Neseniai Anapilin iškeliavusio atlikėjo Alvydo Lukoševičiaus namuose niekas lyg ir nepasikeitė. Čia vis dar karaliauja jo paties rūpesčiu išrinkta kalaitė Melisa, o ja rūpinasi žmona Neringa ir dukra Beatričė.

„Aš – mūsų šeimos vedlys, aštuntokės Beatričės ir kalaitės Melisos mama“, –šypsosi Neringa Lukoševičienė. Moteris prisimena, kad jų šeimoje prieš biglių veislės augintinį gyveno bokseris. „Dėl senatvės teko jį užmigdyti: nebepaėjo. Buvau nusprendusi daugiau neturėti jokių augintinių. Tačiau nepraėjus nė mėnesiui dukra su vyru nutarė, kad namuose per daug tylu. Reikia šuns.“

 Neringa prisimena, kaip Alvydas paskambino savo draugams ir kaip vienas jų pasigyrė sulaukęs biglių vados. „Visi šuniukai buvo jau užsakyti. Laisva buvo likusi tik Melisa“, – apie beveik antrus metus auginamą kalaitę pasakojo moteris.

N.Lukoševičienė nusijuokia: „Krikštynų neorganizavome. Vardą ji jau turėjo pagal kilmės dokumentus. Iš pradžių jis atrodė kiek per ilgas, bet paskui pripratome.“
 Keturkoję bičiulę pašnekovė vadina labai kultūringa ir lėta. „ Melisa niekur neskuba. Netgi padėjus maisto, ji labai ramiai laukia, o paskui be jokių emocijų ėda. Iš pradžių man tai buvo visiškai nesuvokiama“, – nestokodama švelnumo apie savo augintinę kalbėjo Neringa.

Po  darbo dienos Melisa savo šeimininkę apdovanoja nepaprastu dėmesiu. „Ji džiaugiasi taip, tarsi, būtų nemačiusi manęs mėnesį“, – pasakojo N.Lukoševičienė.
Melisai leidžiama miegoti šeimininkės lovoje. „Nuo mažens įprato. Nedraudėme, o dabar jau vėlu“, – atlaidžiai kalbėjo pašnekovė. Kalaitė nemėgsta valytis kojų po vaikštynių lauke ir neprašo leidimo, nutarusi pasivaišinti nuo stalo.  „Atnešti žaislą, pagaliuką ar paprašyti, ko norinti, ji ir taip moka, o rimtesnės dresūros jai, tokiai lėtai, tikrai nereikia“, – mano N.Lukoševičienė.

Paklausta, kodėl pasirinkta būtent šios veislės augintinė, moteris pasakojo, kad tuo metu biglių Lietuvoje dar nebuvo labai gausu: „Melisa buvo šimtas šešiasdešimt septinta. Ilgai nesvarsčiau. Viską renkuosi kaip moteris –  krito į akį ir viskas“, – juokėsi Neringa, vadinanti save Melisos mama. „Ji turi būti ten, kur aš, – sakė Neringa. – Visur seka iš paskos. Tik po rytinių vaikštynių viską pamiršta ir užmiega grožio miegu.“