Klaipėdietis nardytojas Arūnas Vainora metus ruošėsi vienai egzotiškiausių kelionių savo gyvenime – nardymams su tigriniais rykliais prie Kokoso salos Ramiajame vandenyne. Prieš gerą mėnesį patirtus nuotykius lig šiol primena ne tik šimtai nuotraukų, paties sukurtas filmas, bet ir lig šiol skaudantis jūrų žvaigždės sugeltas pirštas.

Naujų iššūkių pavilioti

„Prieš dvejus metus, kai nardėme prie Kubos, galvojome, o kas toliau? Juk reikia naujų įspūdžių, reikia adrenalino ir iššūkių. Ir tada aptarėme, gal būtų visai neblogai nuvykti į Kosta Riką ir nuplaukti į Kokoso salą, nes tai viena įspūdingesnių vietų žemėje“, – apie kelionės planų gimimą pasakojo A.Vainora.

2011 m. lankydamiesi nardytojų parodoje Vokietijoje, Diuseldorfo mieste, Arūnas ir jo žmona Liuda užmezgė kontaktus su amerikiečių kompanija, kuri į Kokoso salą organizuoja keliones, turi savo laivus. Lygiai prieš metus Arūnas pradėjo rinkti grupę šiai kelionei.

„Kaip vėliau sužinojome, mes buvome antra lietuvių grupė, išsilaipinusi Kokoso saloje turbūt nuo jos atradimo. Be nardytojų, ten kol kas vyksta tik mokslininkai. Ten yra tik reindžerių būstinė, o joje mums sakė, kad apie lietuvius čia nėra girdėję“, – sakė Arūnas.

Per nepilnus du mėnesius Arūnas surinko 22 žmonių grupę iš Lietuvos ir išvyko į Kokoso salą.

Tarp tigrinių ryklių

Aistringi nardytojai buvo savo stichijoje: jūra pilna žuvų, jau nekalbant apie tigrinius ryklius, kurių nebuvo labai daug, tačiau visada sukinėjosi greta, o rifinių ryklių buvo pilnas dugnas. Ten jų šimtai.

Paradoksalu, bet šitie esą pavojaus nekelia, nes, pasak Arūno, mėsa nėra šių grobuonių maistas, jie minta žuvimis.

Teigiama, jog prie Australijos, kur kartkarčiais nuskamba istorijos apie ryklius-žmogėdras, gyvenantys rykliai maitinasi šiltakraujais jūrų gyvūnais, todėl retsykiais puola ir žmones.

„Rykliai prie Kokosų salos neėda mėsos, nes jie nežino, kas tai yra. Mes net darėme eksperimentą. Kadangi kelionė ilga, kraštai šilti, sugedo dalis mūsų maisto atsargų. Supjaustėme kumpį griežinėliais ir pamėginome pamaitinti ryklius bei žuveles. Jie mūsų vaišių neėdė, o netyčia prarijusios, spjaudė lauk“, – tvirtino A.Vainora.

Arūnas pasakojo, kad panašų eksperimentą nardytojai bandė atlikti ir plaukiodami Egipte, kur laive pasigavę žiurkę bandė su ja kaip masalu susigauti ryklį. Tą žiurkę ant kablio tris dienas tampė paskui savo laivą, kol vietiniai paklausė, ką jie daro.

„Pasakėme, kad norime sužvejoti ryklį. Jie tik nusijuokė, nupjovė didokos žuvies galvą, ja pakeitė mūsų masalą ir po 3 minučių užkibo ryklys. Taigi yra vietų pasaulyje, kur plėšrūnai mėsos neėda, bet kartais pasitaiko nepaaiškinamų dalykų“, – tikino nardytojas.

Vis dėlto nardymas su tigriniais rykliais – ne eilinė patirtis. Jei tikėti tuo, ką sako mokslininkai, tigrinis ryklys yra antras pagal pavojingumą po baltojo ryklio. Rašoma, kad ten, kur jie plaukioja, žmonės neturėtų lipti į vandenį.

