Am­ži­na ki­no kla­si­ka ir nau­ji še­dev­rai ne­pa­liks abejingų Pereiti į pagrindinį turinį

Am­ži­na ki­no kla­si­ka ir nau­ji še­dev­rai ne­pa­liks abejingų

2016-10-17 16:03

Kai už lan­go oras toks, kad be nea­ti­dė­lio­ti­nų rei­ka­lų pa­si­vaikš­čio­ti tik­rai ne­su­gal­vo­si, vie­nas pui­kiau­sių bū­dų pra­skaid­rin­ti kas­die­ny­bę – jau­kūs va­ka­rai su dė­me­sio ver­tais ki­no de­li­ka­te­sais.

„Džia­ze tik mer­gi­nos“ „Džia­ze tik mer­gi­nos“

Nors sko­nį fil­mams, pa­na­šiai kaip ir mais­tui, kiek­vie­nas tu­ri in­di­vi­dua­lų ir sa­vi­tą, pa­ren­gė­me są­ra­šą juos­tų, ku­rios su­ža­vi net ir iš­ran­kiau­siuo­sius. Tad iš­si­rin­ki­te tą, ku­rio dar ne­ma­tė­te, pa­to­giai įsi­tai­sy­ki­te ir už­mirš­ki­te ru­de­ni­nį slo­gu­tį su fil­mais, ver­tais me­no kū­ri­nio var­do.

„Džia­ze tik mer­gi­nos“

(1959, rež. Bil­ly Wil­de­ris)

Op­ti­miz­mu ir ne­sens­tan­čiu hu­mo­ru mi­li­jo­nus žiū­ro­vų vi­sa­me pa­sau­ly­je su­ža­vė­jęs ne­spal­vo­to ki­no še­dev­ras – tie­siog pri­va­lo­mų pa­ma­ty­ti są­ra­še. Net ir da­bar­ti­nes ko­me­di­jas sma­giu ir iš­mo­nin­gu sce­na­ri­ju­mi len­kian­tis fil­mas pri­kaus­tys dė­me­sį ir tik­rai pri­vers nu­si­juok­ti, o kur dar meist­riš­ka ak­to­rių vai­dy­ba ir le­gen­di­nės Ma­ri­lyn Mon­roe ža­ve­sys...

„Šiuo­lai­ki­niai žvė­rys“

(2014, rež. Da­mia­nas Szif­ro­nas)

Fil­mas idea­liai pra­skaid­rin­s niū­rų ru­dens va­ka­rą net ir tiems, ku­rie ne­ga­lė­tų pa­va­din­ti sa­vęs ko­me­di­jų ger­bė­jais. Iš še­šių skir­tin­gų neil­gų is­to­ri­jų su­kurp­ta juos­ta ap­žvel­gia tam­siau­sias gy­ve­ni­mo pu­ses – iš­da­vys­tę, nea­py­kan­tą, mir­tį, kerš­tą, ta­čiau pa­tei­kia jas per su nie­kuo ne­su­pai­nio­ja­mo pie­tie­čių hu­mo­ro filt­rą. Jei ver­ti­na­te su­bti­lų, kar­tais net juo­dą ir la­bai ne­pa­to­gų hu­mo­rą, šis fil­mas tik­rai pa­do­va­nos vi­są puokš­tę min­čių bei emo­ci­jų.

„Mo­ters kva­pas“

(1992, rež. Mar­ti­nas Bres­tas)

Ši juos­ta, pa­sa­ko­jan­ti ak­lo ka­ro ve­te­ra­no ir ga­baus moks­lei­vio drau­gys­tę, – him­nas op­ti­miz­mui, gar­bei, džen­tel­me­niš­ku­mui bei tik­ra­jam vy­riš­ku­mui. Vien fak­tas, jog bū­tent už vaid­me­nį šia­me fil­me „Os­ka­ru“ ap­do­va­no­tas bu­vo ta­len­tin­ga­sis Alas Pa­ci­no, ža­da ke­lias neuž­mirš­ta­mas va­lan­das su vie­na ge­riau­sių praė­ju­sio am­žiaus de­šim­to­jo de­šimt­me­čio dra­mų. Dau­gy­bės ki­no kri­ti­kų nuo­mo­ne, per­so­na­žus kū­ręs to­kiuo­se še­dev­ruo­se kaip „Kar­li­to ke­lias“, „Krikš­ta­tė­vis“ ar „Žmo­gus su ran­du“, ge­riau­sią sa­vo gy­ve­ni­mo vaid­me­nį A.Pa­ci­no su­kū­rė bū­tent dra­mo­je „Mo­ters kva­pas“.

