Sveikas pyktis. Tos jausmas užplūsta įsigilinus į "Žalgirio" vyriausiojo trenerio Joano Plazos romano "Andželinos paklodės" herojės gyvenimą. 40-metė Julija visą gyvenimą paklūsta griežto tėvo, o vėliau – ir būsimo vyro Alberto geležinei rankai. Pridėkime ligotos visuomenės sukurtus stereotipus – normalu – ne normalu, įprasta – neįprasta.

Stereotipų įkaitė

Autorius užčiuopia vieną pagrindinių šiuolaikinės moters egzistencijos problemų. Jau nuo mažų dienų mergaitė raginama atitikti tam tikrus stereotipus – būti nuolankia ir klusnia dukryte. O juk vaikystė – tai nerūpestingumo ir šviesiausių prisiminimų metas. Su metais atsakomybės visuomenei ir giminaičiams našta tik didėja – privalai būti nuolat pasitempusi, išsilavinusi, sąmojinga. Tačiau, neduok dieve, jei išdrįsi pasirodyti išmintingesnė ar turinti subtilesnį humoro jausmą nei vyras.

O kur dar profesinė veikla, kurią nepailstamai reikia derinti su šeimos židinio kurstymu. Oi vargas vargelis, jeigu nukentės bent viena iš jų – būsi išvadinta karjeriste, feministe arba gegute, kuri paliko savo vaikus.

Būtent su tokia dalia tenka taikstytis daugumai šio ir praėjusių amžių moterims. Pasiaukojanti žmona ir mama tetos Andželinos dovanotose paklodėse kasnakt sapnuoja įstabiausias savo gyvenimo akimirkas. Tas, kurių iš tiesų niekada nė nebuvo.

Pranašiški sapnai

J.Plaza vaizdžiai ir jautriai aprašo įvairius žmogaus gyvenimo laikotarpius. Vaikystės, jaunystės ar brandos svajonės skiriasi – ilgainiui keičiasi ir yra cenzūruojamos dabarties aplinkybių. Tačiau jos nuolat prasimuša į mūsų kasdienybę ir neduoda ramybės. Tai nepriklauso nuo amžiaus ar lyties. Todėl sakyti, kad knyga skirta vien moterims, būtų klaidinga.

Juliją persekiojantys ryškūs sapnai ragina dar kartą permąstyti profesinį ir asmeninį gyvenimą. Albertas tapo eiliniu įmitusiu pusamžiu vyruku, kuris instinktyviai tenkina vien savo kūniškus poreikius ir mano, kad norint išlaikyti harmoningus santykius stengtis nebereikia. Vyras ragina atidžiau leisti pinigus buities ir kitoms reikėmės, tačiau pats dažnai užsimano veršienos filė ar "Lacoste" marškinėlių. Jeigu žiūrėtume per finansinę prizmę, pagrindinį indėlį čia įneša taip pat ne jis.

Į absoliučią rutiną įsukta moteris gelbstisi pranašiškais sapnais – tai vienintelė likusi oazė. "Televizijos laidų vedėjai ir roko muzikantai man nepapasakos apie tai, kaip auga mano vaikai, kokie jų rūpesčiai ir poreikiai. Vakarienei skirto laiko neketinu dalytis su audiovizualiniais namų prietaisais", – neapsikentusi pagaliau taria pagrindinė romano veikėja.

Erdvė fantazijai

Vienintelis dalykas, kuris realiai egzistuoja moters sapnuose, yra Erikas. Turbūt nujaučiate, kad kvepia meilės trikampiu. Tačiau čia yra dar du svarbiausi kampai – Nurija ir Polas. "Po galimų skyrybų, kurios niekada nebūna malonios, gyvenimas gal ir nebūtų toks idealus kaip sapne, tačiau kur kas gaivesnis ir patrauklesnis nei dabartis", – svarsto Julija.

Ką pasirinko brandą pasiekusi moteris? Bet kokiu atveju neskubėkime teisti: "Esu per jauna, kad nuleisčiau rankas ir gyvenčiau kaip senė. Dienos, mėnesiai ir metai negrįžtamai praeina: suprantu, kad atgal jų neatsuksiu, tačiau noriu, jog paskutinis sprendimas, kurį priėmiau prieš savo valią ir norą, iš tiesų būtų paskutinis."

J.Plaza nepateikia aiškaus ir galutinio atsakymo. Scenarijaus variacijos paliekamos skaitytojų fantazijai. Atsakykime sau sąžiningai – ar nenorėdami išleisti moters į komandiruotę, ar draugių susibūrimą neprisigalvojame krūvos priežasčių bandydami jas įtikinti to nedaryti? Ar ne per daug norime ją pririšti prie savęs, visur įžvelgdami tik grėsmes ir trūkumus? Prieš niekindami, pykdami ar šaukdami – pažiūrėkime į veidrodžius. Per prievartą laikomos moters siela ir širdis nėra su mumis.

Knyga įtraukia

Tai nėra tekstas, kuriuo siekiama išaukštinti moters esybę ir pažeminti vyriškąją. Galima ir atvirkštinė situacija. Reiktų pabrėžti, jog Julija niekuomet nesiskundė, kad nešamas gyvenimo kryžius per sunkus. Ji pagaliau suprato – iš šalies padiktuotas ir suformuotas noras "įtikti visiems" yra kvailas ir beprasmis.

Stebinanti autoriaus empatija. Lyriniai nukrypimai vaizdingi ir nevarginantys. Skaitydamas nejučia patenki į savo paties paslaptingą pasąmonės srautą, kuris skatina neką mažiau įspūdingus sapnus. Trys vakarai praleisti su knyga rankose buvo geriausi per pastarąjį laiką.

Dėl visko bambantiems ir nepatenkintiems didiesiems kritikams knyga pasirodys perdėm idiliška ir romantiška. Bet juk šiais snobų ir gnomizmo laikais turi būti atsvara?

"Užlipau ant denio, kur jau karaliavo naktis. Tik žybsinčios kuklių pakrantės namų lemputės, blyškūs tolstančių tiltų žibintai ir po truputį kelią per tamsą besiskinančio mėnulio šviesa padėjo skirti sutemose ištirpusius daiktus. Kaip gali būti, kad žmonės nugyvena visą gyvenimą nepastebėdami tokių dalykų?.."