Arūnas pasakojo, kad tigriniai rykliai nebuvo agresyvūs, jie visi bijojo žmonių ir spruko šalin, vos pamatę.

„Atplaukdavome prie rifų, pasislėpdavome ir laukdavome, kol parplauks tokia 4 m ilgio didžiulė masė. Mes, juos pamatę, puldavome fotografuoti, o šie pasprukdavo“, – prisiminė Liuda Vainorienė.

Su peiliu prieš „Kristaus vainiką“

Tačiau po vandeniu nėra jau taip saugu. Arūnas iki šiol jaučia pamoką, kurią patyrė prie Kokoso salos.

Ten labai paplitusios didžiosios jūrų žvaigždės, kurių skersmuo siekia iki pusės metro. Jos turi 12 kojų, yra labai dygliuotos, primena erškėčių vainiką ir kai kas jas vadina „Kristaus vainiku“. Tai esą dideli grobuonys, kurie siaubia koralus. Todėl nardytojų prašoma tas žvaigždes naikinti, nes jos nugriaužia didžiulius koralų plotus.

„Per savo neatsargumą, turėdamas nedidelį peilį, nusprendžiau ir aš tokią žvaigždę prismeigti. Po dūrio ji šoko ant rankos, kadangi jos dygliai ilgi, vienas įdūrė į rankos piršto sąnarį. Jau mėnesį pūliuoja ir skauda“, – žaizdotą ranką rodė nardytojas.

Arūnas pabrėžė, kad tas incidentas dar kartą patvirtino, jog po vandeniu nereikia nieko liesti. Gamta pati viską susitvarkys.

Pavojingas pakeleivis – murena

Dar didesnį pavojų nei žvaigždė gali kelti gigantiška murena. Milžiniškos, maždaug 2 metrų ilgio masyvios žuvies užpuolimas liūdnai gali baigtis bet kuriam nardytojui.

Sklando legendos, kad prasikaltusius vergus Senovės Romoje įmesdavo į kanalą, pilną murenų.

Pasakojama, kad murena paprastai įkanda gindamasi, ji yra labai savotiškas sutvėrimas, beveik akla, regėjimas silpnas, bet išvystyti kiti jutimai.

„Kartą, paveiksluodamas mureną, iš rankų paleidau fotoaparatą, o murena jį atakavo. Turi būti tam tikros sąlygos, kad ji pultų, pavyzdžiui, aš jai buvau neįdomus, jos priešas buvo – fotokamera“, – mano nardytojas.

Pasak Arūno, jos galva savo dydžiu prilygsta vilkinio šuns galvai. Jei ji įsikibtų į žmogų, būtų labai prastai. Murena turi dvejopus nasrus: vieni nasrai užsiveria su trimis eilėmis aštrių dantų. Viduje yra kiti nasrai, kurie kanda ir plėšia.

„Pats to niekada nemačiau, bet pasakojama, kad jei murena įsikanda, vienintelis būdas išsilaisvinti – nupjauti jai galvą. Nes grobio ji nepaleidžia. Bet mes nesame jos maisto raciono dalis. Tačiau visokių nelaimių pasitaiko“, – įsitikinęs nardytojas.

Po murenos įkandimo pasekmės būtų liūdnos, jos burnoje esą yra labai daug toksinų, kuriuos ji suleidžia į aukos kūną.

Naktiniai nardymai

Arūnas pasakojo, kad Kokoso saloje pirmą kartą nardė naktį kartu su rykliais. Nardytojo teigimu, ko gero, tada kone visi aplinkinių vandenų rykliai suplaukia į pakrančių vandenis.

„Jų ten šimtai, o gal net ir tūstančiai, jie plaukioja didžiuliais pulkais, tarp jų – milžiniški tunai, labai pikti ir agresyvūs, tuose nakties šešėliuose ieško maisto. Aplink daug visokių žuvyčių, bet jos kažkodėl plėšrūnų nedomina. Bet vos tik rykliai pajunta kažkokią vieną auką, visi puola jos link didžiuliu būriu ir ją sudrasko“, – pasakojo Arūnas.

Prie Kokoso salos nardytojai laive gyveno ir nardė 10 dienų. Kelionė nenuvylė. Po vandeniu, pasak Arūno, ir negali nuvilti, nes niekur kitur taip nėra, kaip ten.

Laimingai pasibaigusi nelaimė

Prie Kokoso salos labai karšta, vandens temperatūra sausio mėnesį siekė 28 laipsnius, oro – iki 35 laipsnių karščio. Nardytojai gyveno laive ir vis norėdavo nusimaudyti vandenyne. Tačiau tokioms maudynėms reikėdavo gauti salą saugančių reindžerių leidimą.

„Reindžeriai visą laiką stebėdavo laivą ir viską, ką mes veikiame. Vien tam, kad nusimaudytume jūroje, turėjome gauti jų leidimą. Gavome tą leidimą. Vienas nardytojas šoko nuo laivo borto ir išsinarino sąnarį iš peties“, – nemalonią situaciją prisiminė Arūnas.

Petys nukaro, ranka nutįso, tapo nevaldoma. Vietinė laivo įgula sutriko, tik telefonais filmavo, kas čia vyksta.

„Mūsų laive buvo gydytoja, ji, aišku, ne tos srities, bet nustatė diagnozę. Tačiau ji – smulki moteris, tad tvirtino, kad jai nepakaks jėgų visa tai įstatyti atgal. Taigi tuo chirurgu-traumatologu teko tapti man“, – pasakojo Arūnas.

Po sąnario sutvarkymo sužeistasis pasiskambino į Kauną gydytojams, klausdamas, ką jam dabar daryti. Jie neabejojo, kad nardymai baigėsi, bent jau artimiausiu metu.

„Tačiau po dviejų dienų jis jau nardė kartu su visais. Tai buvo stebuklas, tarsi patvirtinantis, kad reikia nepasimesti bet kokioje situacijoje“, – džiaugėsi Arūnas.

Kokoso sala

Kokoso sala (isp. Isla del Coco) – negyvenama sala Ramiajame vandenyne, 550 km nuo Kosta Rikos krantų. Priklauso Kosta Rikai, Puntarenaso provincijai. Plotas – 24 kv. km. Šlaitai labai statūs.

Sala yra vulkaninės-tektoninės kilmės. Paviršius kalnuotas. Aukščiausia vieta – Sero Iglesijas (575,5 m).

Vidutinė metinė oro temperatūra 23,6 °C, o metinių kritulių kiekis dėl intensyvių jūros srovių – net daugiau nei7 000 mm. Kokoso salą dengia tankūs drėgnieji tropikų miškai.

Dėl nuotolio nuo žemyno Kokoso saloje susidarė unikali ekosistema. Saloje žinomos 235 žiedinių augalų rūšys. Taip pat rasta ~400 vabzdžių, 50 kitų nariuotakojų, 2 driežų ir 90 paukščių rūšių. Yra 5 žinduolių rūšys, visos įveistos žmonių. Aplinkiniuose vandenyse ir rifuose gyvena įvairios ryklių, žuvų, jūros vėžlių rūšys.

Kokoso sala atrasta XVI a., bet jos atradėjas nėra žinomas. 1832 m. sala tapo Kosta Rikos valstybės dalimi. Joje sustodavo banginių medžiotojai, čia taip pat lankydavosi piratai (tikima, kad čia paslėptas didelis Limos lobis).

1978 m. Kokoso sala paskelbta nacionaliniu parku, o 1997 m. įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Saloje nuolat gyvena tik nacionalinio parko reindžeriai. Turistai į salą gali patekti tik gavę parko leidimą.