti neįsivaizduoja manęs tokio. Nors ne komišką, o labai rimtą ir savotiškai tragišką vaidmenį atlieku Vilniaus kamerinio teatro spektaklyje „Karalius nuogas“ – čia vaidinu Ministrą.

– Jus suviliotų galimybė būti televizijos laidos vedėju?

– Seniai būtų laikas. Nesuprantu, kodėl prodiuseriai snaudžia, kad toks talentas dar neveda jokios laidos. Kokią norėčiau vesti, neįsivaizduoju, bet norėčiau, kad patys pasiūlytų ir galėčiau rinktis bent iš šešių variantų.

– Humoro laidoje „Prajuokink mane“ net tris kartus laimėjote didįjį prizą. Esate humoristas iš prigimties?

– Tikrai taip. Jau nuo vaikystės esu toks – neieškantis žodžio kišenėje. Ir apskritai – visą gyvenimą esu praleidęs juokais. Matyt, senatvėje bus graudu. Juk sakoma, kad humoristai iš tiesų yra didžiausi tragikai. Gal ir man taip nutiks. Nors ne...