„Ame­ri­kie­tiš­kos gro­žy­bės“

(1999, rež. Sa­mas Men­de­sas)

Už­bu­rian­tis fil­mas, ku­ria­me su­si­pi­na meist­riš­ka ak­to­rių vai­dy­ba, ne­nus­pė­ja­mas siu­že­tas, su­bti­lus hu­mo­ras ir ki­toks po­žiū­ris į kas­die­nius da­ly­kus. Ši juos­ta, pa­sa­ko­jan­ti apie vi­du­ti­nio am­žiaus kri­zės ka­muo­ja­mą vy­riš­kį (vaid. Ke­vi­nas Spa­cey) ir jo gy­ve­ni­mo me­ta­mor­fo­zes, su­si­šla­vė net pen­kis „Os­ka­rus“. „Ame­ri­kie­tiš­kos gro­žy­bės“ įti­ki­na, jog nie­ka­da ne­vė­lu įsi­my­lė­ti, at­si­kra­ty­ti to, kas ne­be­tei­kia džiaugs­mo ir iš pra­džių pra­dė­ti gy­ve­ni­mą, bū­tent to­kį, ko­kio vi­sa­da troš­ko­te.

„Pap­ras­ti įta­ria­mie­ji“

(1995, rež. Brya­nas Sin­ge­ris)

Dar vie­nas le­gen­di­nis fil­mas, ku­ria­me pa­grin­di­nį vaid­me­nį at­lie­ka ne­pa­kar­to­ja­ma­sis Ke­vi­nas Spa­cey. Vie­nas ge­riau­sių de­tek­ty­vi­nių fil­mų ki­no is­to­ri­jo­je narp­lio­ja krau­pų nu­si­kal­ti­mą, apie ku­rį pa­pa­sa­ko­ti te­ga­li vie­nin­te­lis gy­vas li­kęs liu­di­nin­kas. At­ro­do, ras­ti tik­rą­jį kal­ti­nin­ką, tu­rint net pen­kis ga­li­mus įta­ria­muo­sius, – vie­nas juo­kas, ta­čiau ne vis­kas taip pa­pras­ta.

„Tru­ma­nas“ 

(2015, rež. Ces­cas Gay)

„Tru­ma­nas“ – vie­na ryš­kiau­sių praė­ju­sių me­tų „Ki­no pa­va­sa­rio“ žvaigž­džių, pri­pa­ži­ni­mo su­lau­ku­si vi­sa­me pa­sau­ly­je. Fil­mas pa­sa­ko­ja apie ne­pa­gy­do­mu vė­žiu ser­gan­tį vy­rą ir pa­sku­ti­nį kar­tą jo ap­lan­ky­ti at­vy­ku­sį drau­gą. Šis fil­mas – meist­riš­kas juo­ko ir liū­de­sio, nu­si­vy­li­mo bei op­ti­miz­mo, mei­lės gy­ve­ni­mui ir neiš­ven­gia­mos mir­ties nuo­jau­tos mi­ši­nys. Tai juos­ta apie drau­gys­tę, pri­si­ri­ši­mą bei gy­ve­ni­mą, ku­ris, nors daž­nai ir ne­tei­sin­gas, yra pa­pras­čiau­siai gra­žus.

„Ki­nų kvar­ta­las“

(1974, rež. Ro­ma­nas Po­lans­kis)

Pui­kus ki­no de­li­ka­te­sas kri­mi­na­li­nių is­to­ri­jų ir de­tek­ty­vų gur­ma­nams. „Ki­nų kvar­ta­lo“ siu­že­tas dė­me­sį su­kaus­to iki pa­sku­ti­nių mi­nu­čių, vers­da­mas spė­lio­ti (tik­riau­siai ne­taik­liai) ga­li­mas is­to­ri­jos ato­maz­gas. O kur dar ne­prie­kaiš­tin­ga jau­nų Jac­ko Ni­chol­so­no ir Faye Du­na­way vai­dy­ba, ke­tu­riais de­šimt­me­čiais į praei­tį nu­ke­lian­tis kos­tiu­mų di­zai­nas bei vi­są fil­mo lai­ką neap­lei­džian­tis jaus­mas, jog žiū­ri tik­rą še­dev­rą.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra