Karštis. Dainos. Tyla. Plojimai. Klubo "Siena" dešimtmečio proga vykusiame Andriaus Mamontovo koncerte nebuvo kur nukristi obuoliui. Andrius ne tik dainavo. Per pauzes tarp dainų jis atsakinėjo į rašteliais siunčiamus klausimus.

– Kokia tavo ilgalaikio populiarumo paslaptis?

– Paslapčių neturiu. Tik nelendu ten, kur neturėčiau būti. Ten eina ir gerų žmonių, bet juos suvalgo sistema.

– Andriau, kodėl neįstojai į Tautos prisikėlimo partiją?

– Aha, – šypsosi kvatojant miniai. – Arūnai, čia tu?! Arūnas man skambino, kvietė. Nepik ("y" specialiai taria trumpai), Arūnai, sakiau, kad neisiu. Nes tuomet ten būčiau pirmasis, kuris tave kritikuotų. Ką ten veikčiau? Man būtų sunku keltis ryte, sėdėti nuo 8 iki 18 valandos. Ir ką jie veikia? Arūno žmona Inga: viską turėjo, dainavo, o dabar – ją visą laiką filmuoja, kažko reikalauja, tikisi... Kam viso to? Arba aktorė Baukutė. Kokio... aš tikrai nesuprantu.

– Koks tavo biologinis amžius?

– Jūs turbūt iš Tado Ivanausko muziejaus? Mokslininkai, biologai? Šiandien man 41 metai.

– Tau 41–eri, veide yra raukšlių, o šukuosena kaip aštuoniolikmečio. Kodėl?

– Kodėl? – persibraukia plaukus. – Suprantu, kad kitiems, gausėjant metų, plaukų lieka vis mažiau. Daugiau jų yra šonuose. Kol jų turiu ir viršugalvyje, galiu džiaugtis. Lukošius, pavyzdžiui, negali. Arba Arūnas! Mes esame vienmečiai, bet jis negali tuo džiaugtis.

– Kas tavo šukuosenos stilistas?

– Šita ranka, – iškelia dešinę ranką, – norėjau tik truputėlį pasitrumpinti plaukus. Nepavyko.

– Ar jau išgyvenai vidutinio amžiaus krizę?

– Aš nežinau, kiek dar gyvensiu. Gal šimtą metų? Tuomet vidutinė amžiaus krizė manęs lauks sulaukus penkiasdešimties. O gal šešiasdešimties? Tuomet ji jau praėjo. Penkias dienas lankiausi Šiaurės Korėjoje, ten pradėjau skaičiuoti ne kiek gyvenau, bet kiek dar liko gyventi.

Vieni galvoja, kiek jiems liko ir ką nori nuveikti, kiti skuba daryti tai, ko dar nebandė. Važinėja motociklais, lenktyniauja, palieka šeimas. Aš iš tų, kurie ramiai išlaukia, pamąsto, ką reikės dar nuveikti. Ką? Dar nesugalvojau.

– Kieno dainomis tu žaviesi, kas tave įkvepia?

– Neseniai Vilniuje buvau Grebenščikovo koncerte. Labai patinka. Lietuvoje patinka Valdo Slabados tekstai. Bet jis mažai žinomas, nes labai kuklus žmogus.

– Turbūt niekada nesutiktum popsuoti?

– Popsuoti? Kas tai yra? Štai taip: "Pop, pop"? O, visai įdomu "popsuoti"! Pop, pop, pop...

– Kaip jauteisi po TV pokalbio su Egidijumi Kūriu?

– Mažai kalbėjau. Jis bandė mane spausti, kad nemoku mokesčių. Bet aš juos moku!

– Kokia vaizdo klipo "Pasivažinėjimas Los Andžele su "Chrysler" pagrindinė mintis?

– Pirmiausiai, ten ne "Chrysler". O mintis paprasta: bičas važiuoja mašina ir dainuoja dainą. Kartais žmonės kažko ieško ten, kur nieko nėra ir neturi būti.

– Esu jau šeštą kartą tavo koncerte "Sienoje"...

