Andželika Petrikytė visam laikui paliko Kauną ir paskui mamą, dainininkę Birutę Petrikytę, išsikraustė į pajūrį. Per tris valandas Andželika susipakavo visą mantą. Kas netilpo į visureigį, skriejo į šiukšlių konteinerį, bet 40 suvenyrinių, dekoratyvinių, žaislinių varlių kolekciją 37 metų moteris nutarė būtinai vežtis į naujuosius namus. Kartu su daugybe batų porų bei šūsnimi koncertinių drabužių.

A.Petrikytė atsidūsta ir nusijuokia: „Viskas. Gyvenimas pasikeitė kardinaliai. Dabar gyvenu tarp Klaipėdos ir Šventosios. Įsijungiau į mūsų šeimos verslą – dirbu barmene mamos ir jos vyro Igorio užeigoje „Birutės uostas“, ten pat ir gyvenu. Namas didžiulis, apačioje – restoranas, virš jo – septyni kambariai, aš įsikūriau viename jų.“

Atsigręžus širdis nesuvirpa

Andželika kalbėdama daug juokiasi. Krykščia ir krykščia. „Jaučiuosi labai laiminga, – sako ji. – Net nežinau, kodėl. Gal kad šalia – jūra? Aš juk pajūrio vaikas, iki dešimties metų gyvenau Klaipėdoje. Toks jausmas, lyg būčiau sugrįžusi į namus.“

Ir jokios nostalgijos Kaunui? Jokio ilgesio atsisveikinus su miestu, kuriame vyko svarbiausi jos gyvenimo įvykiai – koncertinės karjeros pradžia, vedybos, sūnaus gimimas, skyrybos?

„Turbūt nuskambės keistai, bet pagalvojus apie Kauną širdies nesuspaudžia, – prisipažįsta Andželika. – Na, niekas man nesuvirpa, kai užsuku su reikalais. Penkiolika metų dirbau Kauno klinikose Naujagimių skyriuje, turėjau namus, draugų. Man patiko gyventi Kaune, bet buvo, praėjo, dabar – kitas mano etapas, kita vieta. Toks jau aš žmogus – žiūriu ne atgal, o į priekį. Ir niekada nebijojau permainų, net pačių radikaliausių.“

„Viena, ko negalėčiau, – tai gyventi užsienyje, – mano A.Petrikytė. – Koncertavome su mama ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose, ir Olandijoje. Po dviejų mėnesių aš jau trypiau kojomis: „Noriu namo!” O namuose lengvai ištveriu bet kokius pasikeitimus.“

Princas ant balto žirgo – bus!

Iš visų gyvenimo pokyčių sudėtingiausias A.Petrikytei buvo skyrybos su vyru Aidu. „Nebūna lengvų skyrybų, – kalba Andželika. – Nebūna taip, kad neskaudėtų. Dabar, kai jau praėjo tiek laiko, į savo skyrybas žiūriu paprasčiau. Ne į tą vežimą buvau įlipusi, ne vienas kitam buvome skirti. Tekėjau dvidešimtmetė, kai meilė, aistra, jaunystė ragino skubėti, nelaukti, negalvoti.“

„Bet aš nieko nesigailiu. Iš tos sąjungos gimė nuostabus sūnus. Antanui dabar dvylika metų, ir aš dėkinga likimui, kad jis yra“, – sako A.Petrikytė. Ar dabar, pajūryje, šalia ilgaplaukės garbanės sukiojasi koks nors lemtingas romantiškas vyras? Ar Andželika turi širdies draugą?

„Kol kas ne, – juokiasi ji. – Bet turėsiu! Aš – nepataisoma optimistė. Tikiu, kad mintys ir svajonės materializuojasi, todėl niekada negalvoju apie blogus dalykus. Mano princas ant balto žirgo būtinai pasirodys. Ką gali žinoti, gal jis įžengs tiesiai į „Birutės uostą“, o aš stovėsiu už baro ir... Ir viskas bus gerai!”

„Negaliu netikėti meile, kai šalia turiu mamos pavyzdį, – rimtai taria Andželika. – Mano mama ir Igoris tokia graži pora, kad man nekyla jokių abejonių, jog šiame gyvenime išties įmanoma sutikti savo žmogų, tikrą, patį artimiausią draugą.“

Apsilankė ir R.Cicinas

Užeigoje „Birutės uostas“ gyvenimas nenuobodus. Po kiemą šmirinėja keturios „kolektyvo katės“, joms pastatytas specialus namelis, o pats kolektyvas kartais po darbo šauna atsipūsti prie jūros. Paskutinį kartą maudynės šaltose bangose vyko spalio viduryje.

Užeigos, pro kurios langus matyti upė Šventoji ir tvenkiniai, šeimininkas yra Igoris, jo dešinioji ranka – žmona B.Petrikytė, barmenai – Andželika ir Vitalijus, virtuvės šefė – Tatjana.

„Su Tatjana ir Vitalijumi susipažinau koncertuodama kelte „Jūra“, – pasakoja A.Petrikytė. – Nuostabūs žmonės, puikūs specialistai. Tatjana po darbo kelte dirbo virėja Anglijoje, tokiame restorane, į kurį klientai skisdavo malūnsparniais. Ten koldūnų nepaduosi.“
Šeštadieniais A. ir B. Petrikytės dainuoja klientams. „Palieku barą, užskuodžiu laiptais į viršų, skubiai pasidažau, persirengiu ir – prie mikrofono“, – paaiškina Andželika.

„Birutės uoste“ jau spėjo apsilankyti Kastytis Kerbedis, Simonas Donskovas, Rytis Cicinas. Kol kas – tik kaip svečiai. „Bet vasarą, kai pradės veikti mūsų lauko estrada, jie neatsisakys koncertuoti. Jau sutarta!” – užtikrina A.Petrikytė.

Jūra kvepiantis kambarys

“Dabar gyvenu apsupta laivų, žuvų, inkarų, – juokiasi A.Petrikytė. – Jei jau persikrausčiau prie jūros, tai ji turi jaustis visur, kiekviename žingsnyje. Mano kambaryje vyrauja jūrinė tematika. Užuolaidos, kilimas, net patalynė su jūros simbolika.”