– Šeštas kartas – gerai. Šeši man sėkmės skaičius. Šeštaisiais metais šeši vyrai užėmė šeštą vietą Eurovizijoje. Dainoje buvo šeši žodžiai "We are the Winners of Eurovision". Aš groju šešiastyge gitara.

– Koks koncertas ar klausimas tau yra įstrigęs?

– Koncertas? Ar klausimas? Pamenu, kai Paksas rengėsi įsikelti į naujus apartamentus, mačiau per TV interviu su Paksiene. Ji pasakojo, kaip bus įrengta rezidencija: ten akmenys, ten – virtuvė. O mažame kambarėlyje? O čia, paaiškino Laima Paksienė, aš laikysiu visokius daiktus. Kokius? Puodus, laiškus... Tai ir manęs kai paklausia – koncertas ar klausimas... Nepamiršiu vieno raštelio iš aukso fondo: "Andriau, kur tau labiau patinka apsistoti: hotelyje ar motelyje?

– Ką galvoji apie Tomą Sinickį ir jo svaičiojimus tavo adresu?

– Jis didžiausias mano gerbėjas, nes seka visus mano pasirodymus ir koncertus.

– Tu – "maladec". Už ką balsuosi prezidento rinkimuose?

– Už tą, kuris bus "maladec".

– (Išvynioja plaukų segtuką) Tai – dovana. Ikiukas, ačiukas...

– Keista mada tie mažybiniai žodžiai. Kaip šiandien dienelė, orelis? Čia jums nedidelė sumelė, išrašysime sąskaitėlę, o jūs perveskite pinigėlius... Mažybiniai žodžiai tampa menkybiniais. Linkiu jums jų vengti.

– Gal dainelę padainuosite?

– Ačiū, viruti, – paima butelį negazuoto vandens. – Išgersiu vandenėlio, kad balselis neužkimtų.

– Andriau, tavęs vieno mažai. Tave reikėtų klonuoti. Pristatyk kur nors savo ląstelių.

– Čia visas kolektyvas iš Tado Ivanausko muziejaus?

– Kokios jūsų giminės šaknys, iš kur tu?

– Mano mama iš Lietuvos, tėtis – iš Šiaurės Rusijos. Senelis septynerius metus už politinius įsitikinimus kalėjo Kaune. Aš susijęs su Kaunu.

– Kas yra Vilnius?

– Kaune pavojinga apie tai kalbėti. Vilnius – mano gimtasis miestas. Bet nesuprantu kovos tarp Vilniaus ir Kauno, Panevėžio ir Šiaulių. Gyvename tokios dydžio valstybėje, – pirštais rodo nedidelį plotelį, – ir dar bandome skaldytis. O valdžiai tai naudinga.

– Sena tiesa: Vilnius – arba kauniečiai, arba buvę kaimiečiai.

– Kaip jautiesi, kai per radiją išgirsti savo dainą? Niūniuoji? Pritari?

– Kai išgirdau pirmą kartą, labai džiaugiausi. Jaučiausi pastebėtas, pripažintas. Po to tai tapo kasdienybe. Tik keista, kai atėjusį į kavinę ar parduotuvę mane kažkas pastebi ir iškart paleidžia mano dainą. Jei nori išvaryti iš prekybos centro, užleisk mano dainą. Fui, baisu, kvaila.

– Ką manai apie krepšinio komandą "Žalgiris"?

– Tai – Lietuvos pasididžiavimas. Bet apie krepšinį manęs klausti beviltiška. Žinau, kad yra Kauno "Žalgiris" ir "Lietuvos Rytas". Mokykloje įmesdavau ne į savo krepšį, jei pavykdavo įmesti.

– Kas yra laisvė?

– Dovana to, kuriam tu tarnauji. Vedžiodamas šunį tu tarnauji jam, nes turi laisvės tiek, kiek jis tau suteikia. Kažkas tarnauja tėvynei, Dievui, partijai ir turi laisvės tiek, kiek jiems tai suteikia.

– Ar ketini išleisti knygą "Rašteliai Andriui Mamontovui"?

– Galvojau. Bet nebūtina visko dokumentuoti. Rašteliai gražūs čia ir dabar, šią akimirką. Viskas tegul lieka čia (rodo į kaktą) ir čia (rodo į širdies sritį).